Atnaujintas 2007 balandžio 4 d.
Nr.26
(1523)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr.1, 3, 5, 7, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22, 24)

Atsisveikindamas tėvas dar kartą paliepė:

– Sūnau, važiuok mokytis. Tavo išlikimas – mokslas. Važiuok...

– Gerai, tėti, gerai, tik tu?..

– Gal išgyvensiu. Gal... Eik, sūnau, eik! Aš čia saugus, – paguodė atgavęs dvasinę pusiausvyrą tėvas.

Sūnus tikrai jau buvo suaugęs į vyrą ir žinojo, kad tuo metu nė vienas lietuvis nebuvo saugus Lietuvoje. Juo labiau sužeistas partizanas.

– Norėčiau pirma išslaugyti tave, tėti, pasaugoti, kol pasveiksi.

– Niekas svetimas nežino, kad aš čia. Važiuok mokytis, sūnau, ir paskubėk. Mes dar susitiksim.

Jie šiltai atsisveikino tikėdamiesi greit pasimatyti.

Nespėjo partizanų vadas Adomas Lukšys sustiprėti. Pabūgęs dėl savo kailio, o gal įbaugintas ginklu, jį išdavė Jakulių kaimo ūkininkas, tolimas giminaitis. Tik stribai su kareiviais nespėjo atlėkti. Paskutinę laisvės akimirką atskubėjęs partizanų žvalgas pranešė, kad Adomas Lukšys išduotas. Pasakė: „Bėk kuo skubiau! Tave išdavė!“ Ir dingo. Laikas nelaukė. Tėvas paeiti dar negalėjo. Vėl ranka pakilo pistoleto: „Koks iš manęs kovotojas? Be jėgų, be sveikatos“, – pamąstė. Ir ranka vėl suspaudė ginklą, tačiau ne paskutiniam šūviui: tą akimirką jis išvydo maldaujančias sūnaus akis, išgirdo jo žodžius: „Gyvenk dėl mūsų, tėti... Tu gali“.

Ir pakilo tėvas, sutelkęs paskutines jėgas, kokios dar liko šito stipraus vyro kūne. Netoli nuėjo. Parkrito ir toliau jau šliaužte šliaužė. Nualpdavo iš skausmo ir atsigavęs vėl šliaužė. Matyt, žmogaus jėgos nepaprastai galingos. Paršliaužė į Dvarčių kaimą pas pusbrolį Liudviką Baublį. Žaizdos vėl sukraujavo. Sunkiai gijo partizanas. Slaugomas, saugomas labai negreit pasveiko. Užsiaugino barzdą, tikėjosi, kad jo niekas nepažins, bent jau kol sustiprės.

Liūdna tiesa: Lietuvoje netrūko išdavikų. Adomą Lukšį, partizanų vadą, 1946 metais išdavė stribų talkininkas Bleda. Partizanas buvo nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, susirašinėjo laiškais su žmona, kuri irgi dar buvo gyva, tačiau susitikti jiems neteko. Žmona mirė lageryje. Adomas Lukšys po dešimties metų, praleistų nelaisvėje, jau po Stalino mirties, į Lietuvą sugrįžo visiškai pasiligojęs. Vis dėlto suspėjo grįžti, įkvėpti gimtinės oro, kai pirmasis jį atskubėjo „pasveikinti“ kagėbistas J.Vėlyvis. Nuvežė buvusį partizanų vadą į Varėną tardyti. Tačiau Adomas jau žinojo, kaip tardydavo saugumiečiai: ne kartą jie jau buvo jį pasiguldę tarp dviejų lentų ir daužė per jas visą kūną. Iškentė... Dabar jau neketino kentėti – kas bus, tas! Ištrūks dar kartą. Varėnoje supratęs, kad vėl bus tardomas, pasiprašė į lauko tualetą. Jį palydėjęs sargybinis toliau paėjęs užsirūkė, ir to užteko, kad senas partizanas atluptų tualeto lentas ir pabėgtų.

Išvažiavo ir pasislėpė Klaipėdoje. Deja, sveikatos ilgam ir laisvam nelaisvame gyvenime jau neužteko. Kaip ir daugelis jo bendražygių, Adomas Lukšys sugrįžo į Lietuvą tik numirti... Prieš mirtį jį džiugino tik jo sūnūs. Palaidotas Simno kapinėse.

Tyli kova – Tavo viltis

Ką veikė Alfonsas, atsisveikinęs su tėvu?

Paklusęs jo sprendimui, vėl nuskubėjo pas dėdę Vaclovą Baublį, papasakojo apie susitikimą su tėvu. Dėdė išrašė jam Tolkūnų pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą ir surengė kelionėn į Varėną, kur iš Švietimo skyriaus vaikinas turėjo gauti pažymą, kad siunčiamas stoti į geležinkeliečių mokyklą.

Tarp kelių brangių daiktų ir duonos kelionei paslėpė savo asmeninį pistoletą, kurį slapta nuo visų saugojo vildamasis tapti partizanu. Reikėjo ginklą atiduoti tiems, kuriems jis dar buvo reikalingas. Susitikęs Dvarčiuose su išeinančiu į partizanus jaunu mokytoju, atidavė jam ginklą, palinkėjęs nežūti.

Pasikabinęs per pečius maišelį su daiktais ir maistu, išėjo pėsčiomis į Varėnos valsčių. Buvo graži saulėta rugpjūčio pabaiga. Rudeniu kvepėjo nupjauti laukai, vorai audė tinklus ant rugienų ir pievų, brangakmeniais žvilgėjo rasos lašeliai voratinkliuose. Buvo iki skausmo gražu ir liūdna. Prasideda jo kelias į mokslą. Kas jo laukia? Ką reikės nugalėti savyje, kaip užmiršti išgyventas netektis, nuoskaudas? Stribų medžiojamo vaiko – bėglio dienas. Žinojo, šito jis niekada neužmirš... Aiški liko tik viena tiesa: tėvai jam negali padėti, net palydėti į didelį mokslo pasaulį mažu takeliu, nes jis nebeturi namų. Juos jau užėmė svetimi! Į mokslus Alfonsą išlydėjo nerimas, iš paskos sėlinanti baimė ir alkanų vargo dienų nuojauta.

Eik, vaikine, į kitą pasaulį su didele vaikystės nuoskauda ir maža viltimi širdyje – nepražūsi! Sunkią valandą tau padės tėvo žodžiai: „Mokykis, sūnau, nesustok! Tavo kova bus kitokia...“ Ką tėvas norėjo šitais žodžiais pasakyti, jis suvoks gerokai vėliau, kai teks galynėtis dėl išlikimo, kai teks tarp tūkstančių beveidžių žmonių išlikti lietuviu širdyje, kai daug metų reikės laukti Lietuvos atgimimo ir nenustoti tikėjus, jog vieną dieną tauta prašneks apie okupaciją visam pasauliui, padvelks laisvi vėjai, nereikės slėpti, kas buvai ir kas esi, žmogau iš Dzūkijos, Alfonsai Lukšy.

Ne kelias prailgo, ne nuovargis prislėgė įžengus į Varėnos miestelį, kai laikrodžiai rodė tik devintą ryto. Akmeniu slėgė nerimas, ar pavyks gauti taip reikalingą pažymą, neišgirdus klausimo: „Kur tėvas?“ Sužinojęs, kur yra valsčiaus priimamasis, vaikinas įžengė į pirmininko kabinetą. Atėjo nelauktas, nekviestas, netikėtas. Pas pirmininką sugužėjęs būrys stribų kažką planavo. Ginkluoti, surauktais veidais, žodžiai žaibais trankosi. Nužiūrėjęs mažiau piktą, Alfonsas paprašė: „Parodykit, kuris čia pirmininkas? Man labai reikia pirmininko...“

– Anas, – parodė pirštu stribas į kailiniuotą senyvą žmogelį. Alfonsas priėjo ir vos girdimu balsu ištarė:

– Dėde, aš noriu mokytis...

„Dėdė“ nužvelgė bernioką nuo galvos iki kojų, paėmė jo ištiestą pažymėjimą, gautą iš mokyklos, ir nuleido akis. Alfonsui atrodė, kad jis perpus sumažėjo, vos žemėn nesulindo, kai „dėdė“ paklausė: „Kieno sūnus?“

– Adomo...

– Adomo... – Pradėjo rašyti pirmininkas ir staiga sustingo, įbedė žvilgsnį į būsimą geležinkelietį ir ilgai delsė.

– Adomo? Šit kaip?.. – Vis dar įsistebeilijęs į Alfonsą, įkišo ranką į kišenę, iš ten ištraukė murziną maišelį, lėtai atrišo, išėmė antspaudą, leptelėjo ant pažymos ir pasakė:

– Važiuok... Važiuok!

Alfonsas jį pažino: tai buvo tolimas tėvo giminaitis, kaime pravardžiuojamas Levanka. Du jo sūnūs tapo stribais ir greit pagarsėjo plėšikavimu ištremtųjų namuose, skundais ir vėliau vykusiais žmonių areštais. Bijodamas dzūkų keršto, vėliau Levanka pasitrauks į Kaliningrado kraštą ir ilgam pradings visiems iš akių. Tačiau šią valandėlę jis kažką svarstė ir vis dar laikė pažymą rankoje. „Dėdė“ irgi pažino šitą... partizanų vado sūnų. Tikriausiai sąžinė neleido tiek daug žmonių išdavus sutrukdyti vaikui mokytis ir išlikti gyvam. Be to, slegiančią kruviną dieną šitas berniūkštis vienintelis jį pavadino šiltu dėdės vardu.

Ilgai svarstęs pagaliau atidavė pažymą:

– A! Važiuok... Adomo sūnau...

– Ačiū, dėde... – Užsimaukšlinęs kepurę iki pat akių, tarsi būtų nusikaltęs, jis šmurkštelėjo per stribų būrį ir skubiai nėrė pro duris. Sunkių minčių slegiamas nupėdino į geležinkelio stotį. Kai pavakary pasirodė lauktasis traukinys, Alfonsas kartu su jaunimėliu įsitaisė ant krovininio vagono stogelio. Tvirtai įsikibo į ventiliacijos kaminėlį ir laukė, kada pajudės traukinys. Jau prietemoje atsidūrė Valkininkų stotyje. Čia keliautojus be bilietų apsupo raudonkepuriai kareiviai ir ėmė visus svaidyti žemėn. Priešintis nebuvo prasmės: kareivių buvo daug. Vos spėjęs sugriebti savo maišelį, stiprių rankų nustumtas, Alfonsas nukrito ant žemės šalia bėgių. Tuo momentu traukinys pajudėjo ir vaikinui užėmė kvapą: nuo ratų bildesio spengė ausyse, traukinio ašys vis kliudė tai galvą, tai kojas, kol nubildėjo paskutinis vagonas ir išblėso kankinanti mintis: „Ar neliksiu čia gulėti negyvas?“ Traukiniui nudundėjus, tik po gero pusvalandžio vaikinas atgavo jėgas. Kitas traukinys į Vilnių pasirodė vidurnaktį. Suradęs didoką plyšį tarp vagonuose pakrautų lentų, Alfonsas pasiekė Vilnių.

Kokia laimė! Geležinkeliečių mokykloje priėmė jį nieko neklausinėdami. Prasidėjo nelengvas kelias į mokslą. Mokytis buvo nesunku, nes Alfonsas jau buvo mokęsis progimnazijoje ir daugelis dėstomų dalykų buvo žinomi. Tačiau gyventi be šeimos labai sunku, nors jis jau išmoko neatvirauti, nekalbėti ko nereikia, pastebėti tuos, kam rūpėjo kiekvienas moksleivio žingsnis. Laukė nesulaukdamas žinučių nuo tėvo, vis dar nežinojo, kur motina. Vilniuje susitiko su sesers vyro broliu Pauliumi Plesevičiumi, kuris mokėsi statybos technikume. Jo sesuo Mika studijavo mediciną. Tai buvo vieni veikliausių studentų judėjimo aktyvistų. Grupelė jaunuolių rinkdavosi konspiraciniame bute Žvėryne, sekė politinius įvykius, o per ryšininką Joną padėdavo partizanams. Iš „Tiesos“ spaustuvės parūpindavo šrifto, studentės medikės gaudavo reikalingų medikamentų.

Nepaisant vargo, neretai ir alkio, gyvenimas buvo įdomus. Alfonsas jau nesijautė esąs šalia didžiosios kovos. Tačiau jį vis dar lydėdavo baimė, kad tėvas, žiauriai kankinamas, tardant neišlaikys, išsiduos ir vėliau bus suimti vaikai. Partizanai išaiškino tėvo išdaviką – Bledą iš Tolkūnų kaimo, ir jis karo lauko nuosprendžiu buvo sušaudytas. Alfonsui rodytis Varėnos apylinkėse tapo pavojinga, nes labai pagausėjo išdavysčių. Kada po didžiausios partizanų išdaviko Markulio klastos buvo nužudyti daugelio būrių vadai, suimti per kautynes sužeisti partizanai, pavojus jau grėsė ir jų ryšininkams, rėmėjams bei artimiesiems. Nebegalėjo naudotis konspiraciniu butu ir studentai, jie rinkdavosi prie radijo bokšto, tačiau prieblandoje pastebėję prie medžių prigludusius siluetus, visus ryšius laikinai nutraukė.

Klaidžiodamas gražiose Markučių (Puškinovkos) apylinkėse, Alfonsas pastebėjo, kad į dviejų aukštų namą atvažiuoja ir netrukus vėl išvažiuoja ginkluoti, į partizanus panašūs žmonės. Kai kurie jų vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniforma. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Sokolovo smogikai, kurie, apsimetę Lietuvos partizanais, žudė šeimas negailėdami ir nepalikdami gyvų netgi vaikų.

Greit ir konspiracinio buto šeimininkus Plesevičius su šeima ištrėmė į Sibirą, paskui suėmė jų sūnų studentą Paulių ir dukrą Mikaliną. Abu studentus irgi pasmerkė penkeriems metams lagerių vergijos.

Naujos netektys, kasdienybė be namų ir artimųjų, nuolat lydinti baimė – suims, ištrems, įkalins – išvargino Alfonsą. Tik jaunystė ir tolimas tikslas vertė ateitį įsivaizduoti šviesiomis spalvomis. O jis turėjo didelį tikslą. Geležinkeliečių mokykla tebuvo kelio pradžia, kur jis gavo pastogę, lovą, kasdien bent šį tą pavalgyti, jo visada laukė atvertos bibliotekos durys. Su išlikusiais partizanų rėmėjais, kurie dar nesuimti, susitikdavo tik minutėlei gatvėje, pasikeisdavo naujienomis ir atsisveikindavo.

Į tėviškę sugrįžti nebuvo jokios vilties. Ten šeimininkavo išdavikas Vaitkunskas. Dar rodė savo valią ir galią žmogžudys Rasachackas. Visada ginkluotas, plėšikavęs per vokiečių okupaciją ir pajutęs, kad šie pralaimės karą, greit persimetė pas rusų partizanus, plėšikavo toliau, išdavė ir pasmerkė Sibiro tremčiai daugybę žmonių. Įsigalėjus sovietų okupacijai, Rasachackas buvo vienas iš žiauriausių stribų. Kur praėjo, ten liejosi kraujas, tarsi būtų beprotybės apsėstas. Gal negalėjo pamiršti vaikų akivaizdoje kirviu užkapotų savo aukų – vaikų tėvo ir motinos? Pagaliau ir pats susilaukė panašaus galo – buvo užmuštas. Gal jo aukos negalėjo už artimuosius atleisti, o gal net kagėbistams atsibodo? Juk sakoma, kad išdavikais naudojamasi, kol jie reikalingi, vėliau jie sunaikinami.

Visi tie įvykiai norom nenorom atvydavo abejonę, ar jaunos viltys nesuduš į saugumiečių antrankius. Ir vis dėlto viltis padėjo išgyventi.

– Ne tik viltis, – sako Alfonsas Lukšys. – Mūsų šeimai ir man labai daug padėjo Sigitas Tamkevičius, rėmė moraliai ir materialiai. Dabar jis – gerbiamas Kauno arkivyskupas. Man teko laimė pažinti šitą kilnų žmogų dar labai jauną.

* * *

Dėkojame už nuoširdų pokalbį. Atsisveikiname su Alfonsu Lukšiu ir jo gražia šeima, linkėdami šiltų namų šeimininkams didžiausios žmonių pagarbos ir meilės.

Mes vėl važiuojame krintančių lapų nuauksintais rugsėjo keliais, negalėdami atitrūkti nuo susitikimo įspūdžių ir minčių: kiek daug valios ir dvasinių jėgų reikėjo partizanų vaikams, kad nepalūžtų be namų, be tėvų, su geliančiu skausmu širdyje dėl artimųjų žūties ir mažyte viltimi išgyventi! Išgyventi ir likti ištikimiems tėvų idealams.

Jie tokie buvo ir liko atkaklūs Dzūkijos partizanų vaikai, išėję į gyvenimą iš pirkelių su šventais paveikslais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija