Atnaujintas 2007 balandžio 4 d.
Nr.26
(1523)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Antras paminklas „Aušros“ leidėjui ir redaktoriui

Vincas TUMOSA

Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos kapinėse tarp Lietuvos gynėjų, kritusių nuo priešų kulkų, tarp kapų ir paminklų, pažymėtų Vyčio kryžiaus atvaizdais, iškilęs juodai balto marmuro kryžius, žymintis kunigo ir poeto, pogrindžio „Aušros“ leidinio redaktoriaus Liongino Kunevičiaus amžinojo poilsio vietą. Jis taip pat su Vyčio ženklu – ketvirtasis šiose kapinėse.

Šiemet, minint kunigo 75-ąsias gimimo ir 30-ąsias jo redaguotos „Aušros“ metines, sukurtas dar vienas paminklas. Šis jau rašytinis – brolio Česlovo ir seserų Reginos, Joanos bei Aldonos iniciatyva ir lėšomis išleistas kunigo poezijos rinkinys „Amžinasis mano ilgesys“ (redaktorė Aldona Pribušauskaitė) ir Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knyga „Aušros sūnus“, abi gražiai derančios, papildančios viena kitą.

Kunigą Lionginą Kunevičių, kurį kilniu Aušros sūnaus vardu įvardijo autorė, knygos įžangos žodyje gražiai apibūdino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „Su šventu pavydu prisimenu kunigą Lionginą, įamžinusį savo vardą „Aušroje“ pačiu gūdžiausiu okupacijos laikotarpiu. Jo „Aušra“ tiesė kelią tautos atbudimui, o pats kunigas Lionginas ėjo tuo keliu ir kvietė eiti kitus“. Arkivyskupas reiškia didžiausią pagarbą knygos autorei, „kurios plunksnos vaisius bus gražiausias paminklas šiam Tėvynę ir Bažnyčią labai mylėjusiam idealistui kunigui“.

Tai jau aštuntoji pedagogės knyga apie iškilias Dzūkijos krašto asmenybes – mokytojus, kunigus, laisvės kovotojus. L.Kunevičius buvo nepaprasta asmenybė: jame gražiai derinosi kunigo ir poeto pašaukimai. Tačiau nuošalių Suvalkijos ir Dzūkijos bažnyčių sakyklos buvo per ankštos jo, kaip žmonių sielų vadovo, mintims, poetiniam polėkiui. Kunigas geranoriškai priėmė Simno parapijos klebono Sigito Tamkevičiaus pasiūlymą redaguoti pogrindžio leidinį „Aušra“. Per jį vylėsi išjudinti savo tautiečių sąstingį, rengti juos dvasiniam ir tautiniam Atgimimui.

Autorė knygą rašė remdamasi kunigo Liongino dienoraščiais, išlikusiomis pamokslų ištraukomis, eilėraščiais, artimųjų ir jį pažinojusių žmonių liudijimais, straipsniais periodikoje. Visa tai padėjo pateikti tikrus gyvenimo faktus, neramios sielos virpesius, atkurti akistatos su grubia ateistinės valdžios prievarta epizodus. Rašytoja kunigo gyvenimą atspindi nuo pačių giminės ištakų – senelių – „tarsi parodydama, kad geroje, knygnešių vagotoje dirvoje brandinamas aukščiausio lygio žmoniškumas“ (habil. dr. Elvyra Martišauskienė).

Nemažai linksmų ir šviesių Lioniuko vaikystės epizodų atkurta knygoje. Vienas iš jų – mažo vaiko pastangos nuo kluono kraigo pasiekti dangų ir pasėdėti ant balto debesėlio... Autorė nuosekliai vedžioja skaitytoją savo herojaus gyvenimo takeliais ir keliais, daug vietos skirdama įvykiams ir aplinkybėms, formavusioms jo pažiūras, charakterio bruožus, nulėmusioms turtingą vidaus pasaulį.

Vaikystėje buvęs nenuorama, tapęs gimnazistu ima gyventi pagal griežtą dienotvarkę, kurioje pirmuoju punktu įrašo darbą namų ūkyje (kiaulių šėrimas), o tik vėliau mokslą ir pomėgius, kurie beveik visi liudijo apie artėjimą prie literato veiklos. Dienoraščio, užrašų knygelės, didžiosios knygos rašymas, periodinės to meto spaudos iškarpų rinkimas, stenografijos praktikavimas, eilėraščių kūrimas – tokie buvo jaunuolio laisvalaikio užsiėmimai. „Aš tikiu, kad berašinėdamas pasieksiu to, kad plunksna (...) taps geriausiu įrankiu, kuriuo aš galėsiu net ir sunkiausią sielos būseną gražiai išreikšti, pavaizduoti raštu“, – rašė savo „Užrašų knygelėje“ 1949 m. gruodžio 4 d. Savo kūrybos pradžios datą jis užfiksuoja dienoraštyje. Tai įvyko 1943 m. lapkričio 21 d., kai parašė eilėraštį „Prie Visagalio“.

Kūrybos akstinu knygos autorė laiko giesmes, kurias Lionginas kiekvieną dieną girdėdavo bažnyčioje. Kitas įkvėpimo šaltinis – nemari Maironio kūryba, kurios atspindžių randame vėlesniuose eilėraščiuose.

Bažnyčia nuo vaikystės traukė berniuką: čia jis patarnaudavo šv. Mišioms, skęsdavo maldose, giesmių melodijose, nes už sienų jo laukė „žiaurus ir kietas gyvenimas su plikomis rankomis ir tuščia dvasia“. Todėl jo meldimas: „Viena tik prašau Dievą, kad būčiau kunigas“ (1943 12 24) lėmė tolesnius žingsnius dvasinio pašaukimo link.

Baigęs Alytaus gimnaziją, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti bibliotekininkystės. Tai buvo atsargos žingsnis, nes stojimu į kunigų seminariją būtų pakenkęs savo broliui ir seseriai baigti studijuoti mediciną. Po metų šiems baigus studijas, Lionginas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Knygoje patraukliai pasakojama apie studijų metus, pastoracinį darbą pirmosiose parapijose – Aukštojoje Panemunėje, Marijampolėje (buvusiame Kapsuke), to meto poetinę kūrybą, santykius su parapijiečiais ir ateistinės valdžios nemalonę už reiškiamus jai priekaištus pamoksluose. Dėl to iš jaunojo kunigo buvo atimtas darbo pažymėjimas, o KGB jį įrašė savo įskaiton ir operatyviniam sekimui davė „Mistiko“ slapyvardį.

Bene vaizdingiausiai aprašytas kunigo darbas Didvyžių parapijoje (Vilkaviškio r.) 1965-1969 metais. Už pamokslą, pasakytą Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje, kuriame nušvietė liūdną tuometinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir gynė neteisingai nubaustus kunigus, buvo išbartas kurijos apaštalinio administratoriaus. Tačiau kunigas Lionginas nebuvo nuolankus ir vyskupui, kuriam pareiškė, kad sąmoningai pasiruošęs kovai už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises Lietuvoje, o esant tokiai padėčiai visi jos tarnai negalį ramiai numirti. Vėliau priverstiniai pokalbiai vyko rajono pirmininko pavaduotojo, saugumo komiteto kabinetuose. Pareigūnai griežtai reikalavo grąžinti kulto tarnautojo pažymėjimą. Kunigas Lionginas nepakluso net kurijos draudimui jam eiti pareigas Didvyžių parapijoje. Pagaliau rajono milicijos viršininkas įpareigojo dvasininką per dešimt dienų susirasti darbą, nes ankstesnių pareigų parapijoje neturįs teisės eiti – neleidžianti kurija. Nepaveikė atkaklaus klebono ir ši priemonė, todėl netrukus karinis komisariatas kunigą Lionginą pašaukė į dviejų mėnesių karinius mokymus. Net ir sovietinėse kareivinėse jis buvo ištikimas savo pareigai – valgykloje prie stalo viešai žegnodavosi, o šv. Mišias, kaip kunigo priedermę, įsigudrino aukoti vietinės parapijos bažnyčioje.

Grįžusį iš mokymų milicija priverstinai išregistravo, o kurija kunigą Lionginą perkėlė į dar nuošalesnę parapiją Dzūkijoje – Gerdašius.

Knygos autorė plačiau aprašo aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusį judėjimą Lietuvoje už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises: drąsių kunigų P.Račiūno, S.Tamkevičiaus, J.Zdebskio, P.Dumbliausko, L.Kunevičiaus pastangas savo pareiškimais atkreipti valdžios dėmesį į tikinčiųjų teisių pažeidimus –prievartinį visuomenės ateizavimą, draudimą kunigams katechizuoti vaikus, per mažą kandidatų, priimamų į vienintelę kunigų seminariją, skaičių.

Skaitytojui bus įdomu sužinoti, kaip gimė pogrindiniai leidiniai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“ ir kt., kas stovėjo prie jų ištakų, kas, rizikuodamas savo laisve, juos redagavo, rūpinosi dauginimu, platinimu.

Kun. L.Kunevičius savarankiškai perėmė iš kun. S.Tamkevičiaus „Aušros“ redagavimą. Dirbdamas Būdvietyje, per beveik devynerius metus išleido 30 „Aušros“ numerių. Darbą tęsė ir Lukšiuose (Šakių r.). Laikydamasis griežtos konspiracijos, sugebėjo išvengti KGB represijų, nors ši jį persekiojo. Kunigas šventai tikėjo savo darbo sėkme: „Prisikėlimo galimybė reali, atgimimo versmės dar neišsekusios. Jos srūva iš Pilėnų meilės, iš kražiečių tikėjimo, knygnešių atkaklumo ir partizanų vilties, iš mūsų dienų pasiryžėlių ir kankinių pasiaukojimo“, – rašė jis savo leidinyje 1980 metais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kunigas Lionginas grįžo į gimtąjį Alytų jau palaužtos sveikatos. Dar dirbo žurnalo „Caritas“ redkolegijoje, tikintiesiems teikė dvasinius patarnavimus, dalyvavo patriotinėse akcijose. 1994 m. vasario 28 d. grįžęs po vakarinių šv. Mišių namo tyliai užgeso. Amžiams išėjo kunigas, Dievo žodžiu ir „Aušros“ šviesa švietęs žmonėms ir rengęs juos Atgimimui.

Knygos „Aušros sūnus“ vertę nusakė Vilniaus pedagoginio universiteto docentė dr. Alma Stasiulevičiūtė: „Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė surinko, apibendrino ir suteikė literatūrinį apvalkalą gausiai dokumentinei medžiagai apie sovietmečio Lietuvos pogrindinio leidinio redaktorių kunigą Lionginą Kunevičių. Tai svarbi knyga tiek mums, atsimenantiems pogrindžio „Aušrą“, tiek jaunajai kartai. Šiam biografiniam pasakojimui būdingas literatūrinis patrauklumas, tad knyga skaitoma lengvai ir gretai, nors viskas joje dokumentiška, neišgalvota“.

...Nedidelio ūgio, kresnas, gilaus ir mąslaus žvilgsnio – toks gyvenime atrodė kunigas Lionginas, toks jis žvelgia ir iš knygoje spausdinamų nuotraukų. Parapijiečius jis stebino pomėgiu dirbti fizinį darbą: tvėrė tvorą aplink kleboniją, liejo ir klojo plytelėmis taką į bažnyčią.

Viename aplanke su biografine knyga išleistas kunigo kūrybos rinkinys „Amžinasis mano ilgesys“, kuriame 69 eilėraščiai bei devyni straipsniai, spausdinti pogrindžio leidiniuose. Su poezija autorius buvo suaugęs iš vaikystės ir visą gyvenimą rašė eilėraščius, tačiau sovietmečiu jų spausdinti neturėjo sąlygų. Tik nepriklausomybės metais vieną kitą išspausdino žurnale „Caritas“. Kartais savo eiles paskaitydavo parapijiečiams po šv. Mišių išėjęs prie altoriaus. Kai kurie tekstai tapo giesmėmis ir būdavo giedami bažnytinių apeigų metu.

Kunigas Lionginas buvo plataus akiračio žmogus. Jo archyve gausu iškarpų iš tuometinės spaudos apie šeimą, dorovę, kultūrą. Paradoksalu, bet greta minčių iš Šventojo Rašto yra K.Markso, F.Engelso, V.Lenino knygų citatų. Todėl eilėraščiuose jis polemizuodavo su marksizmo klasikų mintimis apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, iškeldamas idealistinį pradą.

Vieni eilėraščiai – paprasti, elegantiški, juose vyrauja gamtos motyvai. Autorius ragina grožėtis rudens spalvomis ir suvokti jų trapų laikinumą, o kaip atsvarą pateikia prisiminimų amžinybę.

Neskubėki brolau! Pamažu!

Pažiūrėk, kaip be galo gražu!

Štai liepsnoja tėvynės klevai:

Ir rusvai, ir rausvai, ir gelsvai

                      – – –

...Verks padangės pilkam liūdesy

Degs klevai tik širdies ilgesy...

                                                      („Degs klevai neilgai“)

Tapybiškai žavus žiemos nakties vaizdas:

Miega eglių šeimynos, ilsis kelio vėžė,

Sūpstos sodžių bakūžės pusnynuos. –

Ir pražydo naktis, sidabrinė gėlė,

Ir sustingo speiguose ugniniuos.

Kituose eilėraščiuose lyrinio veikėjo santykis su gamta jau kitoks: žvelgiama į nakties dangų, jis stengiasi įminti Visatos paslaptis („Ūkai“), pasijunta laimingas, susiliejęs su beribe erdve, atsipalaidavęs nuo žemės puikybės ir melo apšviestas didžiųjų tiesų spindulių („Koks nuostabus žvaigždžių spindėjimas“).

Eilėraštyje „Medžio atsakymas poetui“ polemizuojama su garsių lietuvių poetų mintimis, kuriose medžio šakos lyginamos su darbščiomis žmogaus rankomis, dėl dangiškųjų ir žemiškųjų vertybių. Anie poetai aukštino žemiškąją žmogaus galią, o kunigas Lionginas – dieviškosios Visatos harmonijos apraiškas, kurioms prieštarauja žmogaus veikla.

Intelektualusis pradas stiprus eilėraštyje „Apie žmogaus didybę – atsisveikinimas“. Jame autorius polemizuoja dėl populiaraus sovietmečio teiginio „Žmogus – tai skamba išdidžiai!“ bei skatina permąstyti ir naujai vertinti idealistinį požiūrį į žmogų, kaip Dievo kūrinį. Iš tiesų didingas tas žmogus, kuris turi nemirtingą sielą ir tiki jos buvimu.

Kai kurių eilėraščių lyrinis veikėjas jaučiasi vienišas, kamuojamas ilgesio, bet šis skatina eiti gyvenimo keliu, užpildyti jį meilės bei kančios ir yra poetinio įkvėpimo šaltinis:

Jeigu įkvėpimo ugnys dega manyje,

Jeigu meilės ir kančios pilna buitis,

Tai todėl, kad neramuolėj mano širdyje

Visad gyvas amžinasis mano ilgesys.

                                                      („Amžinasis mano ilgesys“)

Anais tikėjimo persekiojimo laikais maištingai skambėjo „Alumnų giesmė“, kuri buvo tapusi kunigų seminarijos auklėtinių himnu, o vėliau uždrausta giedoti. Pirmasis giesmės posmas, iškaltas kunigo Liongino antkapio plokštėje, amžinai liudys apie kunigų pareigos šventumą priespaudos metais. Himnas baigiamas tvirtu jaunuolių juodomis sutanomis ryžtu šviesti tikėjimo šviesa:

O ir mes juk stovėsime

Audrose ąžuolais!

O ir mes juk spindėsime

Tamsoje švyturiais! –

Tik iš Jėzaus Širdies,

Jo jėgos ir ugnies

Į mūs širdis įlieki, Marija.

                                                      („Alumnų giesmė“)

Marija – gražiausias gegužės žiedas, nevystanti Altoriaus Rožė, prie kurios kojų tikintieji meldžia atleidimo už jai suteiktą skausmą dėl Sūnaus mirties ant kryžiaus. Marijos, Krikščionių Pagalbos, jie prašo sustiprinti vilties spinduliais ir suburti į vieningą šeimą. Tokios mintys, išsakytos eilėraščiuose „Grožio karalienei“, „Stabat Mater“ ir kituose. Kryžius – tikėjimo simbolis. Suklupęs po juo žmogus pajunta atsakomybę už Kristaus kančią ir mirtį. Jis pasijunta laimingas, kai išgirsta Jo atleidimo žodžius (eil. „Po kryžiumi“).

Kitame eilėraštyje poetas kryžiuje regi įsikūnijusias didžiąsias vertybes – Tiesą ir Meilę, kurias veržli jaunystė dažniausiai aplenkia, tačiau turi viltį, kad:

Prie tavęs lietuviai suklaidinti grįš dar –

Atgailos jau maldą gimstančią girdžiu...

                                                      („Prie kryžiaus“)

Metaforiškame eilėraštyje „Aidas“, parašytame 1961 metais, poetas apibūdina savo gyvenimo meto situaciją, kai vyravo viena diktatoriška valdančiosios partijos nuomonė („balsas“), o jį priverstinai privalėjo kartoti visuomenė, neturėjusi teisės į savąją. Tą klusniąją minią, tada vadintą liaudimi, autorius skatina nekartoti svetimų žodžių, o prabilti savo balsu, nes jau atėjęs laikas:

O liaudis mana! Kas šiandien tu esi?

Vieno balso beprasmiškas aidas?!

Ar ilgai vien kartosi! Juk prabilti gali!

O prabilti jau laikas! Jau laikas!

                                                      („Aidas“)

Aktyvi šio posmo retorinė išraiška – klausimai ir sušukimai – liudija autoriaus, kaip visuomenės šauklio ir organizatoriaus, poziciją. Tą jis įrodė vėlesne savo veikla, dirbdamas pogrindinės spaudos leidėju.

Laisvė – tai Dievo dovana, tai tautos gyvybė, jos didybė. Dėl jos kovojo mūsų bočiai, sukilėliai, savanoriai, partizanai, Televizijos bokšto gynėjai, už ją kentėjo kaliniai ir tremtiniai, už ją pasiryžę kovoti ir didvyrių ainiai. Tai eilėraščio „Už laisvę!“, parašyto 1992 m. vasario 16 d., mintys:

Už ką stovėjot prie aukšto bokšto,

Kai laisvės priešai jums nešė mirtį?..

Už ką budėjot pasienio postuos

Ir parlamentą skubėjot ginti?

Čia klausimai ne retoriniai, į juos atsako žuvusieji, gyviesiems primindami savo aukos prasmę:

– Už laisvę – tautos gyvybę!

– Už laisvę – žmogaus didybę!...

Kunigas būna greta žmonių jų džiaugsmo ir skausmo valandomis. Todėl šioje poezijos knygoje randame kai kurių jo atliekamų apeigų atspindžių. Be to, ją paįvairina ir gimnazistiškos poezijos žiupsnelis („Gimnazistiška enciklopedija“), nuotaikinga užstalės „Padėkos daina“, skirta vaišingiems šeimininkams.

Kunigas Lionginas buvo dėmesingas savo artimiesiems – šv. Kalėdų ir Velykų progomis jis kurdavo ir siųsdavo jiems originalius sveikinimo posmelius. Knygoje jų pateiktas visas pluoštas.

Be poezijos, išspausdinti devyni straipsniai, skelbti pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“ ir jau laisvoje Lietuvoje ėjusiame žurnale „Caritas“. Jų autorius – kun. L.Kunevičius, pasirašinėjęs L.Kovo, K.Aušrio, K.Tylenio slapyvardėmis, kėlė aktualias visuomenės socialinio gyvenimo ir dorovės problemas: ar reikalingi mūsų valstybėje vaikų namai, kokias blogybes neša alkoholizmas, kaip išlikti, kai „melas tapo nuolatinė žmogaus būsena, gyvenimo norma, egzistencijos pagrindas“. Dar 1978 metais, netramdomo girtavimo laikais, kunigas aistringai gynė religiją nuo marksistų ideologų užpuldinėjimų, ją vadinusių liaudies opijumi, aiškino apie alkoholizmo ir į Lietuvą ateinančios narkomanijos socialines šaknis ir daromą žalą tautai.

Straipsniai, kurie galėjo būti pamokslų pagrindas ar atvirkščiai, rodo jų autorių buvus gerą meninio žodžio vartojimo žinovą, mokėjusį jais jautriai paliesti tiek klausytojų, tiek ir skaitytojų širdis. Rašinyje „Kalėdų tikrovė ir paslaptis“, naudodamas antitezinius sugretinimus, autorius išgauna kone barokinį teksto skambėjimą. „Eidami Kalėdų naktį į Viešpaties namus, suvokiame šiame žygyje viso religinio gyvenimo esmę: Dievo neigimo naktį einame į Dievo garbinimo šviesą, iš nuodėmės tvartelio einame į dorybės dieviškus rūmus, iš žmogiškumo – į dieviškumą, iš neapykantos pragaro – į meilės dangų“.

Gaila, kad tai pirmoji ir paskutinė kunigo ir poeto knyga. Tačiau autoriaus dvasios balsas ilgam išliks jos puslapiuose ir liudys apie šios bekompromisinės asmenybės sielos virpesius nepalankioje jos veiklai gyvenimo tikrovėje.

Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija