Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Informacinių technologijų plėtros įtaka kūrybiškumui

Jurgita Davidavičienė,

dailininkė, dailės mokytoja

Jurgita Davidavičienė

Jau aštuntą kartą parodų centre „Litexpo“ surengta knygų mugė. Parodą aplankęs prezidentas Valdas Adamkus pritarė mugės organizatorių sprendimui šiemet atsigręžti į mažuosius skaitytojus – vaikus ir moksleivius – ir paraginti juos skaityti, o gal net ir rašyti knygas. Ar svarbu šiandien eksponuoti, propaguoti knygą, raginti ją skaityti, jei yra televizija su filmuose inscenizuotais kūriniais, internetas? Nepaisant visų patogumų, teikiamų informacinių technologijų, knygą būtina propaguoti.

Skaitydamas knygą tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus dalyvauja kūryboje, nes skaitydamas jis vaizduotėje piešia veikėjų portretus, aplinkos vaizdus, kartu su autoriumi nagrinėja psichologines situacijas, trumpai tariant, dalyvaudamas kūryboje, lavina savo vaizduotę, skatina bei puoselėja kūrybines galias. Kinas, televizija, internetas pateikia galutinį autorių „pagamintą“, dažnai prastos kokybės produktą, kuriam daryti menkiausią įtaką žiūrovui galimybė atimta, todėl nei kūrybai, nei vaizduotei lavinti vietos nelieka. Štai čia ir atsiranda didžiausių civilizacijos pasiekimų – informacinių technologijų išsivystymo ir išplitimo – žala kūrybiškumui. Kita vertus, per masines informavimo priemones pateikiama ne geriausia, o prasilenkianti su dorove, etika ir estetika kūryba, dažnai kultūros bei civilizacijos atliekų kanalizacijos turinys. O didelė dalis moksleivių praleidžia didžiąją dalį laisvalaikio prie televizoriaus ar kompiuterio, nepalikdama vietos knygai.

Saviraiška yra viena svarbiausių mūsų žmogiškos esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Menas, kaip viena seniausių žmogaus saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Meninis ugdymas tapo neatskiriama bendrojo ugdymo dalimi, tolesnio moksleivių mokymosi, gyvenimo bei darbo modernioje visuomenėje kokybės ir sėkmės prielaida. Drauge tai investicija į mūsų šalies ateitį. Skirtingos meno šakos ugdo skirtingas intelekto rūšis, kaip antai: muzikinį, erdvinį, judesio, bendravimo ir kt., be to, meninėje veikloje ugdomi suvokimo (analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo, problemų sprendimo bei kiti protiniai gebėjimai, turtinama emocinė patirtis, ugdoma jausmų raiškos kultūra, skatinamas asmenybės individualumo ir savarankiškumo atsiskleidimas. Tačiau meninio ugdymo procese iškyla nemažai problemų. Itin aktualu tampa tai, jog plačiojoje visuomenėje meninis ugdymas vis dar suprantamas tik kaip gabių ir talentingų vaikų rengimas menininko profesijai, bendrojo lavinimo mokyklose tebėra ryški orientacija į parodomųjų meno renginių organizavimą ir jų kiekybę, pabrėžiant ne tiek ugdymo proceso, kiek jo rezultato svarbą, teikiant pirmenybę ne tiek vaikų, kiek suaugusiųjų interesams. Ir čia dera pabrėžti, kad pačią didžiausią ir dažnai negatyvų poveikį meniniam išprusimui ima daryti ne mokykla, o masinės informavimo priemonės.

Todėl ši meninio ugdymo svarba mūsų didelių greičių ir psichologinės įtampos pasaulyje paskatino pasiaiškinti mokinių požiūrį į kūrybinę saviraišką. Savo pedagoginėje praktikoje daugiausia teko dirbti su jaunesniais bendrojo lavinimo mokyklų mokiniais. Per pamokas ir popamokinėje ,,Dailės studijos“ veikloje kūrybos kalba siekiama dialogo su mokinių vidiniu ,,aš“. Įsiklausyti į kuriančio vaiko pasaulėvaizdį, jo nuotaikas, svajones yra ne mažiau svarbu nei perteikti teorines, technologines žinias, siekti parodomojo rezultato. Kūrybiniame procese labai svarbi draugiška atmosfera. Kaip vieną iš būdų palankiai aplinkai sukurti per ,,Dailės studijos“ užsiėmimus įvesti pokalbiai prie arbatos puodelio. Taip vaikai lengviau atsikleidžia, įgauna pasitikėjimo, artimesnis bendravimas kuriant suteikia galimybę suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Stengiamasi sumažinti atstumą, pakeičiami vaidmenys tarp mokytojo ir mokinio. Darbe didžiausią džiaugsmą teikia vaikų noras kurti. Nežinau tik kur ir kodėl tas noras dingsta vyresnėse (9-12) klasėse, tarsi atsirastų tuščio popieriaus baimė, siekiamo rezultato svarba tarsi užgožia proceso džiaugsmą.

Savo spėliones pabandžiau pagrįsti atlikdama kiekybinį tyrimą 2007 metų sausį Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje. Anketinės apklausos būdu stengiausi išsiaiškinti 9–12 klasių moksleivių kūrybinės veiklos (meninės raiškos) interesus bei poreikius bendrojo lavinimo mokykloje. Mano nerimą tyrimas patvirtino: žemesnėse klasėse buvęs kūrybinis entuziazmas aukštesnėse išblėso. Priežastis – per didelė draugystė su televizoriumi ar kompiuteriu ir per maža – su knyga nuo mažų dienų. Tai nesunkiai patvirtinama atliekant nesudėtingą žodinę apklausą: daugiau skaitantys bei aktyviai dalyvaujantys užklasinėje veikloje moksleiviai yra kūrybiškesni.

Apibendrinusi trisdešimties 9 – 12 klasių moksleivių atsakymus supratau, kad daugumos požiūris į asmenybės kūrybiškumą yra pozityvus, net 19 (63,3 proc.) moksleivių pritaria teiginiui, kad kūryba yra neatsiejama asmenybės formavimosi dalis, tiek pat procentų mano esą iš dalies kūrybiški. Pusės visų apklaustųjų 16 (53,3 proc.) kūrybiškumo atsiskleidimą veikia jų pačių noras save išreikšti, tačiau jie nėra įsitikinę, kad tai turi teigiamos įtakos mokymosi rezultatams. Apie kūrybinių užduočių taikymą pamokose 18 (60 proc.) moksleivių aiškios nuomonės neturi. Ateityje savo pasirinktą profesiją žada susieti su menine raiška tik vienas iš apklaustųjų, bet didelė dalis – 13 (43 proc.) yra dar neapsisprendę.

Mokykloje esamų meno raiškos pamokų skaičius ir poreikiai tenkina 22 (70 proc.) moksleivius. Pusė – 15 (50 proc.) – apklausoje dalyvavusių moksleivių mano, kad meninė saviraiška labiausiai susijusi su menų disciplinomis.

Dvidešimt šeši (86,6 proc.) apklaustieji pripažįsta, kad retai būna pamokų, integruotų su meno raiška, o 4 (13,3 proc.) mokiniai visai neturėjo tokių pamokų, todėl apklausoje negalėjo išreikšti nuomonės apie šias pamokas.

Devyniolika (63,3 proc.) moksleivių norėtų, kad kai kurios užduotys pamokose turėtų terapinį pobūdį, pasak jų, tai būtų naudinga, nes leistų pailsėti nuo didelių mokymo krūvių.

Penkiems (16,6 proc.) apklaustiesiems atrodo, kad meninė raiška padėtų lengviau išreikšti asmenybę. Pasidomėjus, kiek laiko popamokinėje veikloje mokinys skiria meninei saviraiškai, susidaro įspūdis, kad vaikų užimtumas vyresnėse klasėse yra tikrai didelis. Net dvylika (40 proc.) mokinių meninei raiškai po pamokų gali skirti tik apie vieną valandą, devyni (30 proc.) mokiniai saviraiškai skiria pusę viso laisvalaikio laiko, dvylika (40 proc.) mokinių mano, kad meninė veikla pamokų ruošai netrukdo tada, kai jai skiriama minimaliai laiko, aštuoni (26,6 proc.) apklaustieji dalyviai įsitikinę, kad veiklos pakeitimas padeda pailsėti, paskui lengviau susikaupti, šeši (20 proc.) mokiniams trukdo, nes nebelieka laiko pamokoms.

Ši palyginti maža apklausa gal pakankamai patikimai ir neatspindi realios padėties, tačiau gali padėti dailės mokytojui skatinti moksleivių kūrybiškumą, ieškoti jo puoselėjimo būdų.

Reikėtų suvokti, kad kūrybinė raiška išlieka pamatine ugdomąja veikla, siekiant išsaugoti vaikų pomėgį menui, jų norą žiūrėti, klausytis meno kūrinių visą gyvenimą. Todėl nedera skubinti ugdymo proceso, pernelyg sureikšminti parodomojo rezultato, nes jo beatodairiškai siekiant gali būti slopinami vaikų estetiniai išgyvenimai, alinama psichikos sveikata ir neretai nuo meno atgrasoma. Gebėjimai bei įgūdžiai tėra priemonė vaikams kūrybiškai save išreikšti, tolerantiškiau reaguoti į kito nuomonę, patirti džiaugsmą bei pasitenkinimą, praturtėti meniniu pažinimu.

Kūrybinės raiškos galios ugdomos iš mažų dienų, todėl itin svarbu jas apsaugoti nuo žalingo poveikio. Mokykloje, norint atsikratyti žalingo masinių informacijos priemonių poveikio, reikia ugdyti mokinių kūrybiškumą, juos skatinti skaityti knygas, geriau žaisti gyvus, o ne kompiuterinius žaidimus, labai atsakingai rinktis televizijos laidas. Paaugliams, daugelio užsienio šalių pavyzdžiu, laisvalaikį prie televizoriaus ar kompiuterio reikėtų riboti iki vienos valandos per savaitę.

Šį rašinį skiriu šeimoms, nes masinėmis informavimo priemonėmis mokiniai daugiau naudojasi namuose. Jau į pirmas klases ateina mokinukai su suvienodinta „televizine“ mąstysena, su „multikų“ smurtiniais judesiais ir veiksmais. O techninės informacijos priemonės nėra jau ir tokios nekenksmingos sveikatai, nes kasmet į mokyklas ateina vis daugiau akiniuotų vaikų.

Knyga buvo, yra ir išliks ne tik žinių, bet ir visaverčio kūrybiškumo šaltiniu. Straipsnio pradžioje minėtos parodos organizatorių paskata atsigręžti į mažiausius skaitytojus tegul nelieka be pėdsako, teskatina juos kūrybai, tegul išsipildo Prezidento linkėjimas susirgti „knygų virusu“ ir niekuomet nepasveikti.

© 2007 „XXI amžius“