Atnaujintas 2007 balandžio 13 d.
Nr.29
(1526)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kelias, vedantis į gyvenimą

Šiaulių vyskupo sveikinimas

„Ramybė jums!“

Kasdien sveikinu jus, mano broliai ir seserys, šiuo Viešpaties sveikinimu. Tą pirmosios dienos vakarą Prisikėlusysis ateina pas baimės prislėgtus mokinius sveikindamas juos ramybės pasveikinimu. Tačiau tai ne tik sveikinimas, tai – dovana. Dovana, kurią ištiesia mums perdurtos rankos, dovana, kurią trokšta padovanoti perverta širdis. „Ramybė jums!“ ir kvėpimas, dovanojant Šventąją Dvasią, nuodėmėms atleisti, paskelbia apie naują laiką, kuris yra ir mūsų laikas – sutaikinimo, atleidimo, nuodėmės panaikinimo išsipildymas.

Bažnyčia yra ta sutaikintųjų per Jo kryžių bendrija, pasiųsta paskelbti pasauliui džiaugsmo naujieną. Prisiminkime keturis Mokytojo reikalavimus: „...mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27). O kur dar nurodymai atsukti kitą skruostą, atiduoti palaidinę, nueiti daugybę mylių..., atsimenate? Tas, kuris rimtai priima Jėzaus mokymą, supranta, kad tai labai sunku. Atleidimas visada atrodė ne tik neįmanomas, bet ir neteisingas iš esmės, kaip bylojo Senojo Testamento teisingumo formulė – „akis už akį ir dantis už dantį“ (Mt 5, 38). Argi atleisdami neprisidedame prie neteisingumo ir blogio plitimo pasaulyje?

Atleidimas nėra jausmas! Tai – valios aktas, tai – apsisprendimas norėti gero priešo asmeniui (o ne jo kėslams). Jėzaus reikalavimai švelniau skambėtų taip: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6, 31).

Evangelistas Jonas nurodo mūsiškės meilės ir geranoriškumo šaltinį: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Krikščionis yra ir turi būti Dievo dovanų dalytojas kitam. Kad ir kas jis būtų – žmona ar vyras, duktė ar sūnus, bičiulis ar priešas, geradarys ar skriaudikas – visiems turime dalyti Dievo dovanas, kurias patys iš Dievo gauname. Krikščionys turi sugebėti atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (plg. Ef 4, 23-24). Mes iš Dievo išmokome, kaip Jis elgiasi su savo priešais, su savo niekintojais, su savo persekiotojais ir su tais, kurie Jo nekenčia. Tik, meldžiu, nemąstykime apie kitus, o vien apie save ir apie mūsų bendravimą su Dievu.

Kiek kartų mes buvome Dievo kaltintojai, persekiotojai, niekintojai, keikėjai? Koks buvo Dievo elgesys su mumis? Koks yra Dievo elgesys su mumis? Iš daugybės žmonių lūpų ir širdies prasiveržia skundas: „Jei tiek daug blogio pasauly, tai Dievo iš viso nėra...“ Ar Kristus neprimintų mums Petrui pasakytų žodžių: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mk 8, 33). Mes norime sunaikinti priešus, o Jis – atleidžia. Dievas mąsto kitaip. Kristus mus vadina Dievo vaikais. Mums reikia turėti Dievo širdį. Juk ar ne taip skamba Jėzaus išmokyta kasdien mūsų kartojama malda: „Tėve mūsų...atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (plg.Mt 6,9-13). Sunku? Neįmanoma? Mums – dažnai taip. Labai norėčiau sužinoti, ar Dievui sunku. Žinau – „Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 27b).

Sveikindamas jus, brangūs broliai ir seserys, su Viešpaties prisikėlimo pergalės švente, linkiu turėti Dievo širdį. Tai nuostabus ir vienintelis kelias. Kelias, kuris veda į gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje, čia ir ten, šiandien ir per amžius.

Laiminu jus iš širdies!

Jus visus mylintis

vyskupas Eugenijus Bartulis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija