Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šventojo Sosto dalyvavimas Jungtinių Tautų veikloje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI priima JTO vadovą Baną Ki Muną su žmona

Benediktas XVI ir Banas Ki Munas privačioje Popiežiaus bibliotekoje

JTO generalinis sekretorius svečiuose pas Popiežių

JT generalinio sekretoriaus vizitas Vatikane

Labai simboliška, kad popiežius Benediktas XVI, kurio moralinis autoritetas pasaulyje ir Katalikų Bažnyčioje yra didžiulis, tuoj po savo 80-mečio minėjimo iškilmių pirmąjį oficialųjį darbo susitikimą skyrė Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Banui Ki Munui. Kaip teigiama ta proga paskelbtame Vatikano spaudos tarnybos komunikate, Šventasis Sostas, kuris nuo 1964 metų Jungtinėse Tautose turi nuolatinio stebėtojo statusą, aukštai vertina šios didžiausios tarptautinės organizacijos vaidmenį įtvirtinant taiką ir skatinant žmonijos pažangą.

Naujasis JT vadovas šias atsakingas pareigas pradėjo eiti nuo 2007 metų pradžios. Iki tol jis buvo Pietų Korėjos užsienio reikalų ministras. Tos šalies sostinės Seulo kardinolas Nikolas Čchon Džin Sukas neseniai duotame interviu aiškino, kad Banas Ki Munas „turi gilų religinį jautrumą“, tačiau nepriklauso jokiai religijai. Jeigu tektų rinktis, kurią religiją praktikuoti, jis pasirinktų katalikybę, kuriai jau priklauso kai kurie jo giminaičiai.

Vatikano spaudos tarnybos komunikate teigiama, kad Benediktas XVI ir Banas Ki Munas privačioje Popiežiaus bibliotekoje kalbėjosi apie 20 minučių. Buvo aptarta daugelis „bendro intereso“ temų, tarp jų – pasitikėjimo atstatymas daugiašaliuose santykiuose, dialogo tarp kultūrų stiprinimas bei dabartinės tarptautinės padėties įvertinimas. Taip pat buvo prisiminta, kiek daug Katalikų Bažnyčia ir Šventasis Sostas gali padėti – savo specifinėmis priemonėmis bei išlaikydamas turimą identitetą – Jungtinių Tautų veikloje, ypač sprendžiant iškylančius konfliktus ir stiprinant supratimą tarp tautų.

Kaip ir buvo galima tikėtis, susitikęs su Šventuoju Tėvu Jungtinių Tautų generalinis sekretorius oficialiai pakvietė jį apsilankyti šioje organizacijoje. JAV katalikų žinių agentūra CNS, pasiremdama Vatikano šaltiniais, teigia, jog Benediktas XVI norėtų atlikti tokį vizitą ir tam tinkamas laikas būtų rugsėjo pabaiga, kai darbą pradeda JT nauja eilinė Generalinė Asamblėja, iš kurios tribūnos tuomet pasisako daugelio valstybių vadovai. Tačiau kol kas nėra patvirtintų planų tokiam vizitui, nes popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke kartu būtų ir jo pirmasis apaštalinis vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose, o tam reikia atitinkamai pasirengti. Iki šiol Jungtinėse Tautose kalbas yra sakę du popiežiai: Paulius VI 1965 metais ir Jonas Paulius II“ – 1979 ir 1995 metais.

Investicijos į Afrikos demografinį faktorių

Po audiencijos pas popiežių Benediktą XVI, JT generalinis sekretorius kalbėjosi su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Tarcizijumi Bertone ir sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Dominiku Mamberčiu.

Kaip tik šie hierarchai dažniausiai atstovauja Šventajam Sostui pagrindiniuose Jungtinių Tautų rengiamuose forumuose ir konferencijose. Tuo tarpu kasdienį darbą JT struktūrose Niujorke atlieka Šventojo Sosto nuolatinio stebėtojo misijos vadovas nuncijus arkivyskupas Čelestinas Miljorė, kurio pasisakymai ir iniciatyvos susilaukia didelio dėmesio.

Naujausią pranešimą jis skaitė balandžio 10 dieną JT Gyventojų ir pažangos komisijos 40-ojoje sesijoje, kur buvo nagrinėjama gyventojų amžiaus kaitos įtaka visuomenės vystymuisi. Arkivyskupas Č.Miljorė priminė ekspertų tvirtinimus, jog 2050 metais, kai bendras planetos gyventojų skaičius stabilizuosis apie 9 mlrd., demografinė padėtis skirtinguose kontinentuose bus nevienoda. Europoje tuomet didelę gyventojų dalį sudarys nuo socialinės paramos (pensijos) priklausomi senyvo amžiaus žmonės, tapę sunkia našta aktyviajai gyventojų daliai, kuri dėl menko gimstamumo bus labai sumažėjusi. Todėl Šventasis Sostas reiškia viltį, kad šio „senojo“ žemyno valstybės aktyviai darbuosis, skatindamos pagarbą žmogaus gyvybei visuose jos tarpsniuose, ir ieškos sprendimų, kurie būtų teisingi, o ne vien tik pragmatiški. „Čia bus ypač vertingas solidarumo skatinimas tarp kartų“, – aiškino arkivyskupas Č.Miljorė.

Visai kitokia padėtis bus Afrikoje, kur dėl jaunos ir gausios darbo jėgos vyresnio amžiaus žmonių priklausomybės ir išlaikymo problema taps ne tokia aštri, ir tai reikia išnaudoti ekonomikai stiprinti tame žemyne. Tam, kad būtų užtikrinta, jog Afrika „nepraras šios ekonominės pažangos galimybių“, Vakarų pasaulis turi stiprinti tiek infrastruktūrą, tiek ir žmogiškąjį kapitalą, aiškino nuncijus. „Kadangi dauguma iš šios būsimos darbo jėgos yra gimę ir jau pasiekę mokyklinį amžių, Šventasis Sostas įsitikinęs, kad reikšmingiausios investicijos turi būti nukreiptos į švietimą“, – sakė jis.

Arkivyskupas Č.Miljorė vėl pasirėmė ekspertų vertinimais, tvirtinančiais, jog tam, kad iki 2015 metų visi afrikiečių vaikai pasiektų pradinį išsilavinimą, reikia 9 mlrd. dolerių (pagal 1998 metų šios valiutos kursą). „Vargu ar tai labai aukšta kaina, žinant, kokią tai duos naudą“, – pabrėžė Vatikano atstovas. Jis ypač pabrėžė poreikį gerinti Afrikos mergaičių ir jaunų moterų švietimą, kas leistų joms daryti didesnę įtaką šeimos gyvenimui ir kartu gyventojų skaičiaus augimui. Šis kelias yra žymiai teisingesnis nei drastiškos dirbtinės ir neleistinos priemonės, tokios kaip moterų sterilizacija ar negimusių kūdikių naikinimas atliekant abortus.

Arkivyskupas Č.Miljorė taip pat paminėjo, kad JT Gyventojų ir pažangos komisijos 40-oji sesija sutampa su popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progressio“ („Žmonių pažanga“) paskelbimo 40-mečiu. „Tuo metu, kai pasaulis buvo padalytas į du blokus, Rytų ir Vakarų, dokumente buvo susitelkta į žmones ir visuomenes, kurių sąlygos buvo paženklintos ne buvimu „rytiečiais“ ar „vakariečiais“, bet išsivystymu ir gerove vienose pasaulio dalyse ir skurdu bei atsilikimu kitose“, – aiškino nuncijus. Popiežiaus Pauliaus VI žodžiai, pirmiausia kreipiant dėmesį į žmogiškąjį orumą ir individų bei visuomenių vystymą, ir po keturiasdešimt metų lieka svarbūs „demografinei politikai, kuri skatintų teisių gerbimą pažeidžiamiausių šeimos narių, ypač prieš jų gimimą ir senatvėje“, sakė arkivyskupas Č.Miljorė.

Pagarba religijai ir religijos laisvei – neatskiriama

Nemaža dalis Jungtinių Tautų Organizacijos struktūrinių padalinių veikia Europoje ir juose Šventojo Sosto nuolatiniu stebėtoju, iškeldamas svarias pastabas dėl čia svarstomų klausimų, dirba arkivyskupas Silvanas Tomazis. Štai kovo pabaigoje Ženevoje veikiančioje JT Žmogaus teisių taryboje svarstant aktualią religijos laisvės temą Vatikano atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad šio klausimo negalima atskirti nuo pagarbos pačiai religijai ir jos nuopelnų pripažinimo. Jis patvirtino, kad istorijos vyksme „būta liūdnų religinio fanatizmo epizodų su tragiškomis visuomeninėmis pasekmėmis“, tačiau iš esmės religija suvaidino sprendžiamąjį vaidmenį žmonijos pažangai formuodama kultūros, meno, socialines ir humanitarines vertybes, gindama socialinį teisingumą ir kitas žmogaus teises. Kitas vertus, ta religija, kuri skelbia arba gina prievartą, netoleranciją ar neapykantą, tampa nebeverta savo garbingo vardo.

Todėl kritikuojant tam tikras religijos išpažinėjų elgesio formas, – pavyzdžiui, radikalųjį islamizmą, – jokiu būdu negalima neteisingai šmeižti ar tyčiotis iš pačios religijos, jos apeigų ir simbolių. Deja, kaip pastebėjo arkivyskupas S.Tomazis, šalia pseudoreliginio fanatizmo apraiškų, dabar vis dažniau pastebimi ir antireliginio fanatizmo bruožai, kai niekinama pati religija ar jos išpažinėjai, visiems jiems primetant atsakomybę už pasitaikantį smurtą arba nepakantumą kitų atžvilgiu. Tokie išpuoliai prieš religiją, ypač kada ji yra mažumos padėtyje arba perdėto sekuliarizmo sąlygomis, gali apsunkinti patį tikėjimo išpažinimą ir praktikavimą bei savo religinio nusistatymo reiškimą viešumoje.

Žinant, jog religijos, kaip ir laisvės, subjektas yra žmogiškasis asmuo su savuoju orumu, pagarba religijos laisvei ir saviraiškai negali būti atskirta nuo pagarbos pačiai religijai ir ja grindžiamoms nuostatoms, kuriose asmens teisės ir yra realizuojamos. Kiekviena tikrai demokratiška valstybė „vertina religijos laisvę, kaip bendrojo gėrio elementą, vertą pagarbos ir apsaugojimo. Kartu ji, sukurdama sąlygas piliečiams laisvai veikti šioje plotmėje, pripažįsta ir religijos teigiamą įnašą visapusiškai socialinei pažangai“, aiškino Vatikano nuncijus.

Čia aptartos temos patvirtina, kad Šventasis Sostas tinkamai išnaudoja Jungtinių Tautų Organizacijos tribūną Katalikų Bažnyčios socialinei doktrinai skleisti, visų žmonių ir tautų gerovės tarnystei.

© 2007 „XXI amžius“