|
Ar lietuviams rūpi Lietuvos valstybė?
Prof. Ona Voverienė
Tokią laidą prieš trejus metus, 2004 m. birželio 21 d., laidų cikle Tarp Rytų ir Vakarų buvo organizavęs dr. Darius Kuolys. Išsaugojau tos laidos konspektą. Buvo žingeidu, kaip į ją reaguos mūsų tautiečiai? Tikėjausi ir laukiau gausybės atsiliepimų ir pasvarstymų spaudoje... Buvo... tik spengianti tyla, liudijanti, kad Lietuvoje lietuvių nebeliko.
Tada diskusijoje dalyvavęs prof. A.Šliogeris akcentavo mintį, kad lietuviai kvailai žiūri į pasaulį jų akys krypsta į Ameriką ir Vokietiją, į šalis, kuriose nėra dvasinės aristokratijos, ir iš kurių į Lietuvą plūsta tik blogis. Supratau tada sovietinį filosofą, argi jis gali kitaip mąstyti? Prisiminiau lietuvišką patarlę: Kuprotą tik grabas pataisys. O tokių, kaip A.Šliogeris, juk tūkstančiai Lietuvoje.
Diskusijoje dalyvavęs žurnalistas Virgis Valentinavičius tada paneigė profesoriaus žodžius, savo mintis paremdamas įtikinamais faktais. Jis patvirtino, kad Didžioji Britanija, Švedija ir Vokietija yra aristokratiškos valstybės, kuriose jam dažnai teko lankytis. Jos išlaikė aristokratišką politinę kultūrą savo valstybei ir savo konstitucijai jaučia didžiulę pagarbą. Net jeigu ir pasitaiko kokių negatyvių reiškinių tų valstybių politikoje, tai politikai tuos reiškinius iškelia į valstybinės politikos lygmenį ir bendromis jėgomis ieško jų pozityvaus sprendimo.
Į diskusiją įsiterpęs žurnalistas Audrius Bačiulis visiškai patvirtino mano mintis, sakydamas, kad Lietuvoje daug nesusipratimų ir blogio sukelia du ypač gajūs mitai: kas lietuviškai kalba tai tas ir lietuvis; svarbiausia visuotinės teisės ir galimybės.
O iš tikrųjų Lietuvoje gyvena tik maža dalis lietuvių. Kiti naujos tautybės ir naujos sąmonės homo sovietikai. Ir nereikia jų idealizuoti. Jie jokie lietuviai.
Kitas mitas, žinoma, ne toks pavojingas, kaip pirmasis, bet ir gerokai ardantis mūsų valstybingumo pamatus tai visuotinė rinkimų teisė. Visose normaliose valstybėse ji buvo išsikovota per didžiausias kančias ir pastangas. O mes ją suteikiame visiems: ir nusikaltėliams, ir kaliniams, ir kitataučiams, atsiųstiems į Lietuvą jos griauti, ir visiškai degradavusiems alkoholikams, narkomanams, prostitutėms, kurie jau ne tik praradę piliečio jausmą, bet retas, kuris jau ir žmogumi belikęs.
Manau, kad po šiais žurnalisto teiginiais šiandien daugelis, jau praregėjusieji ir atsikvošėjusieji nuo komunistinio kvaitulio, galėtų pasirašyti.
V.Valentinavičius tada konstatavo skirtumus tarp žmonių, ėjusių į Sąjūdžio revoliuciją, ir dabartinių: jo nuomone, kai žmonės ėjo į Sąjūdį, svajojo atkurti nepriklausomą Lietuvą; visus juos vienijo aukojimosi Lietuvai ir tautos idėjai dvasia. Ir tada atrodė, kad Lietuvoje lietuvių yra pakankamai, kad jie gebės apginti savo valstybę ir jos vertybes. Tačiau kai horizonte pradėjo šmėžuoti naujas Klondaikas Europos Sąjungos pinigai, tautos idėja ir visas idealizmas mirė, o ES vizija išryškino visą tautos beidėjiškumą, dabar atvedusį mus į šių dienų politinę katastrofą.
Politologas Č.Laurinavičius tada, apibendrindamas diskusiją, kalbėjo: Idėjos tikrovėje turi didžiulę galią, jos kuria istoriją. O dabar Lietuva neturi tautą vienijančios ir keliančios idėjos, vyrauja žemosios aistros. Todėl šiandien paprastam, bet dar žeme vaikščiojančiam žmogui visiškai neaišku:
Kas valdo Lietuvą?
Dar visai neseniai filosofas Vytautas Radžvilas rašė: Lietuva dabar panaši į greitaeigį traukinį be mašinisto, kuris sparčiai rieda... į bedugnę... Tik jis tada nepaaiškino, nei kas valdo Lietuvą, nei kodėl taip atsitiko. Šiandien jau net politikoje mažai nusimanančiam žmogui akivaizdu, kad:
1. Lietuvos Prezidentas, kuris laikas visiškai izoliuotas nuo savo tautos piktavališkos prezidentūrėlės (vien tik viena jo patarėja, dergianti savo knygose tai, kas kiekvienam doram lietuviui šventa, ką reiškia? O kiek tokių, kaip ji, yra prezidentūroje?...), atrodo jau Lietuvos nebevaldo, tik bejėgiškai skėsčioja rankomis.
2. Seimas, skęstantis rietenose ir žemiausiose aistrose, dėl privačių turtinių interesų; dėl nuolat Seimo nariams didinamų privilegijų ir atlyginimų; dėl ginčų, kurio veidas yra gražesnis, skaistesnis ir raudonesnis; balansuojantis nuo pat šio Seimo išrinkimo dienos ant valstybės išdavystės ribos (visas darbiečių klanas su L.Graužiniene ir K.Daukšiu priešaky, alpstantis iš aistringos meilės savo vadui, pabėgusiam į Rusiją nuo lietuviškos Temidės rankos, galinčios jį nubausti už permanentišką sukčiavimą) jau nebeveiksnus. Pasakyčiau dar stipriau pavojingas Lietuvos valstybingumui ir Nepriklausomybei.
3. Vyriausybė sutrikusi dėl nežinojimo, kas valdo Lietuvą, negalinti ramiai ir konstruktyviai spręsti pribrendusių Lietuvos ūkio problemų.
4. VSD, manipuliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizacijos Dujotekanos ir besąlygiškai vykdantis Rusijos FST generolo Jakunino valią; VSD aukščiau visko virš Seimo, virš Prezidento, virš Vyriausybės: taip, kaip dabartinėje Putino Rusijoje. Ne veltui dar tik prieš kelis metus V.Putinas pareiškė: Buvusių čekistų nėra. Yra tik aktyviai veikiantys. Tai buvo ženklas visiems 6000 Eismunto aktyviai veikiančių KGB karių ir 400 rezervistų, likusių Lietuvoje, įsakmiai pareiškiantis: arba tu aktyviai veikiantis, arba tu lavonas.
Panašu, kad Lietuvą valdo VSD, jau viešpataujantis Lietuvoje ne pirmus metus. Doro ir ištikimo Lietuvos valstybei karininko Vytauto Pociūno nužudymas tik parodė, kad Rusijos specialiosios tarnybos, įsitvirtinusios Lietuvoje, jau nieko nebijo, jos tvarkosi Lietuvoje jau kaip savo kieme, turi palaikymą Seime. Ir Lietuva yra jų jau užvaldyta. Iš čia ir mirties nuosprendis Vytautui Pociūnui; iš čia ir begalinis Arvydo Pociaus ir Rolando Pakso įžūlumas; iš čia ir jaunojo Putino vanago A.Paleckio nepaklusnumas. Ir noras KGB struktūroms užvaldyti saivaldybę. Iš čia ir chaosas visoje Lietuvos valdymo sistemoje, ir teisėsaugoje, ir prokurorų baimė. Geriau juk būti bailiu negu lavonu. O politinės žmogžudystės Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, bei Baltarusijoje juk ne naujiena, nors ir labai kruopščiai slepiamos.
Tauta tyli. Jai valstybė nesvarbu. Svarbūs tik pilvo ir papilvės malonumai. Iš čia nežabojamas valinskų ir į juos panašių begėdiškas siautėjimas; ir nė minutei nenutilstantis smurtas ir žudynės televizijos ekranuose. Viskas iš čia.
Kada tai atsitiko?
Manau, ne tada, kai A.Pocius buvo paskirtas VSD direktoriumi, o žymiai anksčiau. Tada, kai kapstėmės R.Pakso-J.Borisovo prezidentinio purvo liūne. Kaip jau rašiau savo knygoje Lietuva juodojo voro gniaužtuose (V., 2005), sąmokslas okupuoti Lietuvą be šūvio... vykdytas R.Pakso prezidentinės kampanijos metu, beje, ir mūsų itin išdavikiškai nusiteikusių tautiečių, ypač p. Aurelijaus, buvo tik pirmasis to politinio scenarijaus veiksmas. Kaip buvo plačiai rašoma spaudoje, tuo pačiu metu buvo vykdomas ir antrasis, jeigu pirmasis nepavyktų. Skirtumas buvo tik toks, Rusijos specialiųjų tarnybų gardžiam juokui, kad Lietuvos prezidento postas R.Paksui buvo nupirktas ir apmokėtas Rusijos pinigais, o antrasis to scenarijaus veiksmas Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Tada nežinojome, kas turi tapti antrojo veiksmo pagrindiniu aktoriumi. Juo tapo Viktoras Uspaskichas, globojamas jau aukštesnės Rusijos specialiųjų tarnybų institucijos, apie kurią buvo informuota Lietuvos žiniasklaida. Jis savo užduotį sėkmingai atliko: užvaldė Seimą, užvaldė Lietuvos ūkį; suklupo ant smulkmenos įgimto prasčioko godumo. Reikėjo gelbėtis nuo lietuviškos Temidės rankos, kad nebūtų uždarytas ten, kur jam ir tinkamiausia vieta, už sukčiavimą. Mauras atliko savo darbą, Mauras pasitraukė. Liko tik šio piktybinio auglio Lietuvos kūne metastazės Seime visas Graužinienės-Daukšio klanas, griaunantis Lietuvos valstybę ir vykdantis pražūtingą Lietuvai V.Uspaskicho (drįstu teigti GRU) programą. Juk viskas vyksta labai apgalvotai pagal paties V.Putino šefuojamą scenarijų: komunizmo nomenklatūrininkus Lietuvos valdžioje turi pakeisti partijos durklas specialiosios Rusijai paklusnios tarnybos ir jų aristokratija GRU. Tos aristokratijos veidų matosi ir tarp Seimo narių; jie desperatiškai remia A.Pocių vakar, šiandien, rytoj. Jis vykdo jų programą. Tą parodė ir Seimo narių balsų dauguma VSD direktoriaus poste paliktas A.Pocius.
Pagrindinė darbiečių užduotis Seime diskredituoti Seimą, partijas ir visą Lietuvos valstybę, ypač prieš svarbius tarptautinius ir valstybinius renginius. Todėl Seimą ir krečia skandalas po skandalo, vienas už kitą baisesni: tai verslo machinacijos, tai posėdžių nelankymas, tai paklydimaiį Alpes, tai į meksikas. Per valstybines šventes visa kairioji Seimo pusė beveik tuščia, įžūliai, demonstratyviai, tarsi spjūvis tautai į veidą, tarsi iššūkis: jūs, veršiai begalviai, mus išrinkote, o dabar mes jums parodysime, kad jūs mums tuščia vieta. Ir taip šventė po šventės. Ir niekam tai nė motais. Visi patenkinti savo įžūliais išrinktaisiais.
Panašu, kad Seimo pirmininkai, nei buvęs, nei dabar esantis, turintys po kelis pavaduotojus, to traukinio sustabdyti negali, nes Seimo pelkė jau pernelyg užpelkėjo, tapo liūnu, skleisdama visoje Lietuvoje troškinančią liūno smarvę.
Lietuvos savivaldybę atrodo irgi užvaldo Putino vanagai; pasirodo jų Vilniuje yra net 51. Daug. Jų čekistinę ideologiją gaivina ne kas nors kitas, o pats visiems gerai žinomas stribų leitenantas, manipuliuojantis lietuvių tautos vieno iš genocido organizatorių, pargabenusio Stalino saulę į Lietuvą ir taip paskandinusio visą Lietuvą kraujyje, anūko nepasotinamu valdžios troškimo instinktu. Ta proga pravartu priminti, kad tas anūkėlis, kuris nesibodės, tikriausiai, ir šautuvą į rankas paimti vardan savo raudonosios karjeros, visiškai neseniai žiniasklaidai gyrėsi, kad jis labai mylįs ir gerbiąs savo senelį (tai žmogiški jausmai ir jie nėra smerktini O.V.), bet kai jaunasis mano, kad jo senelis elgėsi teisingai, nukrečia šiurpas ir kraujas gyslose pradeda stingti, nes tai aiški užuomina, kad ir jis, Algirdas Paleckis, mielai pratęs savo senelio kruviną žygdarbį pagal jo paliktą priesaką: Būsiu partijos sarginiu šunimi. Mano gyvenimo vienintelis tikslas ir užduotis, kartoju, būti ištikimu partijos šunimi ir Stalino kariu (Starkauskas J., Represinių struktūrų ir kompartijos bendradarbiavimas, įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1956 m. V., 2006, p. 142). Tik laikai keičiasi senelis J.Paleckis buvo Stalino sarginiu šunimi, o A.Paleckis yra visiškai pasiruošęs tapti Putino. Vargas tau, Vilniau, sulaukus savo juodžiausios dienos po 1940 metų.
Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka?
Priežastis paprasta. Nebeliko Lietuvoje lietuvių tautos. Nebeliko jos valios. Pažeista pusiausvyra tarp valdžios ir tautos. Tauta tapo valdžios vergu, pastumdėliu, tik kartą per kelis metus prisimenamu rinkėju, kai trokštama bet kokia kaina prilįsti prie valdžios lovio jis gausus ir sotus išrinktiesiems. Ir tos jų privilegijos, jų pačių valia, kasmet vis auga iki astronominių dydžių.
Lietuva neturi jaunimo. Tik 9,4 proc. Lietuvos žmonių nuo 18 iki 30 metų eina balsuoti, atlieka savo pilietinę pareigą. O kur kiti? Jie valgo, geria, seksuoja... dar į sporto renginius nueina. Dar smurtauja, kasmet padaro per 5000 nusikaltimų..., dar žudo. Jų vertybių sistema kitokia ir garbinimo objektai kiti estrados dainininkai, sportininkai ir narkomanai. Jų nėra politinėje erdvėje. Paskutiniai jauni lietuviai žuvo Sausio 13-ąją.
Į valdžią tuntais braunasi nusikaltėliai.Tą akivaizdžiai parodė paskutiniai savivaldos rinkimai. Taigi V.Radžvilo pranašautas Lietuvos ritimasis į bedugnę, atrodo, jau pildosi.
Tarp išrinktųjų į Seimą gal tik kokie 5-6 žmonės yra matomi žiniasklaidoje, žinome, ką jie veikia, kokie jų interesai, o visi kiti nežiniukai. Išgirstame tiktai apie Seimo narių begalines turistines keliones po blizgančius užsienius, jų nesibaigiančias medžiokles; o kas padaryta nė žodžio. Tai reiškia nieko. Tokio Seimo, kokį turime dabar, mums nereikia. Jis neveiksnus, tarnaujantis savo biznio ir užsienio interesams, o Lietuvai ir jos prestižui tik kenkiantis ir griaunantis mūsų valstybės pamatus. Kasmet iš mokesčių mokėtojų kišenės šitam Seimui, jo 141 nario išlaikymui, sumokama 29 milijonai litų; o jų aptarnautojų, patarnautojų ir patarėjų gausiam korpusui dar triskart tiek daugiau. O naudos iš jo Lietuvai, kaip ir iš Darbo partijos, senoliai lietuviai sakydavo, kaip iš ožio jokios, vienos tik išdavystės ir niekšybės, įskaitant ir sukčiavimą stambiu mastu. Ar jiems svarbi Lietuvos valstybė? Ar jie gali ja pasirūpinti? Ar jie jaučia atsakomybę už Lietuvą? Ne, ne, ne ir šimtus kartų ne! Seimas juk tapo nedraugiškų mums valstybių specialiųjų tarnybų pereinamuoju kiemu ir tų tarnybų valios vykdytoju.
Kokia išeitis? Tokio Seimo nereikia. Reikia naujų priešlaikinių rinkimų. Viltis miršta paskutinė. Ir jų turi pareikalauti ne sovietinis nomenklatūrininkas, o pati Tauta... jeigu tik ji jau atsikvošėjo ir praregėjo...
© 2007 XXI amžius
|