Atnaujintas 2007 gegužės 4 d.
Nr.34
(1531)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Naujosios atominės elektrinės statyba – išsigelbėjimas ar pražūtis?

Gintaras VISOCKAS

Seimo Ryšių su visuomene skyrius nemelavo: diskusija dėl naujosios atominės elektrinės statybos Lietuvoje tikrai buvo surengta prie Vilniaus esančiame „Le Meridien Villon“ viešbutyje, tikrai balandžio 26 dieną ir joje tikrai dalyvavo Baltijos šalių parlamentarų Ekonomikos komitetų pirmininkai. Ryšių su visuomene skyriaus išplatintame pranešime teigta, jog „sveikinimo žodį tars Ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė, pranešimą apie Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimą pristatys Ūkio ministerijos valstybės sekretorius Artūras Dainius, AB „Lietuvos energija“ atstovas Rymantas Juozaitis kalbės apie naujos atominės elektrinės projekto parengiamuosius darbus, diskusijoje taip pat dalyvaus Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento ambasadorius ypatingiesiems pavedimams Darius Degutis“.

Žurnalistai buvo nepageidaujami

Keisčiausia tai, kad šiame tikrai visai šaliai aktualiame posėdyje žurnalistams dalyvauti neleista. Viešbučio darbuotojai mandagiai paaiškino, esą „Ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė paskutinę akimirką persigalvojo ir nusprendė rengti uždarą posėdį“. Viešbučio tarnautojai neatmetė galimybės, jog „trumputė, maždaug 20 minučių spaudos konferencija bus surengta apskritojo stalo diskusijai pasibaigus, tuomet aš galėsiu pateikti klausimų gerbiamiems svečiams“. Žinoma, ačiū ir už tai. Geriau trumputė spaudos konferencija, negu nieko – absoliuti tyla. Ir vis dėlto įdomu sužinoti, kas privertė Ekonomikos komiteto pirmininkę B.Vėsaitę persigalvoti? Jeigu rengiamas uždaras posėdis, vadinasi, turima ką slėpti. Jeigu neįsileidžiami spaudos atstovai, vadinasi, esama rimtų nesutarimų su partneriais. Būtent tokios mintys šovė į galvą, sužinojus apie „uždarąjį posėdį“. Galų gale kam reikalinga trumputė spaudos konferencija, kurios metu išsamių atsakymų vargu ar sulauksi? Remiantis viešai platinama programa, pradėti pokalbius su žurnalistais numatyta 12.55 val., o jau 13.15 val. planuotas išvykimas į Trakus, kur svečių iš Estijos, Latvijos ir Lenkijos laukia „darbo pietūs su Lietuvos premjeru Gediminu Kirkilu“. Žodžiu, Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarų Ekonomikos komitetų pirmininkų apvalusis stalas organizuotas taip, tarsi žurnalistai būtų visai nepageidaujami. Organizatoriai elgėsi taip, lyg vengtų bet kokių klausimų. Bet juk klausimai, vengsime ar nevengsime, niekur neprapuls. Juolab kad pamatinių klausimų, į kuriuos iki šiol nėra išsamių, įtikinamų atsakymų, – apstu. Pradedant abejonėmis, ar iš viso Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės, baigiant abejonėmis, kokią ekonominę naudą iš šio projekto turės būtent mūsų šalis, o ne mūsų partneriai?

Per maža teritorija

Nuomonių dėl naujos atominės elektrinės būtinumo ar nereikalingumo – įvairiausių. Jeigu paklausime, ką apie tai mano Lietuvos žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis, išgirsime atsakymą, esą naujoji atominė elektrinė mums iš viso nereikalinga. Žaliųjų lyderio argumentai tokie: „Atomines elektrines statyti gali valstybės, turinčios didesnes teritorijas nei mes“. Dabar bet kokio incidento, net ir žymiai mažesnio nei Černobylis, atveju Lietuvos iš viso gali nelikti. O juk nuo stichinių nelaimių Lietuva irgi neapsaugota. Kas gali atmesti žemės drebėjimo galimybę? Juk vieno, tegul ir nedidelio, žemės drebėjimo jau būta. Galų gale mokslininkai jau ne sykį yra įrodę, jog toje vietoje, kur dabar esama senosios atominės elektrinės, užfiksuoti techtoniniai žemės lūžiai. Jie niekur nedingo, jie niekur nedings. Nederėtų pamiršti ir teroristinio akto galimybės. Vadinasi, pasakiškų lėšų pareikalaus ir elektrinės saugojimo reikalai. Pasišovusi statyti naująją atominę elektrinę Lietuva visiškai nenumačiusi, kur ir kaip laidos branduolines atliekas. Šalyje nėra nei šachtų, nei uolų. Taigi statybų organizatoriai tyčia ar nesąmoningai pamiršta suskaičiuoti, kiek Lietuvai kainuos branduolinių atliekų saugojimas. Pasak žaliųjų lyderio R.Braziulio, kalbos, esą naujoji atominė elektrinė padės sumažinti mums daromą Rusijos įtaką, tėra akių dūmimas. Tiesiog ši statyba – tai biznis, kai kam dabar duosiantis gražaus pelno. Nusikaltėlių žargonu tariant, jei naujos atominės elektrinės statyba kaštuos apie 20 milijardų litų, tai vadinamasis „atkatas“ turėtų siekti apie keturis milijardus. Kas gali nenorėti tokio „atkato“? Naujosios atominės elektrinės statyba suduos skaudų smūgį ir planams taupyti energijos resursus, kurti alternatyvius energijos pasigaminimo šaltinius. Sakykim, vėjo jėgaines. Arba biokurui skirtų gluosnių auginimą. Vienintelis teigiamas dalykas, R.Braziulio įsitikinimu, tik tas, kad atominė elektrinė nedidina šiltnamio efekto.

Prioritetus atiduokime vėjui ir saulei

Kad atominė elektrinė Lietuvai nereikalinga, įsitikinęs ir Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas. Jo teigimu, kasdien pučiamas „muilo burbulas“, esą „atominė elektrinė – vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo išorės naftos ir dujų tiekėjų“, esą „ši idėja turi nacionalinio strateginio intereso reikšmę“. Duodamas interviu spaudai, asociacijos prezidentas S.Paulauskas išvardijo, kokių tik kaltinimų neprisiklausė atsinaujinančių energijos šaltinių plėtotojai. Jie buvo kaltinami, esą vėjo ir saulės Lietuvoje nėra, esą ši energija vartotojams per brangi, esą vėjo malūnai pakenks paukščių populiacijai, kurmius išbaidys... Skeptiškai atominės elektrinės statybą vertinantis asociacijos vadovas įsitikinęs, jog vėjo ir saulės turime tiek pat, kiek ir kitos kaimyninės šalys, statančios vėjo malūnus. Įsirengę vėjo jėgainę prie gyvenvietės ir užsikėlę saulės baterijas ant stogo, galėsime pusiau sumažinti išlaidas, skiriamas elektros energijai, dabar ateinančiai elektros tinklais. O kiekvienoje gyvenvietėje įsirengę biokuro, atliekinę, o vėliau ir vandenilio jėgainę, galėsime ir iš viso apsieiti be skirstomųjų tinklų paslaugų.

Už sutaupytus pinigus galėtume įsirengti visiškai autonomiškai veikiančias jėgaines, kurių gaminamos elektros pakaks ir būstui šildyti, ir elektros įrenginiams maitinti. Danai jau dabar iš vėjo gamina 20 proc. suvartojamos elektros energijos, o iki 2015-ųjų tikisi gaminti net 35 proc. elektros energijos. Mokslininkai mano, kad po maždaug 30 metų vienas ketvirtadalis elektros bus gaminama būtent iš saulės energijos. Taigi atominė elektrinė reikalinga, asociacijos vadovo S.Paulausko įsitikinimu, ne Lietuvai, o užsienio kapitalui, nenorinčiam, jog mes išsivaduotume iš naftos, dujų ir branduolinio kuro pagrindu veikiančios tradicinės centralizuotos energetikos gniaužtų.

Nesame sumanūs šeimininkai

Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas kalba dar kitaip. Buvusio parlamentaro įsitikinimu, naujoji atominė elektrinė tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu Lietuvai gali būti labai reikalinga. Tačiau čia būtina labai svarbi sąlyga – mes turime tapti „rimtais gaspadoriais, sumaniai šeimininkaujančiais savo kieme“. O „rimtos gaspadorystės“ mums kaip tik ir trūksta. Baltarusijai tiekiame elektros energiją žymiai pigiau nei saviškiams. Nepaisant šios aplinkybės, net ir tų grašių nepajėgiame išsireikalauti iš kaimyno, nors priklausome dviem galingoms, įtakingoms pasaulyje organizacijoms – NATO ir Europos Sąjungai. Jeigu ir toliau, pastatę naująją atominę elektrinę, pusvelčiui ar net už dyką švaistysime savo resursus, tokiu atveju naujoji elektrinė mums tikrai nereikalinga. Tačiau nemokėjimas iš Baltarusijos išsireikalauti skolų už itin pigiai tiekiamą elektros energiją – tai ne vienintelis prasto šeimininkavimo demonstravimas. Kitas pavyzdys – kur kas rimtesnis. Kovo 11-osios Akto signataras R.Ozolas įsitikinęs, jog Lietuvos Vyriausybės sprendimas į naujosios atominės elektrinės statybą pasikviesti Lenkiją, kaip ir lazda, turi du galus. Vienas – gražus. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO aljanse, tiek Europos Sąjungoje. Ne tik partnerė, bet ir mūsų užtarėja. Jei Lietuvos balsas nebus išgirstas Briuselyje, tai į pagalbą galima pasitelkti Varšuvą. Jos poziciją vargu ar drįs ignoruoti. Tačiau kartu Lenkija mums – ir konkurentė. Kodėl Lenkija nesuteikia tokių pat galimybių puoselėti lietuvybę Seinuose, Punske ir Suvalkuose, kokias galimybes mes suteikiame lenkiškumui puoselėti Vilniaus krašte? Jeigu esame broliai, bičiuliai, partneriai, tai ir elkimės kaip broliai visur ir visada. Kovo 11-osios Akto signataras R.Ozolas siūlo nepamiršti, jog „Mažeikių naftą“ jau pardavėme būtent Lenkijos kompanijai, o ne Kazachstanui. Jeigu dabar Lenkija tvirtai įkels koją ir į naująją atominę elektrinę, ar ilgainiui šios aplinkybės Varšuvai nesuteiks papildomų dividendų su mumis šnekėtis kaip su mažesniuoju broliu? Ypač kai kils nesutarimų dėl lenkiškumo puoselėjimo Vilniaus krašte. O trintis dėl tautiškumo reikalų tarp Varšuvos ir Vilniaus būtinai atsiras. Tokia Kovo 11-osios Akto signataro nuomonė.

Suprantamas Estijos ir Latvijos susierzinimas

Beje, Lietuvos Vyriausybė jau dabar padarė vieną nedovanotiną klaidą. Premjeras G.Kirkilas Varšuvoje pasirašė komunikatą, kuriuo į jėgainės statybą įtraukė pietinę mūsų kaimynę. Kad pasirašė komunikatą – gal ir nieko bloga. Tačiau svarbiausia, kaip pasirašė. O pasirašė prieš tai neinformavęs mūsų pagrindinių partnerių – Estijos ir Latvijos. Juk pirminis variantas bylojo, esą atominę elektrinę statyti mums padeda estai su latviais. Apie lenkus tuomet nebūta ir kalbos. Tad visiškai suprantamas Talino ir Rygos susierzinimas sužinojus, jog už jų nugarų vedamos derybos dar ir su kitais partneriais. Latvijos vyriausybės vadovas Aigaras Kalvitis pareiškė, jog „Rygos sutikimo tokiam sprendimui nebuvo ir tai esą saviveikla, apsunkinanti Latvijos dalyvavimą jėgainės statyboje“. Savo nuostabą pareiškė ir Estijos vadovai. Pasak Estijos ūkio ministerijos, „naujasis susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos pažeidė trijų Baltijos šalių pasirašytą pirminį susitarimą, todėl Estija gali apsispręsti ieškoti kitų būdų savo energijos tiekimo šaltiniams įvairinti“. Tiek Estija, tiek Latvija neatmeta galimybės padėti Lietuvai, tačiau norėtų žinoti, kaip pasikeis sąlygos Lenkijai tapus ketvirtąja projekto dalyve. Tad būdas, kaip ministras pirmininkas G.Kirkilas Varšuvoje pasirašė bendradarbiavimo komunikatą, verčia suklusti. Kodėl pasirašytas taip staiga, kodėl pasirašyta prieš tai neinformavus jau esamų partnerių? Ar tai tik nerodo, jog Lenkija iš tiesų daro mums spaudimą, ne itin paiso Lietuvos interesų?

Proteguojama tik viena privati bendrovė

Įsidėmėtina ir Seimo nario Kęstučio Glavecko nuomonė. Nors balandžio 12-ąją Seime surengta jo spaudos konferencija „Naujosios atominės elektrinės įstatymas ir galimos politinės permainos“ nesusilaukė beveik jokio žiniasklaidos dėmesio, tąsyk buvo išdėstyta rimtų priekaištų Vyriausybei. Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas prof. K.Glaveckas pareiškė siūlysiąs tobulinti Seimui neseniai pateiktą naujosios atominės elektrinės įstatymo projektą. Pasak prof. K.Glavecko, Seimui įteiktame projekte proteguojama tik viena privati bendrovė – Vakarų skirstomieji tinklai (VST). O turėtų būti atvirkščiai – naujosios atominės elektrinės statyboje privalo dalyvauti daugiau privačių investuotojų. „Siūlau lėšų šiam projektui pritraukti platinant naujosios elektrinės akcijas vertybinių popierių biržoje. Tada ir fiziniai, ir juridiniai asmenys galėtų jų įsigyti, o Vyriausybė, atsižvelgdama į privačių lėšų poreikį bei akcijų pasiskirstymą, galėtų išleisti papildomas emisijas. Tai nesupriešintų Lietuvos investuotojų, be to, tai būtų žymiai skaidresnis ir liberalesnis, rinkos ekonomikos principams neprieštaraujantis sprendimas. Kita vertus, toks naujosios elektrinės statybų finansavimo modelis turėtų žymiai daugiau galimybių sulaukti pritarimo dabartinės sudėties Seime“, – balandžio 12-ąją surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo parlamentaras.

Skubama „prastumti“ Vyriausybės projektą

Seimo narys K.Glaveckas taip pat pažymėjo, jog G.Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės skubėjimas „prastumti“ įstatymą, kuriame numatytas tik vienos privačios bendrovės dalyvavimas nerengiant viešo konkurso privačiam kapitalui pritraukti, kelia rimtų abejonių. Jei mažumos Vyriausybė vis dėlto sieks, kad būtų išlaikytas jos siūlomas investavimo į naująją AE modelis, galima tikėtis permainų pačios Vyriausybės sudėtyje. Kad įstatymas būtų priimtas toks, kokį jį Vyriausybė pateikė Seimui, reikalinga politinė dauguma, nes dabartinės sudėties Seimas neleis priimti viso įstatymo, ir atominės elektrinės statybos gali būti vilkinamos. Todėl tikėtina, kad, ieškodama paramos projektui, valdančioji koalicija netrukus išsiplės. Paprasčiausias ir tikėtiniausias variantas – Darbo partijos įtraukimas į Vyriausybę ir valdančiąją daugumą.

Tad ar suprantamas Ekonomikos komiteto pirmininkės B.Vėsaitės nenoras įsileisti į apvaliojo stalo diskusiją žurnalistų, kai visuomenė neturi vieningos nuomonės, ar reikalinga, o jeigu taip – tai kokia, Lietuvai naujoji jėgainė?

Trijų Baltijos valstybių politinis susitarimas dėl naujos atominės elektrinės statybos buvo pasirašytas praėjusių metų kovo mėnesį. Į pagalbą pasikvietus Lenkiją, numatomas maksimalus dviejų naujos branduolinės jėgainės reaktorių pajėgumas – 3200 MW (tiek pat, kiek ir abiejų Ignalinos jėgainės blokų). Manoma, kad ši statyba kaštuos apie 14 milijardų litų. Pirmasis naujosios jėgainės blokas turėtų pradėti veikti iki 2015 metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija