Atnaujintas 2007 gegužės 25 d.
Nr.40
(1537)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

SENJORAI IR JUNIORAI

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Kai kurie politikai ir politologai, sužinoję, kad vadinamųjų socialdemokratų vedlys po septyniolikos atkurtosios nepriklausomybės metų pagaliau traukiasi iš nomenklatūrininkų partijos vado pareigų, ėmė džiūgauti ir skelbti, jog pagaliau baigėsi labai ilgai užsitęsusi Brazausko epocha. Vargu ar pagrįstas toks optimizmas. Beje, tai, atrodo, suvokė ir patys „epochos pabaigos“ skelbėjai. „Istorinio“ partijos suvažiavimo išvakarėse jie jau ėmė samprotauti, kad anas ir toliau diktuos savo valią ne tik naujajam gensekui, bet ir visai Lietuvai. Na, gal ir ne pats, bet diktuos tie, kurie už jo stovi ir su „amžinuoju“ sieja savo viltis bei tikslus. Tai galima suprasti ir iš A.Brazausko pasiūlyto savo įpėdinio premjero G.Kirkilo išmąstymų. Jis prabilo, kad prie partijos vadovybės vertėtų sukurti kažkokią „senjorų tarybą“, su kuria tarsis visais svarbiausiais valstybės politikos klausimais. Kitaip tariant, tie „senjorai“ bus tie patys partiniai dinozaurai su pačiu A.Brazausku priešakyje bei tokie, kaip SSKP CK darbuotojas Sigitas Renčys, plušėjęs Maskvoje iki pat imperijos griuvimo. Aišku, toje kompanijoje bus ir kiti, pavyzdžiui, tokie kaip Beriozovas ir visas pulkas LKP (LDDP) CK sekretorių, instruktorių bei panašių. Tiesa, G.Kirkilas sakė, kad partija „stipriai kairėja“. Kas yra tas neva kairėjimas? Tai, aišku, ne atsigręžimas į tradicines europietiškos socialdemokratijos vertybes, kokių šioje partijoje niekada ir nebuvo, ir apie kurias prakalbo naujasis pirmasis sekretorius bei Premjeras. Kas ne kas, o G.Kirkilas tą puikiausiai žino. Premjeras, visa valdžios nomenklatūra išlieka nepajudinama, diktuoja savo sąlygas Sniečkaus, Griškevičiaus, Songailos ar Brazausko laikų stiliumi. Ir nereikia viso to marazmo vilkti į demokratinį rūbą. Brazauskininkai, paulauskininkai ir paksininkai visada išliks Maskvos klapčiukais, kad ir kokiais pragmatiškais veiksmais vadovautųsi. Kol šito nesuvoks Lietuvos visuomenė, tol 1940 metų tragedija gali pasikartoti.

Na, o G.Kirkilui ir pačiam A.Brazauskui giriantis, kad į partiją stoja vis daugiau jaunimo, kurie neva atneš naujų vėjų sustabarėjusioje partijoje, vengiama sakyti, kokie gi tie nauji vėjai. Kokius vėjus neša tokie kaip Algirdas Paleckis ar Juras Požėla? Juk šie komunistinių dinastijų palikuonys tėra tiktai jaunieji bolševikėliai, kurių širdžiai taip miela 1940 metų birželio okupacija. Ir tą jie atvirai, su džiaugsmu sakė.

Iš tiesų reikia sutikti su G.Kirkilu, kad partija stipriai kairėja. O tas kairėjimas – pirmiausia tai grįžimas prie senų komunistinių dogmų. Todėl džiūgauti dėl tokių jaunų partinių kadrų – arba naivu, arba keista. Juk pats A.Brazauskas, vertindamas apie A.Paleckį susispietusią jaunuomenę, pripažino, kad vienintelis jų tikslas – kuo greičiau atsidurti valdžioje (tokį jiems rodomą pavyzdį ir priesaką jie mato iš savų vyresniųjų). Tai, aišku, nėra blogai. Bet bloga tai, kad šie paleckiukai dar nėra pakankamai apsiplunksnavę, kad galėtų išstumti senus, patyrusius ir „labai ūkiškai“ mąstančius senuosius kadrus.

Tad net neverta kalbėti apie tradicines socialdemokratines vertybes. Brazauskinė stagnacija visiškai priimtina ir tiems sustabarėjusiems bradauskams, petrauskienėms, šiaulienėms, jagminams, ir „stipriai kairėjantiems“ jauniesiems, kurie aiškiai nepatenkinti, kad senieji nenori užleisti pelningų vietų. Geriausias pavyzdys – Birštono mero istorija. Nauja „jaunoji“ socialdemokratė mero kėdėje išbuvo vos tris savaites, ir postą susigrąžino vos ne pusšimtį metų išbandytas, okupacijos laikais sau sotų gyvenimą kūręs vykdomojo komiteto pirmininkas.

Iš tos pačios plokštelės yra ir vadinamųjų socialdemokratų gyrimasis, kad jų gretose yra ne vien buvę partiniai sekretoriai ar instruktoriai, o net 200 mokslų daktarų. Tiesa, neminima, kokių gi mokslinių aukštumų pasiekė tie daktarai. Aišku, daugiausia marksizmo-leninizmo. Juk vienas iš tokių profesorių Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas ką reiškia! O kiek šioje partijoje tokių mokslų daktarų su Maskvos ir Leningrado partinių mokyklų diplomais – sunku ir suskaičiuoti. Iš tiesų didelis „mokslinis potencialas“.

Taigi vadinamieji socialdemokratai, pamosavę raudonais skudurais ir užvertę gėlėmis A.Brazauską, amžinai gyvojo nurodymu išsirinko naują vadą. Vadovaudamasis senu komunistiniu „demokratinio centralizmo“ principu, „amžinasis“ juo paskyrė Premjerą: esą partijos pirmininkais gali būti tik premjerai(!?). Tiesa, „dėl demokratijos“ buvo iškeltas ir dar vienas kandidatas – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Jį esą iškėlė paleckiukai iš partijos Vilniaus skyriaus. Atseit tas tai jau tikras kairysis, nes G.Kirkilas, anot A.Brazausko, nors per 20 metų išbandytas ir išdresuotas kadras, bet kai kam iš partiečių J.Olekas, nors ir buržua pavyzdžiu nešiojantis pakaklėje peteliškę, labai paklusnus, eis ten, kur tik bus „kooptuotas“. Nors šiame „istoriniame“ neokomunistų suvažiavime dėl naujojo genseko rinkimų viskas buvo iš anksto aišku, vis dėlto, dėl viso pikto, buvo nuspręsta balsuoti atvirai, o ne slaptu balsavimu. Esą slaptai balsuoja tiktai bailiai, o tokių nomenklatūrinėje partijoje neturi būti ir nėra, visi kovose, pirmiausia dėl turto, užgrūdinti. Toje kovoje jie iš tiesų užgrūdinti: tiesiog stebėtis reikia, kaip mikliai susitvarkė su pasikėsinti į „teisėtą“ grobį drįsusiu „darbiečių“ vadu. Nesvarbu, kad savas, kartu į Kremliaus bokštus žvalgėsi.

„Stipriai kairėjanti“ partija išsirinko ir naujojo genseko pavaduotojus. Jų net aštuoni. Keturi iš jų – V.Andriukaitis, Z.Balčytis, M.Petrauskienė ir nepaprasto uolumo aktyvistė B.Vėsaitė – buvo ir A.Brazausko pavaduotojai. Į pavaduotojų būrį įtraukti ir susisiekimo ministras A.Butkevičius, partinės karjeros laiptais sparčiai kylantis Druskininkų meras R.Malinauskas, švietimo ministrė R.Žakaitienė ir tas pats J.Olekas. Daugelis apžvalgininkų ir politologų buvo gerokai nustebinti, kad į pavaduotojus nepateko irgi vienas iš „amžinai gyvųjų“ dabartinis Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Česlovas Juršėnas. Kodėl taip atsitiko ir kuriam ant nuospaudos užmynė šis, atrodo, nepakeičiamas kadras, kol kas sunku pasakyti. Gal nuspręsta, kad pernelyg „pataikauja“ tiems baisiems landsbergininkams? (Juk išties jis tikrai vengdavo tarp šios partijos narių ir jos mylėtojų tiesiog į kraują įaugusių keikimų prieš V.Landsbergį.) O pats naujasis vadas irgi neseniai buvo kaltinamas tokia baisia nuodėme, bet brangiems bičiuliams užtikrino, kad jo vadovaujama partija niekada, gink Dieve, nesusitapatins su dešiniaisiais, nes jo vadovaujamoje koalicijoje yra tik kairiosios partijos. Čia G.Kirkilas atskleidė gana įdomų dalyką. Vadinasi, ir du ministrų portfelius turintys liberalcentristai irgi yra kairieji, uoliai velkasi motininės partijos uodegoje. Tad kurgi šių veikėjų deklaruojamas liberalizmas ar centrizmas?

Galima neabejoti, kad A.Brazausko įpėdinis bus keliamas kandidatu ir 2009 metų Prezidento rinkimuose. Štai čia ir užvirs didžiausias mūšis. Juk apie savo ketinimą įsikurti (ir ilgam) Daukanto gatvės rūmuose neslepia ir „valstietė“ Kazimira. Ji jau dabar ėmė šokdinti Premjerą grūmodama net pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, jeigu tas nepritars Lietuvos žemės išpardavinėjimui tariamiems ūkininkams. Tiksliau pasakius, gobšuoliams, neturintiems nieko bendra su žemės ūkiu. Netgi STT vadovas Povilas Malakauskas, kalbėdamas apie K.Prunskienės reikalavimus dėl valstybinės žemės pardavimo „ūkininkams“ lengvatinėmis sąlygomis, pabrėžė, kad tokiu būdu „gintarinė ledi“ ketina palikti lietuvių tautą be žemės, ir tokie K.Prunskienės užmojai kelia didelį pavojų. Vien tas faktas, kad gana neaiškūs rusai, R.Pakso žento padedami, jau supirko daug žemių aplink Vilnių, rodo, kas iš tiesų taikosi į Lietuvos žemę. Štai ir paaiškės, ko vertas naujo socdemų vado paskelbtas šūkis: „Vertybės ir modernumas“. Galima priminti, kad draugė Kazimira ir Seimo Kaimo reikalų komitetas, sumanę pusvelčiui parduoti valstybinę žemę ir tiems „ūkininkams“ atvėrus kelią plėšti ES išmokas, apiplėš ir tuos žmones, niekaip neatgaunančius savo teisėtai priklausančių žemių. Todėl STT vadovas patarė Premjerui susimąstyti, kuo tai galėtų grėsti Lietuvai, jeigu žmonės, negalintys atgauti savo nuosavybės, kreipsis į Europos žmogaus teisių teismą. Tokiu atveju, STT skaičiavimais, iš Lietuvos valstybės tie žmonės galės prisiteisti net 32 milijardus litų!

Nereikia pernelyg sukti galvos, kodėl draugei Kazimirai taip prisireikė sparčiai išparduoti Lietuvos žemę. Juk artėja Seimo ir Prezidento rinkimai. Todėl jiems prireiks daug milijonų. Ir visiškai neaišku, ar Maskva juos duos Kazimirai, ar pasirinks kitą favoritą. Todėl iš tų „ūkininkų“, kurie supirks tas žemes, neabejotinai gaus solidų „otkatą“. Tuo labiau kad elektorato poreikiai smarkiai išaugo. Kaip parodė savivaldybių rinkimai, dabar tas nupilietintas Brazausko, Paulausko, Prunskienės elektoratas mažiausiai be 50 litų net nesiruošia įmesti į balsadėžes savo balsų. O iki 2008 metų Seimo rinkimų tie kaštai neabejotinai išaugs.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija