|
Dzin!
Išgražėjo, praturtėjo vaizdinga lietuvių kalba per atkurtos nepriklausomybės septyniolikmetį. Kiek naujų sinonimų, palyginimų, frazeologinių junginių, kiek naujų prasmių net trumpam jaustukui atsirado! Nė nesitikėjom šitokio lietuviško žodžio suklestėjimo: realybė pralenkė drąsiausias kalbininkų svajones. Pavyzdžiui, TV laidų vedantiesiems ypač patiko žodelis dzin!, sužibęs nauja prasme. Dzin! Anksčiau būtum supratęs, jog kažkas stiklą sudaužė ar varpelį pajudino. Dabar dzin! reiškia daug daugiau. Kaip gražu! Dzin! vyriausybei galvoje, kada akla minia liaudis prakrapštė akis ir ėmė priekaištauti, kad Takso žentas Jautis baigia supirkti apie Vilnių esančias žemes beveik už dyką. Dzin! Seimo patriotams ir Lietuvos gelbėtojams, kad tose žemėse rengiasi įsikurti tie, kurie smaugs mūsų energetiką. Ot tau ir Dzin
Arba, sakysim, mūsų kantriausios, darbščiausios pasaulyje liaudies smegeninėje, ypač per rinkimus, visiškas Dzin! Laimė, kad valstybinės reikšmės pensininkas Nr. 1, baigiąs pelenus kelyje į šlovę išbarstyti, išgirdęs kritiką valdžios adresu dėl korupcijos ar nusikalstamo pasaulio karalių globos, ima mokyti tamsią minią gyvenimo išminties: Turėsi milijonus gyvensi! Neturėsi negyvensi! Ta prasme balsuojam už tautos milijonus ne tautos skurdžių kišenėse. Ta prasmė visai nekalti žodžiai jau sužiba net ten, kur prasmės iš viso nėra, nė su žiburiu nesurasi. Taigi prasmė absoliutus Dzin, Dzin! ir tautai, ir vyriausybei ausyse suskamba, kai tūlas eksprezidentas, kelis metus pasiganęs prie valdžios stalo, įsigudrina pastatyti N+1 prašmatnių sodybų sau ir giminei, vaikams ir vaikaičiams. Buvusioms ir esamoms pirmosioms ar antrosioms ledi lengva ranka išdidžiai mesteli Aukso vilnos kailį, iš kurio išbyra nauja firma, viešbutis ar poilsio namai. Užtenka politikoje nesusigaudančiam žmogeliui paklausti, kaip per trumpiausią laiką tapti milijonieriumi, išgirsi ne tik konkretų atsakymą, bet ir naujausios prasmės žodį: Ot tundra! Aš nieko neturiu, tik šautuvėlį ir terbelę. Visas turtas verslininkės žmonos! Tundrai šautuvėlis aiškus reikalas, o terbelės gaila. Žinoma, jis būtinai visom keturiom stos už tą poną Dzin su terbele. Juk žmogelis ne koks nors su terbele. Juk žmogelis ne koks nors tundra, žino, kas yra kas ir kur jo vieta gyvenime. Beje, naują prasmę įgavęs žodis tundra reiškia visai ne pelkėtą Šiaurės kraštą, kur trumpomis vasaromis sužaliuoja žemaūgiai medeliai, o giliau amžino įšalo žemė. Tundra visai ne tundra, tai tamsus beraštis, be smegenų padaras, su kuriuo galima elgtis kaip nori ir mulkinti, kiek tik įstengi. Liaudis teisingai pastebėjo, jog tušti puodai garsiai skamba, be abejonės ir galingai suskamba, tačiau ir per šimtmečius neišmokom atskirti tuščio nuo pilno. Nieko nepadarysi: Tundra ir yra tundra!
Jei koks nors eksprezidentas išeikvojo tundros uždirbtus tūkstantėlius medžioklei Afrikos draustiniuose arba sudegino pasiskraidymams po tiltais ir viršum tiltų, nebandykit domėtis, kas jam leido naudotis valstybės pinigais. Geriausiu atveju išgirsit atsakymą: Medžiojom ir medžiosim, skraidėm ir skraidysim! Tvarka bus!
Valdžios gigantai ir jų klerkai ypač garbina teisininkų sukurtus frazeologinius junginius: Supainiojo viešus ir privačius interesus, nėra nusikaltimo sudėties, nepakaltinamas ir pan. Seniau visuomenė apie tuos, kurie gerai žinodami, ką ir kaip daro, kad tautos uždirbti pinigėliai atsidurtų jų piniginėse, sakydavo: vagis! sukčius! plėšikas! Dabar visi aiškinasi, tiria, sukuria ne vieną Seimo komisiją išnarplioti, kada ir kodėl valstybės turtas ar pinigėliai pateko į ilgapirščių rankas, ir staiga supranta: vagis ne vagis! Nepakaltinamas. Jis, vargšelis, netgi ne sukčius, tik
supainiojo kišenes, nes asmeniniai ir valstybės interesai neatskiriamai susipynė, o savi marškiniai arčiau kūno! Jeigu kokiam nors nesusitupėjusiam teisininkui ar žurnalistui pavyksta sukčiui faktais uodegą pakutenti, išgirsti nenaują, tačiau jau įteisintą politikų gyvenime frazę: Mane politikai išdūrė
Tik nesupraskit, kad be kaltės kaltas sukčius liko be akies ar su pradurtu kokiu kitu gyvybiškai reikalingu organu, nerasit net skylės, išdurtos naujame švarke. Politikai išdūrė aukšto klano valdininkų pamėgtas frazeologinis junginys reiškia, jog gerbtiną valdžios žmogų išdavė tie patys sėbrai, kurie drauge su juo vogė ir dalijosi. O vadinti vagimi išdurtą brandaus amžiaus vyriausybės narį tiesiog nepadoru! Supainioti vieši ir privatūs interesai šiuo atveju net pagarbą nekaltai nukentėjusiam sukelia, šiltus užuojautos jausmus pažadina. Juk ir vagis žmogus! Valgyti, aišku, ir atsigerti Smalsutės brendžio su kava nori, ir pasipuikuoti Vienos baliuje, skirtame basakojams
tundros vaikams sušelpti, smagu. Jei esi ne tundra netinka kaip čiukei bet kuriame alubaryje pasivolioti
Taigi kas tinka tundrai, netaikytina valdžiai. Kalbėkim tik naujos prasmės žodžiais, visada slepiančiais giliausią mintį ir knisantiems gilią šaknį. Beje, ir tinka kiekvienu atveju. Pavyzdžiui, vyriausia saugumo galva apsukriai pasisavino valstybei priklausantį butą. Faktas kaip ant delno, bet vagies nepričiupsi! Jį saugo įstatymas. Jis ne bespalvis gatvės kišenvagis, kapeikėles iš kišenių graibstantis. Tai atamanas, karalius, žinantis, jog vogti reikia tik milijonus, mažiau karūna neleidžia. Kai žinai, kaip ir kiek imti, tai karūna nenukris ir cypėn nesėsi: vienas milijonas išgelbės, kiti liks kavai su brendžiu. Mūsų broliški kaimynai turi gerą seną posakį nebaudžiamiems vagims apibūdinti: Vagis įstatyme taip sakant, ne eilinis plėšikėlis, bet pačių vagių sukurto įstatymo apsaugotas. Neliečiamas, nepažeidžiamas. Moralės, sąžinės ir teisėtvarkos tokiems nereikia. Galėtų iš viso nebūti neaiškių ir protu sunkiai suvokiamų dalykų. Be sąžinės žmogui kur kas ramiau.
Jėga! Senis! šūktelėjo pro šalį skubantis jaunimėlio būrelis su gvazdikų puokšte. Vėl kokį nors garbaus amžiaus žmogų išjuoks, nejučia pamąsčiau. Tą jaunimas moka. Ir
suvokiau apsirikusi, kai išgirdau dar vieną frazę: Jėga Kleckiukas! Ar tik ne iš bokso ar dziudo varžybų skuba? Bet
apie jėgą ir
Kleckiuką kitą kartą. Likite sveiki!.
Janina SEMAŠKAITĖ
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|