Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškosios žiniasklaidos spindesys ir skurdas

Gintaras VISOCKAS

Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis įsitikinęs, kad didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos šiandien neatlieka jai būdingų funkcijų – užuot informavusi visuomenę ji rūpinasi tik reklamos sklaida. O tai reiškia, kad skaitytojams nepateikia objektyvios, nešališkos, teisingos informacijos

Dr. Renata Piliponytė neatmeta galimybės, jog už šių metų gegužės mėnesį atliktą tyrimą dėl žiniasklaidos skaidrumo ji ir jos kolegos iš TILS kai kuriuose leidiniuose gali susilaukti nepelnytos kritikos

TILS vadovas Rytis Juozapavičius ragina ignoruoti bulvarinius leidinius, nežiūrėti bulvarinių televizijos, radijo laidų

„Padėtis ne gerėja, o blogėja. Taip sakau nė kiek netirštindamas juodų spalvų. Mes turime rimtos, analitinės žiniasklaidos. Tačiau didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos neatlieka jai būdingų funkcijų. Ji neobjektyviai, šališkai, neteisingai informuoja visuomenę, pažeidžia žmogaus, nepilnamečių teises. Ji akivaizdžiai kenkia mūsų moralinėms vertybėms, platina nihilizmą, griauna dorovines nuostatas, ypač jaunajai kartai“. Tai ištrauka iš Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio interviu, duoto laikraščiui „XXI amžius“ pačioje gegužės pabaigoje. O štai dar viena žiniasklaidai nepalanki citata: „Beveik 63 proc. apklaustųjų verslininkų teigia, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonės už atlygį šmeižia įmones ar asmenis. Beveik 62 proc. respondentų visiškai tiki ir per 29 proc. greičiau tiki nei netiki, kad nepalankios žiniasklaidos publikacijos ir transliacijos apie konkretų asmenį arba įmonę gali tą asmenį arba įmonę sužlugdyti“. Ši ištrauka – iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) pranešimo spaudai, išplatinto gegužės 31 dieną.

Konkretumo netrūko

2007 metų gegužės mėnesį priekaištų lietuviškajai žiniasklaidai išsakyta kaip niekad daug. Taip jau sutapo, kad aštrią kalbą Seime, atsiskaitydamas parlamentarams už nuveiktus darbus, apie žiniasklaidą pasakė Žurnalistų etikos inspektorius R.Gudaitis, o „Transparency International“ Lietuvos skyrius, vadovaujamas Ryčio Juozapavičiaus, paskelbė tyrimo, ar Lietuvos verslininkai žiniasklaidą laiko skaidria, rezultatus. Taigi abi ataskaitos viena kitą natūraliai papildė. Su jų išvadomis galima sutikti, bet galima tik iš dalies sutikti. Tačiau abi buvo įdomios. Pirmiausia džiugino konkretumas. Į akis krito tai, kad Žurnalistų etikos inspektorius ir TILS buvo konkretūs – nevengė priekaištauti konkrečiai, personaliai. Lietuvos nūdiena tokia, kad daugelis politikos komentatorių, visuomenės veikėjų daug rašo, daug kalba, tačiau abstrakčiai, kad, gink Dieve, kas nors neįsižeistų ar nepaduotų į teismą už įžeistą „garbę ir orumą“. Išklausęs komentarą ar perskaitęs straipsnį gali tik spėti, kas kaltas, kas teisus. Ir ypač dažnai tik aimanuojama, kokia sudėtinga padėtis šalyje, nepateikiant konkrečių išeičių. Šiandien itin madinga tezė, esą reikia kurti, brandinti, puoselėti pilietinę visuomenę. Tačiau į klausimus, kas ją privalo brandinti, kodėl privalo brandinti ir kaip būtina brandinti, neištariama nė žodžio. Tad šiuo požiūriu nei R.Gudaičiui, nei R.Juozapavičiui neprikiši.

Negalioja Lietuvos įstatymai

Žurnalistų etikos inspektorius labiausiai kritikavo Gedvydą Vainauską ir Vitą Tomkų – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ vadovus. Pasak rašytojo, Kovo 11-osios Akto signataro R.Gudaičio, šiems leidėjams „negalioja Lietuvos įstatymai“. Todėl, kad jie aukščiau visų įstatymų. Todėl, kad šiuose leidiniuose pareikšti nuomonės, kuri nesutampa su leidėjų nuomone, – neįmanoma. Neatsiprašoma laikraščio puslapiuose apibarto asmens net tais atvejais, kai nepagrįsta kritika – akivaizdi. Arba atsiprašoma sąmoningai mažytėmis raidelėmis, pavyzdžiui, priešpaskutinio puslapio kamputyje, o ne pirmajame puslapyje, nors kritinis rašinys buvo pradėtas būtent pačioje laikraščio pradžioje. Rašytojas R.Gudaitis vaizdžiai papasakojo, kiek sykių jis nesėkmingai bandė susitikti su leidėju ir savininku G.Vainausku. Jis norėjo pasiginčyti apie susikaupusias problemas. Nepavyko. Išsisukinėjama, kad leidėjo nėra redakcijoje, arba sakoma, kad jis labai užsiėmęs, arba inspektoriui atsiunčiamas advokatų gudriai, painiai surašytas raštas, esą G.Vainauskas nėra absoliutus savininkas, esą inspektorius turėtų ieškoti tikrųjų „Lietuvos ryto“ savininkų kitur. Demokratinėje valstybėje tokių dalykų neturėtų egzistuoti.

Laikraštis pyksta, kai jo žurnalistams koks nors valdininkas atsisako duoti interviu. Tada remiamasi Lietuvos įstatymais. Tačiau kodėl laikraščio vadovybė nesiteikia susitikti su redaktoriams priekaištų turinčiu valstybės tarnautoju? Žurnalistų etikos inspektorius pastebėjo, jog didžiausiu, objektyviausiu besivadinantis leidinys redakcijos skiltyje tarsi ir kritikuoja politines jėgas, kurios, sveiku protu vadovaujantis, neturėtų ateiti į valdžią. Tačiau kituose puslapiuose tas jėgas liaupsina, giria. Kas tai – užsakomieji, už pinigus skelbiami straipsniai? Bet kodėl po jais nėra užsakomojo straipsnio numerio? Galų gale kaip galima reklamuoti Lietuvai gero nelinkinčias politines jėgas, tegul ir už solidžius reklaminius pinigus? Kodėl vadovaujamasi ne moraliniais, bet komerciniais principais, kai gali nukentėti valstybės reikalai? Pasak rašytojo R.Gudaičio, Viktoras Uspaskichas nebūtų atėjęs į valdžią ir tapęs populiarus, jeigu Lietuvos leidiniai būtų jį liaupsinę tik už gerus, konkrečiai nuveiktus darbus. O kai liaupsės žeriamos ne už atliktus darbus, bet už reklaminius pinigus, tada sujaukiami skaitytojų protai. Lašas po lašo, ir žmogus ima manyti, jog suvirintojas iš Rusijos glūdumos gal ir ne toks jau blogas, gal iš tiesų myli Lietuvą nesavanaudiška, tyra meile. Rašytojui R.Gudaičiui taip pat pabodę „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentarai. Televizijos ekranuose, internete, laikraščio puslapiuose, radijo laidose – tik R.Valatka. Tarsi kitų įdomių pašnekovų Lietuvoje nebūtų. Tarsi R.Valatka būtų didžiausias genijus, suprantantis viską – politiką, ekonomiką, moralę, istoriją. „Kodėl aš turiu matyti vieną R.Valatką? Kodėl jo žodis – paskutinė instancija? Ar neturime didesnių intelektualų, dar įdomesnių žmonių“, – retoriškai klausė rašytojas R.Gudaitis.

Nenubrėžta aiški riba tarp rimtos ir bulvarinės žiniasklaidos

„Mūsų bėda ta, kad oficialiai nėra nubrėžta ryški linija tarp bulvarinių leidinių ir rimtosios žiniasklaidos. Jeigu imsime atidžiai žiūrėti į „Lietuvos rytą“, „Respubliką“ ar „Vakaro žinias“, nesunkiai pastebėsime, kad ten – itin daug tik bulvariniams leidiniams būdingų elementų. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose publikuojami išsamūs pasakojimai apie kriminalinius nusikaltimus, nevengiama skelbti nuotraukų iš avarijų, gaisrų vietų, ikiteisminio tyrimo medžiagos. Pavyzdžiui, smulkiai pasakojama, kaip peiliu ar pjūkliuku žmogžudys savo aukai nupjovė galvą“ – pasakojo Žurnalistų etikos inspektorius. Tokie leidiniai demokratinėje visuomenėje gali egzistuoti. Tokių leidinių esama visose šalyse. Ir jie turi didelius tiražus. Tačiau rimti politikai, žymūs visuomenės veikėjai, kultūrininkai vengia turėti bet kokių reikalų su bulvarinėmis žiniasklaidos priemonėmis. O Lietuvoje – atvirkščiai. Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas nesigėdi viešai pareikšti, jog atsikėlęs iš lovos jis kiekvieną rytą puola skaityti „Vakaro žinias“. Pasak rašytojo R.Gudaičio, rimtiems, save gerbiantiems politikams turėtų būti gėda dalyvauti bulvarinio pramoginio pobūdžio laidose „Auksinis svogūnas“. Tačiau Lietuvos realybė tokia, kad politikai veržiasi į tokio pobūdžio renginius, išgyvena, jeigu jų nepakviečia. Atidžiau panagrinėkime laidą „TV gelbėtojai“. Ten – jokie žurnalistai. Jie tyčiojasi iš bėdon pakliuvusių žmonių. Jie naudojasi aplinkybe, jog ne visi žmonės supranta, kad iš jų nelaimės kiti sau į kišenes kraunasi milijonus. Apie tokias negražias tendencijas žiniasklaidoje reikia šnekėti garsiai, drąsiai, išsamiai. Jau atėjo metas atsisakyti ir vadinamųjų ministerinių puslapių. Tarp valstybės institucijų ir leidinių egzistuoja konkrečios, tačiau nuo visuomenės slepiamos sutartys. Ministerija kas mėnesį atseikėja keletą ar keliolika tūkstančių litų laikraščiui, o šis ne taip jau retai paskelbia, kokia gera, graži, sumani ministrė, viceministrė ar ministerijos sekretorius. Paskelbia nenurodydamas užsakomojo numerio. Užuot ieškoję korupcijos, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, valstybės lėšų švaistymo atvejų, žurnalistai apsimeta, kad ministerijoje nėra nieko blogo – tik giria, tik liaupsina, tik gražina. Ar tokią žiniasklaidą galima laikyti žiniasklaida? Žurnalistų etikos inspektoriaus teigimu, jis sieks, kad Seimas priimtų keletą įstatymų, įpareigojančių leidėjus, savininkus ir redaktorius viešai deklaruoti savo pajamas. Jo manymu, atėjo metas reikalauti, kad leidiniai, televizija, radijas, internetiniai portalai viešai skelbtų, kas ir kokiomis piniginėmis sumomis juos remia. Tokia praktika leistų skaitytojui lengviau susigaudyti, koks leidinys ar žurnalistas – objektyvus, o kas atlieka tik reklamos skleidėjo vaidmenį.

Verslininkai bijo žiniasklaidos

Šių metų balandžio–gegužės mėnesiais Lietuvoje atlikta apklausa dėl žiniasklaidos skaidrumo. Jos metu buvo apklausti 502 vidutinio ir stambaus verslo įmonių atstovai. Sociologinio–kriminologinio tyrimo, kuriam vadovavo dr. kriminologė Renata Piliponytė, rezultai nėra džiuginantys. Absoliuti dauguma apklaustų verslininkų tiki milžiniška žiniasklaidos galia nulemti asmenų ar įmonių sėkmę. 54 proc. su žiniasklaidos redaktoriais ir direktoriais susidūrusių verslininkų nurodė, kad leidėjai leido suprasti, esą už reklamavimąsi žiniasklaidos priemonėje žurnalistai specialiai parengs palankių publikacijų apie įmonę. Beveik 52 proc. verslininkų, susidūrusių su žurnalistais, teigia tai supratę iš žurnalistų ir beveik 51 proc. teigia, kad tai supratę iš leidinių vadovų užuominų. 43 proc. apklaustų verslininkų teigia, esą visoje šalyje platinama nacionalinė spauda dažnai ir labai dažnai už reklamą skelbia ir reklamos užsakovui palankias publikacijas, beveik 34 proc. respondentų mano tai labai dažnai darant regioninius laikraščius ir beveik 29 proc. mano taip besielgiant nacionalines televizijas. 94 proc. apklaustų verslininkų įsitikinę, jog korumpuota ir labai korumpuota yra valdžia, o 79 proc. įsitikinę, jog labai korumpuota yra ir žiniasklaida. Apklaustų verslininkų teigimu, patys neskaidriausi dienraščiai – „Respublika“, „Vakaro žinios“ ir „Lietuvos rytas“. O skaidriausi leidiniai – „Verslo žinios“ ir „Valstiečių laikraštis“.

Kaip užtikrinti skaidrumą?

Tyrėjai taip pat klausė verslininkų, kokie žiniasklaidos skaidrumo užtikrinimo būdai jiems atrodo patys efektyviausi. Beveik 53 proc. respondentų rinkosi priemones, reikalaujančias viešai skelbti informaciją apie žiniasklaidos priemonių finansus, valdymą, tiražus, galų gale – atskleisti auditorijos pasiekiamumo detales. Beveik 48 proc. kaip efektyvią priemonę nurodė efektyvesnį žiniasklaidos priežiūros darbą fiksuojant ir tinkamai reaguojant į pažeidimus visuomenės informavimo sferoje, beveik 35 proc. nurodė visuomenės diskusijas apie žiniasklaidos vaidmenį Lietuvoje ir per 29 proc. rinkosi žiniasklaidos profesinės bendruomenės principą. TILS vadovas R.Juozapavičius ir dr. R.Piliponytė pateikė dar keletą būdų, kaip būtų galima kovoti su nesąžininga žiniasklaida – nepirkti, neprenumeruoti, neskaityti bulvarinių, etikos normų nesilaikančių leidinių. Duodamas interviu „XXI amžiui“, R.Juozapavičius, kadaise irgi dirbęs žurnalistu, tvirtino dažnusyk nesuvokiantis, kaip kai kurie leidiniai gali taip akivaizdžiai meluoti, iškraipyti mintis, nutylėti jai nepalankius momentus. Tiesa turi būti aukščiau visko. Todėl jo patarimas: skaityti rimtus, analitinius, kultūrinius leidinius, o bulvarinę žiniasklaidą – visur ir visada ignoruoti. Elgtis taip, tarsi jos nebūtų.

© 2007 „XXI amžius“