Atnaujintas 2007 birželio 13 d.
Nr.45
(1542)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Monografija apie Veprių Kalvarijas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Monografijos autorius
prof. hab. dr. Alfonsas Motuzas
(kairėje) ir recenzentai (iš dešinės):
kan. doc. dr. Kęstutis Žemaitis,
prof. hab. dr. Romualdas
Apanavičius
ir prof. dr. Daiva Kšanienė
Autoriaus nuotrauka

Prieš kurį laiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete buvo pristatyta unikali monografija „Veprių Kalvarijos“, kurią parašė habilituotas mokslų daktaras Alfonsas Motuzas. Tai itin ryški asmenybė, atėjusi į religijotyrą per muziką ir etnologiją.

A.Motuzas gimė 1955 m. lapkričio 22 d. Šiaulių mieste. 1964-1975 metais mokėsi Šiauliuose. 1975 metais įstojo į Lietuvos muzikos akademiją. Nuo 1979 metų dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose asistentu. 1979-1987 metais A.Motuzas atliko mokslinį tyrimą „Tradicinis grojimas kerdžiaus trimitu, ragais, daudytėmis“, kartu su savo studentais dalyvavo įvairiose respublikinėse etnoinstrumentologinėse ir religijotyrinėse ekspedicijose. 1987-aisiais įstojo į SSRS Gnesinų muzikos akademijos aspirantūrą, kurią 1991 metais sėkmingai baigė, apgynęs muzikologijos mokslų daktaro disertaciją „Nacionalinės apeiginės kultūros ypatybių pritaikymas, grojant lietuvių liaudies pučiamaisiais ambušiūriniais pūstukiniais muzikos instrumentais“. 1991 metais tuometiniame SSRS išradimų ir atradimų komitete A.Motuzas patvirtino savo išradimą, patobulinęs lietuvišką trimitą – daudytę. Šis išradimas buvo užpatentuotas. Minėta disertacija 1993 metais buvo apginta ir Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo 1994-ųjų – Klaipėdos universiteto docentas, nuo 1995 metų – ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas. 2002 metais šiame universitete A.Motuzas apgynė habilituoto daktaro (etnologijos kryptis) darbą „Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savitumai ir kitų tautų lygiagretės“, o 2004 m. spalio 13 d. Vytauto Didžiojo universiteto senatas jam suteikė profesoriaus vardą. Lietuvos periodiniuose leidiniuose paskelbė arti 70 mokslinių straipsnių, dvylika straipsnių užsienyje (Romoje, Krokuvoje, Liubline, Torūnėje, Varšuvoje, Lvove bei Maskvoje). Parašė ne vieną metodinę knygą. Tarp tokių knygų atsidūrė ir Kauno kunigų seminarijos klierikams skirtas vadovėlis „Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos, muzika“. VDU humanitarinių mokslų (etnologijos) habilituotas daktaras prof. Romualdas Apanavičius sakė, kad „monografijos autorius, remdamasis publikuota medžiaga, atskleidė Veprių Kalvarijos istorijos, apeiginių papročių ir muzikos kilmę, vietinius jų savitumus bei jų susiformavimo priežastis“. Klaipėdos universiteto humanitarinių (muzikologijos) mokslų daktarė prof. Daiva Kšanienė teigė, jog „Veprių Kalvarijų ištakos, taip pat ir ikikrikščioniškoji religinė kultūra, atsiskleidžianti vietovės sakraline ir gynybine padėtimi, apeiginiais papročiais, giesmių melodika, kurioje yra ir liaudies dainų motyvų“. Kanauninkas, docentas teologijos dr. Kęstutis Žemaitis tvirtino, kad „Veprių Kalvarijos yra jungiamoji katalikiškojo dvasingumo grandis, susiejanti Žemaitijos etnografinio regiono šventoves (Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalną, Šiluvą) ir Aukštaitijos etnografinio regiono šventoves (Vilniaus Verkių Kalvarijas, Aušros Vartus) bei forpostas, padėjęs atsispirti carinės Rusijos stačiatikiškajam bei SSRS ateistiniam švietimui“.

Tai viena Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų pamaldumo praktikų – Kristaus ir Marijos kančiai pagerbti skirtos vietos arba stotys („stacijos“). Jos išdėstytos atviroje erdvėje ar bažnyčių šventorių bei kluatrų koplytėlėse su įtaisytais paveikslais, skulptūromis, skirtos lankymui apmąstant Viešpaties ir Jo Motinos kančią, kalbant maldas, giedant giesmes, grojant muzikos instrumentais bei atliekant tam tikras apeigas.

Kalvarijų kulto ištakos – Jeruzalėje. Ši pamaldumo praktika atsirado iš žmogaus noro pajusti, ką išgyveno Kristus, eidamas kančios keliu. Tai atgailos, intencijos ir apžadų kelias. Šiandien Kalvarijų kultas yra Europos katalikybės istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos tyrimo objektas.Viską sudaro liturginio kulto elementai: veiksmai, gestai, šventos vietos, maldų kalbėjimas, giesmių giedojimas, grojimas muzikos instrumentais bei bažnytinių kalendorinių švenčių šventimas.

Pirmasis iš lietuvių autorių apie Kristaus kančios kelio kultą Jeruzalėje XVI a. pabaigoje rašė Mikalojus Kristupas Radvila, žinomas Našlaitėlio slapyvardžiu. Savo kelionę į Jeruzalę ir Kryžiaus kelio apeiginius papročius 1582-1584 metais jis aprašė laiškuose „Kelionė į šventą Siriją ir Egiptą“. Apie Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus keliuose atliekamus apeiginius papročius pirmą kartą rašyta 1831-1832 metais nežinomo autoriaus. 1848 metais Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė apie Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelių apeiginius papročius. Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus 1856 metais aprašė žemaičių poetė Karolina Praniauskaitė.

Kalvarijų Kryžiaus kelių pradžia – pirmieji krikščionybės amžiai. Žinoma, kad Švč. Motina Jeruzalėje lankė Kryžiaus kelią, sustodama ir apmąstydama Sūnaus kančią. Ji skaičiavo to kelio žingsnius ir pagal juos Efeze, gyvendama pas šv. Joną, įrengė Kryžiaus kelio stotis. Iš viso nuo Piloto rūmų iki Golgotos viršūnės, anot tradicijos, buvo 1361 žingsnis. Pirmieji krikščionys šventąsias vietas Jeruzalėje lankydavo jau II amžiuje. Maldininkų kelionės į šias vietas, ypač į Palestiną, išpopuliarėjo IV amžiuje, imperatoriui Konstantinui Didžiajam 313 metais Milano ediktu suteikus teisę krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą. Pirmoji žinoma maldininkė, 324 metais nukeliavusi į Jeruzalę ir Betliejų, buvo Konstantino motina šv. Elena.

Tyrimai parodė, kad Europoje Kalvarijų pamaldumo tradicija įsigali plintant kontrreformacijai. Lietuvoje – 1569 metais, kai su Lenkija buvo pasirašyta Liublino unija ir Lietuvos kultūra, tapus jai Lenkijos kunigaikštyste, integravosi į katalikiškąją Lenkijos karalystės kultūrą. Lietuvoje jėzuitai skleidė katalikiškąjį mokslą, pranciškonai, bernardinai ir dominikonai apaštalavo liaudžiai. Kalvarijų Kryžiaus kelių buvo septyni: Vilniaus bernardinų vienuolyno, Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus, septynių stočių Kryžiaus kelias, Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias, Vilniaus Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelias, Beržoro Kalvarijų keturiolikos stočių Kryžiaus kelias, Tytuvėnų Kalvarijų tipo Kryžiaus kelias, Mosėdžio bažnyčios šventoriaus Kalvarijų Kryžiaus kelias bei Veprių Kalvarijų Kryžiaus kelias. Šiandien jų liko tik šeši. Nebėra Vilniaus bernardinų vienuolyno, Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus septynių stočių Kryžiaus kelio.

„Veprių Kalvarijos“ – bukinistinė retenybė, nes išleistas tik šimto egzempliorių tiražu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija