|
Atsainus požiūris į Laisvės gynėjus skatina atsakomybės už valstybę menkėjimą
Povilas JAKUČIONIS,
Antanas Napoleonas STASIŠKIS
Seimo nariai
1941 m. birželio 14 d., prieš 66 metus, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Birželio 15 dieną sukako 67 metai, kai Raudonoji armija su 200 tūkst. karių okupavo nepriklausomą ir savo neutralumą viešai deklaravusią Lietuvos Respubliką. Nepraėjus nė mėnesiui po okupacijos, NKVD pradėjo masinius Lietuvos valstybės pareigūnų ir veikėjų areštus.
1940 m. liepos 10-17 d. suimta daugiau nei 2000 žmonių. Areštai, suėmimai tęsėsi ištisus metus, suimta per 6000 žmonių, o 1941 metų pavasarį prasidėjo tikras Lietuvos gyventojų genocidas. Gegužės ir birželio mėnesiais NKVD dar suėmė apie 300 lietuvių karininkų. Tarp jų ir Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo vadovybę. Dauguma jų buvo sušaudyti Červenėje, Gorkio kalėjime Nr. 1 ir kitose SSRS vietovėse. 1941 m. birželio 14-18 d. bolševikai, padedami vietos kolaborantų, ištrėmė 14 tūkstančių, kitais duomenimis 18 tūkstančių niekuo nekaltų civilių žmonių, daugiausia moterų, vaikų ir senelių anksčiau areštuotų asmenų šeimų narių. Buvo tremiami inteligentai, mokytojai, ūkininkai, visuomeninių organizacijų vadovai.
Akivaizdu, kad okupantai stengėsi fiziškai sunaikinti organizuotis sugebančią ir savarankiškai mąstančią visuomenės dalį, nes trėmė į paties atšiauriausio, žmonių gyvenimui netinkančio klimato teritorijas. Iš pirmojo trėmimo po daugelio metų į tėvynę sugrįžo labai mažai fiziškai bei dvasiškai stipriausių tremtinių. Gaila, kad valstybė iki šiol rimtai nesiima suskaičiuoti savo piliečių, ištremtų į Sibirą. Kiek jų sugrįžo? Kiek mirė tremtyje ar liko ten gyventi ir asimiliavosi? Pasikliaujama vien KGB archyvų duomenimis, o jie mums, tremtiniams, jokio pasitikėjimo nekelia, be to, didelė dalis archyvų neišliko.
Masinės represijos, trėmimai, kalinių žudymai be teismo, be teisės į gynybą, suimtųjų kankinimai ir nužudymai tardant tęsėsi iki pat Stalino mirties, o neretais atvejais ir vėliau. Ką visiškai pagrįstai reikia vadinti gyventojų genocidu. Deja, tarptautinės organizacijos iki šiolei šį faktą vengia pripažinti ir priversti dėl genocido kaltas valstybes atlyginti aukoms padarytą žalą.
Liūdna pagalvojus, kad Vakarų politikai ir jų visuomenės veikėjai gerbia tik nacizmo aukas. Komunizmo teroro aukų kančios jiems svetimos, nes jų artimieji nuo komunistinio teroro nenukentėjo. Mūsų argumentų jie negirdi. Ir nesupranta, kad komunizmą reikia smerkti lygiai taip pat, kaip ir nacizmą, o gal ir griežčiau.
Vis dėlto atrodo, kad šiokių tokių pragiedrulių jau randasi. Nuomonių kitimą rodo keletas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, Europos Parlamento pareiškimų bei rezoliucijų ir Europos Komisijos pažadai viešai ir plačiai svarstyti ne tik nacizmo, bet ir totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimų kriminalizavimo klausimus. Kad būtų atstatytas visas istorinis teisingumas, be nutylėjimų ir vienpusiškumų. Tam turėjo įtakos mūsų europarlamentarų veikla, Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų svarstymai ir teisingumo ministro Petro Baguškos bandymas vetuoti Europos Tarybos sprendimą kriminalizuoti tik nacių nusikaltimus, apeinant komunistinių režimų nusikaltimus.
Ir pati mūsų valstybė menkai rūpinasi ir menkai domisi išgyvenusių genocidą bei Laisvės kovų dalyvių teisėmis, jų socialiniu saugumu. Nesirūpina, ar buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai neskursta, ar jie turi būstą; ar visiems grąžinta okupantų atimta jų ar jų tėvų nuosavybė; ar jie gali savo lėšomis gydytis senatvėje vis stiprėjančius negalavimus, kurie atsirado dėl sužeidimų nuo čekistų kulkų ar patirtų kankinimų tardant, ar dėl katorgiškų darbų nežmoniškomis sąlygomis Sibire. Tremtiniai neturi jokių išimtinių lengvatų nei sanatorijose, nei reabilitacijos centruose, nei kitose sveikatos įstaigose, nei įsigyjant medikamentų. Mes prašome didesnių lengvatų, nei turi kiti pensininkai ir ligoniai. O aukšti ministerijų pareigūnai mums atsako, išvardydami vis tas pačias lengvatas. Nesusikalbame. Į mūsų priminimus ir prašymus valdžia įžeidžiančiai atsako: Jūsų daug, o pinigų mažai. Reikia visiems lygiai po truputį dalinti.
Kai tėvynei kyla pavojus ir reikia stoti į jos gynybą, retas stoja. Dauguma sulenda į plyšius. O atsainus valdžios požiūris į buvusių Laisvės gynėjų socialinius poreikius tik skatina atsakomybės už savo valstybę menkėjimą. Veteranai gerbiami ir jais rūpinamasi visur ir visada, net Vladimiro Putino Rusijoje!
Šiemet Laisvės kovų dalyvius ir tremtinius labiausiai įskaudino ir nuvylė Seimo nesugebėjimas ir nenoras priimti Liustracijos įstatymo pataisų. O Prezidento veto KGB rezervo karininkų darbo veiklos apribojimų įstatymui storu juodu brūkšniu perbraukė tikėjimą, kad Lietuvoje yra bent viena valdžios institucija, kurioje KGB teroro aukų teisės yra vertinamos labiau už KGB parankinių teises.
Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, pasirašydamas sudėtingą liustracijos įstatymą, yra pasakęs: Tiesa yra svarbiau už kitas aplinkybes. Nežinome, ką pasakė mūsų Prezidentas, pasirašydamas įstatymo veto. Tikėtina, kad jis kalbėjo arba galvojo apie kitas aplinkybes, ne apie tiesą.
Prieš dvejus metus, birželio 30 dieną, Seimas bendru sutarimu priėmė viltį teikiančią rezoliuciją Dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje 65-ųjų metinių ir pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo sukakčių minėjimo. Šioje rezoliucijoje pripažįstama, kad buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai jaučiasi socialiai neapsaugoti, kad yra tokių, kuriems iki šiol negrąžintas okupacinės valdžios atimtas turtas. Seimas pažadėjo priimti reikiamus įstatymus, kad buvusių tremtinių ir politinių kalinių socialinė apsauga būtų kardinaliai pagerinta. Tokie įstatymų projektai Seimui buvo pateikti. Bet žengtas tik nedidelis žingsnelis 34 litais padidinta valstybinė nukentėjusių asmenų pensija. Seimo Valdyba ilgam (iki kadencijos pabaigos) padėjo į talpius Seimo sekretoriato stalčius du seniai parengtus įstatymų projektus: Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą.
Šią Gedulo ir vilties dienos minėjimo savaitę dar kartą paprašėme buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams labai svarbius įstatymų projektus įrašyti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Vilties dieną viliamės ir tikimės, kad Seimo valdyba ir visi Seimo nariai įvykdys dvejų metų senumo pažadą iš esmės pagerinti buvusių politinių kalinių ir tremtinių socialinę apsaugą ir šiemet padidins nukentėjusių asmenų pensijas nors iki 200 litų.
Laisvės kovų dalyviai ir tremtiniai pagrįstai mano, kad jeigu Vyriausybė, ūkio, socialinės apsaugos ir darbo bei užsienio reikalų ministrai rūpintųsi iš Rusijos gauti kompensacijas už nemokamą politinių kalinių ir tremtinių darbą Sibire taip, kaip dabar rūpinasi naftotiekio Družba veiklos atnaujinimu, tai mums nereikėtų nusižeminus kaulyti iš Lietuvos biudžeto simbolinių nukentėjusių asmenų pensijų padidinimo.
Pagal pranešimą Gedulo ir vilties dienos
minėjime birželio 14-ąją Seime
© 2007 XXI amžius
|