Atnaujintas 2007 birželio 27 d.
Nr.49
(1546)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Birželio sukilimo pamokos kibernetinės agresijos akivaizdoje

Edmundas SIMANAITIS

Kiekvienos Birželio sukilimo metinės išryškina vis naują spalvą amžinos ginties panoramoje. Niekada negalima pamiršti kai kurių praėjusio amžiaus faktų, palikusių iki šiol tebesopančius istorinės atminties randus. Du totalitariniai režimai – Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje – nuosekliai rengėsi imperiniam karui.

Diktatoriai stebėtinai dalykiški

Du utopiniai socializmo variantai – sovietų komunistų socializmas ir vokiečių nacionalsocializmas – mušė būgnus apie būsimas pergales ir visuotinę laimę, žinoma, ne visiems. Pirmieji – proletariato diktatūros šalininkams, antrieji – tik arijams.

Du diktatoriai – Stalinas ir Hitleris, nusispjovę į pseudomokslines -izmų teorijas, stebėtinai dalykiškai, kas ir būdinga stambaus kalibro plėšikams, per keletą valandų Kremliuje (su Berlyno žinia) draugiškai pasidalijo Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas.

Būtent tada buvo pasėta pasipriešinimo totalitariniams režimams sėkla, nepriklausomai nuo jų savireklamos atspalvio. XX amžiuje sovietų komunistai ir vokiečių nacionalsocialistai, gal ir patys to neįtardami, stebėtinai nuosekliai tartum dvyniai atskleidė totalitarizmo prigimtį, nusikaltėliškų ideologijų panašumus, tikslus ir dėsningą genocido politikos, kaip įrankio grobuoniškiems tikslams įgyvendinti, panaudojimą.

Pasipriešinimo totalitarizmui dvasia

Po minėto nusikalstamo slapto sąmokslo pasipriešinimo dvasia pirmą kartą plykstelėjo Žiemos kare, kai milžiniška sovietų kariauna užpuolė taikią, bet nepaklusnią Suomiją. Tada Stalino ir Hitlerio sąmokslo turinys dar nebuvo iki smulkmenų žinomas plačiajai visuomenei, bet įžvalgūs politikai jau tada numatė dviejų totalitarizmo atmainų kėslus. Suomiai nesusvyravo. Politinė šalies vadovybė įvardijo tikruosius agresoriaus tikslus. Tauta ir, svarbiausia, šaunieji suomių kariai pademonstravo visam pasauliui, kaip turi būti ginama nepriklausomybė, žmogiškas orumas ir laisvė.

Beje, verta priminti, kad tuometinė Kremliaus propaganda pagal komunistų sumanymą laisvės gynėjus vadino „baltaisiais suomių banditais“. Po penkerių metų šis komunistų terminas buvo lygiai taip pat taikomas Lietuvos partizanams, kaip ir kitų šalių laisvės gynėjams.

Lietuviai sėkmingai apsigynė nuo bolševizmo Nepriklausomybės kovų metais. Antrą kartą XX amžiuje pasipriešinimo dvasia visa jėga įplieskė per 1941-ųjų birželio sukilimą. Lietuviai sukilo, kai sąmokslininkai ir sąjungininkai po bičiuliškų dalybų jau buvo nukariavę ir okupavę nepriklausomų valstybių žemes ir susirėmė tarpusavyje. Birželio sukilimo pamokos naudingos ir šiandien.

Savigyna – natūralus tautos rūpestis

Pirma, akivaizdžiai buvo parodyta, kad totalitarizmas kelia mirtiną pavojų tautoms, demokratinėms valstybėms, taikai ir neišvengiamai tampa genocido ir karo nusikaltimų grėsme. Nūdienos Rusijoje gausėja agresyvaus imperializmo apraiškų. Kibernetinės agresijos kampanija prieš Estiją tiesmukai pademonstravo, kad Rusija Baltijos šalis tebelaiko savo laikinai prarastu grobiu.

Antra, propagandinis imperininkų teiginys, esą Baltijos šalių nepriklausomybė tėra tik JAV imperialistų mėginimas sukurti buferį tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, gavo labai aiškų atsakymą: Estija – ne buferis tarp Rusijos ir ES, o Europos Sąjungos rytinė siena. Šis politinis paaiškinimas labai svarbus ir vienodai reikšmingas visoms Baltijos šalims. Tačiau įvykių seka parodė, kad vien politinio paaiškinimo nepakanka.

Trečioji išvada byloja, kad demokratija gali apsiginti tik vienydama pastangas ir rengdamasi ginti bendrąsias vertybes, iš kurių pirmoji ir yra laisvė arba valstybingumo gynimas. Jeigu valstybė neskiria pakankamai dėmesio pilietinei visuomenei ugdyti, veiksminga savigyna paprasčiausiai neįmanoma. O šauktinių kariuomenė ir ypač savanorių pajėgos – labai efektyvi ir natūrali pilietinės savivokos mokykla, kuriai alternatyvos nėra. Savigyna – tai ne generolų ar politikų poreikis, o didysis tautos rūpestis. Šios tiesos ignoravimas gali pavirsti nusikaltimu.

Nepasirengta kibernetiniam karui

Ketvirta, buvo įtikinamai ir labai aiškiai pademonstruotas naujas agresijos būdas – kibernetinis karas. Atrodo, kad tokiam atvejui nebuvo pasirengta nei nacionaliniu, nei NATO lygmeniu. Buvo akivaizdžiai parodyta, kaip galima per keletą minučių paralyžiuoti visų svarbiausių valstybės institucijų veiklą. O koks būtų tokios ar panašios atakos poveikis specifinėms kolektyvinės gynybos sistemoms?

Birželio sukilimo aidai primena dar vieną itin svarbų faktą, ir anaiptol ne naujieną: Rytuose demokratija kol kas yra podukros vietoje. Taigi totalitarizmo savistabdos ten dar ilgai teks laukti.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 metų sausį teisės kalba konstatavo, kad „1941 m. birželio 22-23 d. ginkluotas sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę“.

Sukilėlių žygdarbis – šviesus istorijos lapas, likęs visiems laikams. Bet kiekviena epocha vertina jį vis kitu masteliu. Estijos užpuolimas parodė, kad visuomenės moralinis nusiteikimas ginti savo teises ir laisves buvo ir lieka aktualus, tačiau įprastinės ginkluotės jau nepakanka. Reikia tikėtis, kad bus sukurtos veiksmingos kontrpriemonės ir masinėms kibernetinėms atakoms stabdyti ar neutralizuoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija