Atnaujintas 2007 birželio 27 d.
Nr.49
(1546)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vasaros pradžios tvankybė

Permainingo pavasario bangos netikėtai perėjo į tvankią vasarą. Nebūta jokių perspėjimų – ką tik žvarbome po niūroko lietaus čiurkšlėmis ir kalenome dantimis po staigių nakties šalnų, o štai jau keletas savaičių leipstame nuo tropikų karščių, pakeičiamų tokių pačių netikėtai smarkių beveik atogrąžų liūčių. Tokius orų netikėtumus paįvairina smarkūs, beveik uraganiniai vėjai ir ledo krušų gabalai.

Panašiai netvirtai jaučiasi ir mūsų politikai. Praūžusios audros neatnešė didesnio palengvėjimo. Po beveik dešimties mėnesių ginčų vargais negalais atstatydinto VSD saugumo vado istorija mažai ką keičia. Saugumiečių vadovas naujas, tačiau nerangumas ir valdžios vyrų neryžtingumas jį keičiant verčia susimąstyti.

Visų pirma reikėtų apmąstyti pačios Lietuvos padėtį. Formaliai esame greitai besivystanti posovietinė valstybė, kuri mėgsta pasipuikuoti netgi „Baltijos tigro“ vardu. Tai sakoma bandant lyginti Baltijos šalių plėtrą su Rytų Azijos iškilėlių (Malaizija, Singapūras, Taivanas) laimėjimais. Ir nors procentiškai ekonomikos plėtra įspūdinga, ilgai laukta ir daugelio ekonomikos profesorių dar 1989 metais žadėta tuoj tuoj ateisianti gerovė dar neaplankė daugelio mūsų piliečių šeimų. Greičiau atvirkščiai – šimtai tūkstančių tautiečių kuria savo gerovę svetur, taip ir nesulaukę jos namie.

Šalis išgyvena savo tapatybės krizę, susirūpinęs kalba Prezidentas. Jis tikriausiai turėjo galvoje ir save, nes, rūsčiai išbaręs visus savo metiniame pranešime, jau po kelių savaičių linksminosi su tais pačiais „negeriečiais“ vieno garsaus TV žurnalisto jubiliejuje. Žiniasklaida rašo apie 200 svečių, buvusių tame pokylyje, tačiau išvardija tik kelis, garsiausius – nuo sunkumų kilnotojo iki plepaus profesoriaus. Bet ir to užtenka su kaupu. Kaip sakoma, žinokite, mieli runkeliai-rinkėjai, kas sudaro jūsų elitą! Niekam nesvarbu, kad to televizijos žvaigždūno laidos beviltiškai nusibodusios. Ir ne tik dėl liguisto jo paties narciziškumo, įsimylėjus savo paties personą, o ir dėl tų pačių dešimtmečiais toje laidoje kalbančių galvų. Nejau per septyniolika savo istorijos metų Lietuvoje neišaugo nauja politikų karta? Ar tyčia kalbinami tik savi bičiuliai?

Tokie bičiulių sambūriai pastebimi daugelyje šalies nūdienos gyvenimo sričių. Štai sostinės savivaldybėje naujoji liberaldemokratų valdžia dalija ar išperka sklypus iš savų partiečių ir bičiulių. 60 arų sklypo savininkas prašo tris milijonus litų už savo pievą, nes žino, kad per ją eis miesto aplinkkelis. Normali demokratinė valstybė vienu mostu tokį biznierių nurašytų į teisėsaugos paraštę. Tik ne Lietuvoje – čia dar deramasi, šnabždama ir urzgiama. Turbūt nuskriaustų neliks, kaip nebuvo nuskriausta ir vieno eksprezidento žento firma, disponuojanti milžiniškais rusiškos kilmės pinigais ir užsiimanti nekilnojamo turto statyba. Viskas teisėta, atšauna koks įžūlus naujalietuvis ir toliau „kala“ savo kapitalą. O finansų analitikams kažkaip nesvarbu, kad butų, namų ir sklypų kaina Lietuvoje jau pralenkė ne tik Europos Sąjungos senbuvių, bet net ir JAV kainas. Štai anądien internete rašyta apie rekordinio brangumo sklypą JAV, kurio vienas aras kainavo 160 tūkstančių. Jau nepamenu, eurų ar litų. Bet ką jau ten – štai pievutę sostinės senamiestyje apsukrūs makleriai iškišo po milijoną litų už arą. Sako, ten bus prašmatnus viešbutis. Kiek turėtų kainuoti jo apartamentai parai, kad ši investicija atsipirktų? Jei kalbėti kukliau – kokius pinigus turi uždirbti jauna šeima, kad įstengtų nusipirkti kelis šimtus tūkstančių kainuojantį poros kambarių butelį senos statybos blokiniame name? Apie naujus butus ar namus nekalbame – tam jau reikia turėti kokį milijoną ar daugiau.

Turbūt todėl daugeliui paprastų žmonių kalbos apie Lietuvos progresą lieka tuščia fraze. Valdančioji sovietmečio nomenklatūrininkų šutvė, išdidžiai besivadinanti „valstybininkais“, jau susikūrė gerovę sau ir savo artimiesiems. Gerovės sukūrimas visiems šalies piliečiams į jų planus neįeina…

Būtų galima džiaugtis mūsų ekonominiu pakilimu ir sukaupus kantrybę laukti, kol pragyvenimo lygis nors kiek supanašės su ES standartais. Bet tokių kantriųjų nėra daug. Didesnė jaunų žmonių dalis renkasi duoneliavimą užsieniuose nei pusiau elgetišką vegetaciją čia, tėvynėje. Ir jų negalima smerkti. Atvirkščiai, kol jie dar žada sugrįžti, juos reikia tik gerbti. Keista tik, kad mūsų valdžia, taip besirūpinanti emigrantų reikalais (prikurta visokių komisijų, plėtros strategijų, yra netgi Išeivijos reikalų departamentas), nesugeba pasirūpinti, kad jie liktų namie. Neseniai Vilniuje viešėjusi Airijos prezidentė padėkojo lietuviams, svariai prisidedantiems prie jos šalies suklestėjimo. Ačiū už pagyrimą, kaip sakoma. Bet kodėl tie tūkstančiai išvykusių žmonių negalėjo prisidėti prie savosios Lietuvos suklestėjimo? Kas atsakys į šį klausimą?

Taigi gerovė visiems neįeina į lietuviškų posovietikų, užgrobusių valdžią, dienotvarkę. O kad išvyko beveik 20 nuošimčių gyventojų, jiems nuo to tik lengviau. Juk išvykėliai už juos nebalsuos ir nesuteiks mandato vėl mulkinti rinkėjus. Tiesa, užsienio lietuviai irgi dalyvauja rinkimuose, tik jų negausūs balsai būna lašas lietuviškoje rinkimų jūroje.

Airijoje, kurią dažnai mėgsta kaip pavyzdį pateikti istorijos neišmanantys mūsų išrinktieji, pirmaisiais nepriklausomybės metais vyko aršios vidaus kovos tarp savųjų. Lietuvoje pilietinio karo nebuvo, čia nepasitenkinimo garas nuleistas kitaip – išgrūdus laimės ieškoti didelę socialiai nepatenkinto, bet ekonomiškai aktyvaus jaunimo dalį į užsienį. Tačiau tai nereiškia, kad dvasinis tautos genocidas kažkaip yra moralesnis už fizinį.

Taigi darbo Lietuvoje jau yra. Algos dar apgailėtinos, tad darbdaviai skuba prisivežti pigios darbo jėgos iš dar skurdesnių posovietinių respublikų. Bet labiausiai žmonėms trūksta teisingumo. Teisingumo visur ir visada. Ir mūsų valdžios išrinktųjų elgesys dažnai rodo, kad jiems neaktualus ne tik teisingumas (supuvusi teismų sistema tik įrodo jo stygį), bet ir Lietuvos valstybės interesai. Ir nežinia, ar tai mūsų elito kvailumo, ar piktavališkumo išraiška.

Tų tikrai piktybiško kvailumo pavyzdžių pilna mūsų kasdienybė. O iš įvairaus rango valdžios vyrų jie pilasi kone kasdien. Norite pavyzdžių? Kasdien girdime apie brangstančias komunalines paslaugas ir kartu pasigirdo kalbos apie naujos AE statybos būtinybę. Nepriklausomi ir biznio ryklių bei ministrų nemėgstami specialistai įtikinamai įrodė, kad, nunykus anos epochos pramonės monstrams, šaliai visiškai užtektų ir šiandien turimų šiluminių bei hidroelektrinių. Bet ne – kažkas jau skaičiuoja būsimus milijardinius pelnus ir užčiaupia oponentams burnas. Kartu, matyt, planuojama ir toliau pusvelčiui aprūpinti elektra „brolius“ gudus ir kaliningradiečius. Pasirodo, elektros kainos jau šiandien kelis kartus viršija savikainą, už jų skirtumą mūsų nenaudai sumokame mes, paprasti gyventojai. Šiandien jau primiršta ir gudų skolos Lietuvai už pigią elektrą istorija, kai keliasdešimt milijonų litų skola buvo pusvelčiui parduota perpirkėjams ir pradingo finansinių kombinacijų raizgalynėje.

Arba ta keista mokamo mokslo istorija. Šalyje rengiamasi įteisinti mokamą aukštąjį mokslą. Tai teisinama tuo, kad studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų lyderiaujame Europoje. Tiesa, studijų kokybe esama pirmi iš galo. Trečdalis abiturientų jau grasina išvykti studijuoti į užsienius. Ar daug jų grįš, jei tėvynė elgiasi su jais kaip pikčiausia pamotė? Konstitucinis Teismas čia turėtų trenkti kumščiu į stalą ir pasakyti griežtą ne. Tačiau jam kažkodėl aktualesni visai kiti dalykai. Juk ką tik paskelbta, kad išsiskyrę tėvai neprivalo padėti savo vaikams, kurie nori studijuoti.

Kam tada tuščiažodžiauti apie rūpinimąsi išeivija ar norą susigrąžinti lietuvius iš užsienio? Kas išgelbės šalį ir įžiebs teisingesnio gyvenimo viltį? Susipainiojęs ir neveiksnus Prezidentas, ginantis kagėbistų ir rezervininkų žmogaus teises? Visada optimistiškas Premjeras, virtuoziškai atsikertantis į bet kokius žurnalistų klausimus? „Strategiškai“ mąstantys beveik amžinos opozicijos atstovai, švelnią kritiką suderinantys su ryžtinga parama mažumos Vyriausybei? O gal iš užmaršties prisikėlę tautos „gelbėtojai“?

Birželio karštis užgulė Lietuvą. Toks pats bejėgiškumo slogutis apima žiūrint į mūsų valstybės trypinėjimą šunkelyje į teisingą rytdieną. Bet gal atsiras jėga, pajėgsianti sustabdyti valstybės slydimą prarajos link?

Antanas Uosis

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija