Atnaujintas 2007 liepos 5 d.
Nr.52
(1549)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Palaimintasis laukia mūsų pasitikėjimo

Mintys sulaukus arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 20-ųjų metinių

Šiemet, sausio 27 dieną, minėjome 80 metų sukaktį nuo Palaimintojo Jurgio Matulaičio, bene vienintelio, išskyrus šv. Kazimierą, lietuvio šventojo, mirties, o birželio 28 dieną sukako 20 metų nuo jo paskelbimo palaimintuoju. Šiemet, įvairiomis progomis kalbėdamos apie savo vienuolijos steigėją arkiv. J.Matulaitį, sulaukiame nemaža klausimų, o tai savo ruožtu skatina pasidalyti viena kita mintimi ir su gausesne auditorija.

Klausimas, su kuriuo dažniausiai susiduriame, – kodėl tiek maža mūsų tautiečių iki šiol Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę? Viena vertus, gal dėl to šiek tiek kaltas mūsų lietuviškas santūrumas. Bet, kita vertus, ko gero, tiesiog nepakankamai rimtai gyvename savo tikėjimu, nesame perimti tiesos, jog šventumas – tai yra amžinybė dangiškojo Tėvo namuose – yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. Todėl nejaučiame tų brolių ir seserų, kurie šventumo kelionę jau nukeliavo pirma mūsų, pavyzdžio ir užtarimo svarbumo, neieškome bendrystės su jais.

Ne ką rečiau klausiama, kodėl Palaimintasis Jurgis taip ilgai nepaskelbiamas šventuoju. O kartais garsiai pamąstoma, esą jei tėvas Jurgis būtų lenkas ar italas, tai jo kanonizacijos procesas jau seniai būtų baigtas.

Pirmiausia dera pastebėti, kad arkivyskupo beatifikacijos ir kanonizacijos procesą neteisinga laikyti užsitęsusiu. Palaimintuoju arkiv. J.Matulaitis buvo paskelbtas praėjus vos 60 metų po mirties. O pati beatifikacijos byla, pradėta 1953-iaisiais, truko tik 34 metus. Tiesa, pastaruoju metu tapome išimtinai „greitų“ beatifikacijos bylų, pavyzdžiui, Motinos Teresės, liudininkais. Tačiau dažniausiai šis procesas būna daug ilgesnis. Pavyzdžiui, mūsų šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija užtruko beveik 100 metų. O štai Marijonų vienuolijos, kurią atnaujino Palaimintasis Jurgis, steigėjo tėvo Stanislovo Papčinskio ką tik sėkmingai pasibaigusi beatifikacijos byla – visus 240 metų.

Ar galima tikėtis, kad mūsų Palaimintasis bus kanonizuotas – paskelbtas šventuoju? Žinoma. Ir ne tik galima, bet tiesiog būtina. Tačiau turime žinoti, kad tolesnė proceso eiga labiausiai priklausys nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo. Dėl pastaruoju metu juntamo tam tikro sąstingio kaltas mūsų, lietuvių, „santūrumas“, ar, veikiau, pasyvumas, nepakankamas sąmoningumas tikėjime. Kun. Vaclovas Aliulis, MIC, ką tik pasirodžiusio Stasio Ylos knygos „Jurgis Matulaitis“ trečiojo leidimo epiloge tiksliai nusako situacijos esmę: „Beatifikacija, juo labiau kanonizacija, nėra tautinio prestižo dalykas – taip mąstydami ir tokiais motyvais veikdami greičiau pakenktume šventam reikalui. (...) Jurgio Matulaičio kanonizacijos reikalas pajudės iš vietos, kai daugelyje pasaulio šalių jis bus pažįstamas ir gerbiamas, jo užtarimu gaunama malonių ir iš jų bent vieną, patirtą jau po beatifikacijos, bus galima įvertinti kaip stebuklą. Tam reikia daug maldų, įkvėptų didelio pasitikėjimo Dievu ir Jo tarnais.“

Arkiv. J.Matulaitis gali ir turi būti įdomus Lietuvos visuomenei, spaudai tiesiog kaip ryški istorinė asmenybė: pirmųjų socialinių kursų organizatorius, savo socialiniu mokymu turėjęs įtakos net garsiajai žemės reformai, Vilniaus vyskupas itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu, netikėtai gabus diplomatas – Lietuvos bažnytinės provincijos bei Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato projekto autorius.

Tačiau kai prabylame apie J.Matulaitį – palaimintąjį, būsimą šventąjį, turime suprasti, jog kalbame apie esmines žmogaus ir jo gyvenimo tiesas: ar tikime, kad esame Dievo sukurti ir Jo mylimi, ar leidžiame Dievui būti mūsų gyvenimo Viešpačiu, ar suvokiame savo gyvenimą kaip kelionę į dangiškojo Tėvo namus. Akivaizdu, jog nedaugelis šiandien rimtai apie visa tai susimąsto... Ir vis dėlto koks paradoksas: pirma, mūsų visuomenėje, vis labiau pasineriančioje į daiktų ir turėjimo kultą, regis, nėra ir negali būti vietos šventiesiems ir jų liudijamoms vertybėms; antra, sumaišties, skubėjimo, konkurencijos akivaizdoje mes visi taip ištroškę būtent to, kas pastovu ir tikra, kas gali laiduoti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Kaip tik todėl mums labai reikia šventųjų pagalbos, jų rodomo kelio. Neabejoju, jei tik pradėsime tai atpažinti ir pripažinti – Viešpats nedels su malone, turėsime šventąjį J.Matulaitį.

Su šiemet pasirodžiusia S.Ylos knyga „Palaimintasis Jurgis“ (trečiąja laida) ir jos pristatymais aplankėme jau ne vieną Lietuvos kampelį, kalbame ne tik bažnyčiose ar parapijų namuose, bet ir viešosiose bibliotekose, kultūros centruose. Patirtis pristatant knygą tik patvirtina ankstesnę mintį. Klausytojų paprastai susirenka ne itin gausiai. Akivaizdu, kad šių dienų vartotojų visuomenei tema lyg ir ne itin patraukli, tolima daugumos interesams. Bet taip pat akivaizdu, kad, dažnas net sau to nepripažindami, vis dėlto ieškome kažko, kas tikra ir pastovu, kas padėtų atsakyti į patį svarbiausią – gyvenimo prasmės klausimą. Juk sąmoningai ar nesąmoningai jis rūpi absoliučiai kiekvienam. Tada ir būna džiugiausia, kai matai, kad Palaimintojo asmuo per vaizdą, žodį, buvimą drauge su kitais prakalbino žmogaus gyvenimą, kai akys nušvinta, kai klausia, kai perka knygą ne iš mandagumo, bet kad toliau ieškotų. Tegu ir ne daugelis, ne minios. Ne tai svarbiausia.

Palaimintasis Jurgis – mūsų vienuolijos steigėjas. Todėl, kalbėdamos apie jį, esame laimingos kaip vaikai, pasakojantys apie mylimą ir mylintį tėvą. Kai kas suklūsta, kai pasidalijame šiuo džiaugsmu, ir klausia kur, kada ir kaip viena ar kita sesuo „atrado“ tėvą Jurgį, susidomėjo jo asmeniu ir gyvenimu. Tuomet labai norisi atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų skirtumą: išgyventi bendrystę su šventuoju nėra tas pats, kas pasinerti į jo gyvenimo analizę. Aišku, abu dalykai susiję: kad patirtum bendrystę su asmeniu, turi jį pažinti. Tačiau galima tobulai išstudijuoti žmogaus gyvenimą, žinoti daugybę jo faktų ir niekuomet nepakelti akių ir širdies nuo nuotraukų ir knygų į patį asmenį.

Tikėjimas šventųjų bendravimu veda daug toliau. Tas, kuris meldžia šventojo užtarimo, patikėdamas jam savo rūpesčius ir problemas, kuris ieško šventojo, kaip vadovo savo žemiškai kelionei, žino, kad susitiko ne tik su liudijimais ir atsiminimais, bet su pačiu asmeniu – esančiu, jaučiančiu, veikiančiu. Todėl kiekviena sesuo tikrai galėtų papasakoti savo asmeniškos draugystės su tėvu Jurgiu istoriją. Ir tą asmenišką, taip pat ir visos bendruomenės ryšį su Palaimintuoju brandina pačios įvairiausios patirtys.

Štai pastaruoju metu, ypač daug kalbėdamos kitiems, kaip niekad ryškiai „pamatėme“ tris Palaimintojo gyvenimo šūkius. Pirmasis, Vilniaus vyskupo, – „Nugalėk blogį gerumu“. Toji frazė iš tiesų sukrečia, kai žvelgi į kojos ir rankos įtvarus, kuriuos daug metų ant kaulų tuberkuliozės pažeistų galūnių nešiojo J.Matulaitis, kai Vinco Šlekio ir kitų vaikystės draugų atsiminimuose iškyla „nereikalingo“ vaiko, našlaičio, augančio brolio šeimoje, akys. Radikalus pozityvumas. Radikali meilė.

Antrasis, parinktas atkurtai Marijonų vienuolijai, – „Dievui ir Bažnyčiai“. Čia irgi svarbus kontekstas. J.Matulaitis turėjo ką pasiimti: nepaisydamas kūno negalios, studijavo ir daug pasiekė, tapo mylimu profesoriumi, garbingos, didelės vyskupijos vyskupu, diplomatu – Šventojo Tėvo atstovu. Vis dėlto nesinaudojo nė viena proga savo paties gerovei ir patogumui kurti. Priešingai, žiūrėjo kaip visa, kas jam Dievo duota, naudoti dėl kitų.

Ir trečias šūkis, labai intymus ir asmeniškas, užsirašytas dienoraštyje: „Dievas (...) tegu būna viduriu viso mano gyvenimo: ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, norai ir darbai...“ Raktas į Palaimintojo Jurgio paslaptį. Kaip tik dėl šito savo šūkio, kuris tarsi „atrakina“ anuos du, tėvas Jurgis labai reikalingas mums visiems šiandien ir bus reikalingas visada.

Per daug aplink save matome gyvenimų, kurie, truputėlį pasisukę apie tą ar kitą populiarų „centrą“, išbyra, sutrupa. Tada vėl kitas bandymas, kitas tikslas, kitas centras – ir vėl istorija kartojasi. O neretai to centro ir visai nelieka. Nelieka jokios prasmės. Ir tada labai skauda. Tada pykstame, nervinamės, kariaujame su savimi ir su kitais, svaiginamės, lošiame. Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį – pastovią ir tikrą. Tėvas Jurgis liudija, kad tokia ašis yra, kad, ją pasirinkus, net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę...

Bene labiausiai tų, su kuriais tenka kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį, smalsumą žadina klausimas, ko dar trūksta, ko reikia, kad turėtume jį šventuoju. Formaliai žiūrint, visa, ko trūksta, – dar vieno stebuklo, įvykusio jam užtarus jau po beatifikacijos, kuris būtų patvirtintas dokumentais. Visa kita atlikta beatifikacijos proceso metu, kuomet Palaimintojo Jurgio gyvenimo šventumą paliudijo daugybė liudininkų, o ištyrus visus žinomus jo raštus pripažinta, kad visi jie visiškai sutinka su Bažnyčios mokymu.

Šį darbą vainikavo 1982 m. gegužės 11 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pasirašytas dekretas, kuriuo patvirtinama, kad arkiv. J.Matulaitis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. 1986 metų pavasarį Šventųjų skelbimo kongregacijos komisija, gavusi medikų išvadas, pripažino vieną per arkivyskupo Jurgio užtarimą įvykusį išgijimą mediciniškai neišaiškinamu faktu (beje, per 34 beatifikacijos proceso metus vien „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones). Nei raštus tyrusių specialistų išvados, nei dekretas, patvirtinantis, jog Palaimintasis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis, nenustoja galios.

Tad dabar viskas priklauso nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo, mūsų drąsos priimti Palaimintojo vedimą, melsti jo užtarimo. O svarbiausia – drąsos liudyti vieni kitiems apie jo užtarimu patiriamas Dievo malones. Artimiausia proga mums, lietuviams, susitelkti maldoje, prašant Palaimintojo Jurgio užtarimo ir meldžiant, kad jis greitai būtų paskelbtas šventuoju, – atlaidų oktava Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, kur ilsisi Palaimintojo palaikai, liepos 8–15 dienomis.

Taip norisi tikėti, kad šiais jubiliejiniais metais lietuviai neliks abejingi savam Palaimintajam, kad ateis, atvažiuos. Ne tik tie, kurie visada ateina, bet ir tie, kurie iki šiol nedrįso, nemanė, kad verta. Tėvas Jurgis tikrai laukia visų, kiekvienam saviškiui, lietuviui, nori būti malonių laidu. Kad tik mes tų malonių trokštume, kad sutiktume bent pabandyti ištiesti ranką Dievui. Tėvas Jurgis tikrai pagelbėtų, padrąsintų...

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija