Atnaujintas 2007 rugpjūčio 1 d.
Nr.58
(1555)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuva į Ukmergę dar neužsuko

Prof. Ona VOVERIENĖ

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vytautas Landsbergis Osle kalbėjo apie tai, kad Lietuva „pasirinko kelią ir uždavinį, kuris gali atrodyti bemaž neįvykdomas: su tokiomis giliomis žaizdomis ir per tokias kliūtis kurti piliečių santarvės visuomenę“.

Po Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos, kai Tautą vienijo spontaniškas siekis atkurti savo valstybę, nepriklausomą nuo imperialistinės Rusijos, 1990 m. kovo 11-ąją ir buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tos žaizdos ir kliūtys bematant atsivėrė: prasidėjo rietenos, arši neapykanta, demaskavimų patosas, įkaitusios partinės ambicijos, politinės aistros.

Laisvė ir demokratiški rinkimai į Lietuvos Respublikos Atkuriamąjį Seimą, tada dar vadintą sovietiškai – Aukščiausiąja Taryba, atvedė į šią aukščiausiąją Nepriklausomos Lietuvos valdžios instituciją deputatus, kurie neturėjo vieningos nuostatos, kokios valstybės jie nori ir kokią ją yra pasiryžę kurti įstatymais. Kaip rašė Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, „vieni norėjo Nepriklausomos nežinomos, tiesiog kitokios Lietuvos, kurioje būtų teisingumas ir žmonių santykiai keistųsi iš esmės. Kiti norėjo nepriklausomos „tarybų“ Lietuvos, taigi gerai žinomos, kurioje pokyčių būtų mažiau ir sovietmečio nustatyti žmonių santykiai liktų kaip įprasta“.

Tarp Seimo narių buvo iškastas gilus griovys, kuris buvusių nomenklatūrinių komunistų netrukus buvo pripiltas „visokių „pilstukų“ ir nuodo tiesiogine prasme – dvasinio nuodo, nuo kurio žmonės dvasiškai apanka, sužvėrėja, žudo savo ir artimo sielą. Tuometinis valstybės vadovas V.Landsbergis sakė: „Mums reikia įveikti tą visokeriopą nuodą ir tuos perkasamus griovius, kad mes ten sukluptume, ir tuos šunkelius, kurių pasiūloma: štai, eikite į šalis, pamirškit savo tiesųjį kelią. Į ką? Šiandien į Šiluvą, o kasdien – į tą Lietuvą, kurios norime, kurią nužymėtų teisingumas, nevaržomas žmonių darbštumas ir doras požiūris į gyvenimą, nes vien tik tai atneša gerovę – buities gerovę šioje žemėje ir dvasinę gerovę, santarvę, galimybę ir tikėjimą, kad mes padarysime savo šalį visokeriopai, visapusiškai gražią“.

Šiandien Lietuvoje turime tai, ką turime – atkurtą sovietinį režimą ir nomenklatūrinio kapitalizmo partiją (besivadinančią tai socialdemokratais, tai socialliberalais, tai valstiečiais, tai libdemais ir pan.) su buvusiais komunistų partijos ir komjaunuolių nomenklatūrininkais valdžioje, sovietinį Rusijos interesams tarnaujantį saugumą su „prisipažinusiais“ kagėbistais ir rezervininkais aukščiausiuose šios valdžios postuose ir nežabojamą politinę ir ekonominę korupciją bei dvigubus standartus savo veikloje taikančią teisėsaugą, teismo nuosprendžius, iš kurių atvirai ir įžūliai tyčiojamasi (akivaizdus pavyzdys – dar šiemet buvo leidžiamas, tiražuojamas ir pardavinėjamas su užrašu „Uždraustas“ nusikalstamo pasaulio geltonasis „Lietuvos Aidas“, pavogtas vidury baltos dienos), kraštutinis cinizmas ir įžūlumas, jau tampantis viso valdžios „elito“ elgesio norma, sutrikusius Prezidentą ir Premjerą jau nebesugebančius pažaboti anarchijos valstybėje.

Šios mūsų valstybės negalios, kaip piktybinio auglio ląstelės, sparčiai dauginasi ir iš Vilniaus vertikale plinta po rajonus: jos ėda, graužia ir griauna pačią valstybę. O pavergto proto tauta į visus tuos nomenklatūrinio kapitalizmo partijos šėliojimus žiūri ramiai ir abejingai.... į valdžią renka tuos pačius, jau atvedusius Lietuvą į moralinę ir politinę krizę.

SOVIETINIS ĮŠALAS

Daug metų, dar nuo tada, kai visą Lietuvą sukrėtė Ukmergėje už grotų pasodinta buvusi sovietinio režimo politinė kalinė Marija Kinertaitė-Laugalienė, stebiu tą Aukštaitijos miestą. Po Algirdo Petrusevičiaus teismo politinių kalinių represijos gali tapti norma.

Ukmergėje daug Lietuvos ženklų ir pėdsakų: čia ir Antano Smetonos vardo vidurinė mokykla, graži bažnyčia, įspūdinga Laisvės statula, ukmergiškių išsaugota karų ir negandų metais, daug pakelėse rymančių kryžių, liudijančių apie šio krašto partizanų narsias kovas su pavergėjais. Čia ir Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos gimtinė, ir vieno žymiausių Lietuvos laisvės kovotojų už Dievą, Tėvynę ir artimą mons. A.Svarinsko tėviškė, žymiausio Lietuvos mokslo vyro kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, prof. Romualdo Baltrušio, prof. Danguolės Žemaitytės, Lietuvos bičių karaliaus prof. Jono Balžeko, šviesuolio vargonininko ir kompozitoriaus Prano Sližio, žymaus gydytojo humanisto Kazio Mikalausko ir dar daugelio kitų garsiausių Lietuvos žmonių gimtinės.

Tik Lietuvos čia nėra. Ir šiais metais, per savivaldos rinkimus, Lietuva, praeidama pro Ukmergę, į ją neužsuko... Tas pats, kaip ir sovietiniais metais komunistinis režimas, ta pati valdžia, ta pati dvasia savivaldybėje ir ukmergiškių išrinktuose Seimo nariuose L.Graužinienėje ir J.Veselkoje. Juk į valdžią išrinktas atstovas yra kiekvieno jo rinkėjo portretas. Žiūrint į rinkimų statistiką, L.Graužinienės graudžias ašaras per televiziją dėl V.Uspaskicho netekties, jos lakstymus į Maskvą ieškoti jo paguodos bei J.Veselkos klounadas Seime ir žiniasklaidoje, darosi nejauku. O kaip jaučiasi ukmergiškiai, žiūrėdami į savo išrinktuosius, „atstovaujančius jų interesams“, nežinau. Manau, daugeliui iš jų irgi nejauku ir gėda.

„PAVASARĖJA...“

Tokią žinią, lyg ir juokaudamas, vienoje konferencijoje man pasakė Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redaktorius Vytautas Česnaitis. Esu žemaitė ir juokų nelabai suprantu, tikrovę matau tokią, kokia ji yra. Tačiau iškilusias abejones visada stengiuosi patikrinti.

Rinkimų statistika parodė, kad politinis klimatas Ukmergėje lėtai, bet vis dėlto keičiasi... Iš tikrųjų pavasarėja. Už Tėvynės sąjungą, vienintelę padorią partiją tarp daugybės nepadorių, politiškai ir morališkai žlugusių, balsavo 332 rinkėjais daugiau negu 2002 metais. Manau, dabar Ukmergės ateitis labai daug priklausys nuo tų į savivaldybę išrinktų Tėvynės sąjungos atstovų, nuo to, kiek juose bus idealizmo, padorumo, sąžiningumo, kompetencijos ir ryžto dirbti ukmergiškių buities ir dvasios gerovei.

Rinkimų statistika – tai tik vienas indikatorius ir analizės metodas, nors ir pats svarbiausias, lemiantis miesto ir visos valstybės valdymą. Tačiau kodėl jis toks, o ne kitoks, geriausiai parodo rinkėjų dvasinė būklė, jų vertybių sistema, jų idealai, pavyzdžiai, kuriais žmonės norėtų sekti. Žinoma, tuos dalykus lemia intelektualinis aplinkos elitas. Ukmergė turi tą elitą ir, neabejoju, jis telkiasi prie Ukmergėje leidžiamo jau minėto kultūros žurnalo „Eskizai“.

Tai gražus leidinys, leidžiamas Ukmergės kultūros draugijos entuziastų nuo 1991 metų. Iš pradžių jis ėjo vos kelių puslapių, dabar, rengiamas su didele meile ir pasiaukojimu, tapo solidžiu leidiniu, kuriuo ukmergiškiai pagrįstai gali didžiuotis. Tokiu jis tapo ne tik Ukmergės kraštotyrininkų, mokslininkų, menininkų, rašytojų ir poetų dėka, bet ir talentingų fotomenininkų Albino Kuliešiaus ir Danieliaus Karalio pasiaukojama kūryba. Jų kūryboje aš matau, girdžiu ir jaučiu Lietuvą.

„Eskizuose“ skelbiama daug kraštotyrinės medžiagos iš Lietuvos, ypač Ukmergės ir jos apylinkių istorijos. Vytauto Urbonavičiaus, Saulės Urbonavičienės, Jono Matuso tyrinėjimai, manau, jau sudomino ne vieną Lietuvos istoriką, ypač jaunus Lietuvos istorikus, besiveržiančius į mokslo aukštumas, o straipsniai apie žymiuosius Ukmergės žmones, manau, duos impulsą ir kitų miestų šviesuoliams susirūpinti savo krašto žymiausių žmonių atminties gaivinimu. Žurnale daugiausia vietos skiriama ukmergiškių literatūrinei kūrybai. Visa spausdinama medžiaga žurnale skirstoma į tris stambius skyrius: 1. Ištakos (istoriniai kraštotyriniai straipsniai). 2. Įžvalgos (Ukmergės aktualijos) 3. Raiška (originalioji ukmergiškių kūryba).

Kaip tik ši paskutinioji žurnalo dalis politika besidominčiam skaitytojui yra pati įdomiausia: ji leidžia apčiuopti ukmergiškių dvasią ir suvokti daug dalykų, tarp jų ir politinių, vykstančių Ukmergėje.

Dėl straipsnio ribotos apimties, apsistosiu tik prie paties svarbiausio – poezijos, žmogaus dvasios šauksmo. Sprendžiant iš „Eskizų“, Ukmergėje yra daug poetų... Tai ir Romas Raila, Rasa Jaskelevičiūtė, Zuzana Budaitė-Stunžėnienė, Simas Švitra, Jolita Tamošiūnaitė, Tomas Terekas, Karolina Pareigytė, Birutė Didžiokaitė, Gediminas Kolinis, Gintautas Stankaitis, Ričardas Šileika ir dar daug kitų, įdomių ir nelabai įdomių, savitų ir dar tik bandančių savo jėgas poezijoje.

Sakoma, talentingas poetas – tai Tautos pranašas. Taigi poetas – tai Tautos dvasios vertybių formuotojas, lemiantis ir visos Tautos ateitį. Todėl jis pats turi jausti savo misijos atsakomybę.

O kokios Ukmergės poetų dvasinės vertybės? Su malonumu perskaičiau Kristinos Sakalavičiūtės straipsnį apie ukmergiškio R.Railos poeziją. Ji poeto eilėraščius lygina su lašų skambėjimu erdvėje. Ir tas skambėjimas sukuria ypatingą pasaulį – meditacijos, efemeriško jausmo ir skaidrių minties blyksnių.

Poetų kūryboje visada ieškau tautiškumo, tautinio patriotizmo ir ištikimybės, nes esu įsitikinusi, kad poetas turi vesti savo Tautą, formuoti jos dvasią ir humanistines vertybes. Nors R.Railos „poezijos pasaulyje gražiai sutaria gamta ir kultūra, tačiau juntama gana aiški konfrontacija tarp kūrybos ir politinio bei socialinio žmogaus statuso“, aš girdžiu iš poeto sielos besiveržiantį skausmą:

Nejaugi prasmė – smilkiniai tie pabalę?

Nejaugi Tėvynė yra ta šalis,

Kur miršta kloakoj pavargę karaliai,

O padugnės statosi aukštas pilis?

Man tai – poeto pabudimas, praregėjimas, matymas realios tikrovės tokios, kokią mums sukūrė nomenklatūrinių kapitalistų, išrinktų pačios tautos į valdžios olimpus, partija.

O kas toliau? Logika sako – toliau turi būti veiksmas, jungiant poeziją ir politiką, poeziją naudojant kaip stipriausią dvasinį ginklą prieš negeroves. Tokia buvo Bernardo Brazdžionio ir jo ištikimiausio sekėjo Kęstučio Genio kūryba. Tačiau R.Raila renkasi kitą kelią – kapituliuoja prieš Blogio monstrą ir rašo:

Nebereikia politikos. Aiškūs

Jos pasažai, jos vingiai visi

Susiraskim pageltusius laiškus

Ir pabūkim tyliam liūdesy...

Taip. Pabūti tyliam liūdesy – lengviausia. Bet tai ištižimas, suglebimas ir plaukimas pasroviui. Nevykėliui ir vidutinybei – tai atleistina. Bet žmogui, kuriam Dievas davė tokį talentą, o jį jaunas poetas neabejotinai turi – tai neatleistina nuodėmė. Ir nieko nėra baisiau, kaip poeto aimana. Ji užkrečia, plinta ir sėja apatiją ir depresiją. Tokio komforto mes, lietuviai, negalime sau leisti – neturime laiko. Reikia Veiksmo ir Žodžio, kuris vestų į kovą už tikrųjų vertybių atkūrimą ir Lietuvos grįžimą į Ukmergę ir į visą Lietuvą.

Skaitant „Eskizus“ nekyla abejonė, kad R.Raila Ukmergėje yra tas poetas, kuriuo nori sekti jaunieji. O jaunieji ir kelia didelį nerimą – jų kūryboje nėra Tėvynės meilės, patriotiškų jausmų, doresnio ir gražesnio gyvenimo ilgesio, pastangų jį sukurti kaip siektiną idealą. Kaip ir R. Railos poezijoje, jaunųjų kūryboje apstu mūsų gyvenimo neigiamų apraiškų aprašinėjimų: daug kavinių, daug girtumo, daug ištvirkusių panų, alkoholio, netgi amfetaminas apdainuojamas. Gintautas Stankaitis savo poezijoje piktinasi blogais įstatymais:

Bus rašomi įstatymai; juose tiesa paklys

Vienodai smerkiami taps žmogžudys ir vaikdarys.

Už grotų atsidurs teisus, naudosis laisve niekdarys...

Taip, iš tiesų tai – mūsų dienų tikrovė. Bet juk lygiai tą patį apie sovietinį teisingumą jau rašė Vincas Mykolaitis-Putinas poemoje „Vivos plango, mortuos voco“. Ar pasimokėme iš didžiojo Poeto ir mūsų tautos tragedijos? Ne, nepasimokėme.

Kęstučiui Griškevičiui labiausiai rūpi kaimo šokiuose „pasiutusiai girta minia“ ir „apdujusiu žvilgsniu viliokė“, kavinė ir mergaitės „auksiniais plaukais“, „perlamutro lūpomis“, „vylingų akių“, laistančios vynu „nekrologą vakarykščiame laikraštyje“.

Vincento Januškos, Algirdo Ražinsko, Egidijaus Darulio, Simo Švitros, Rasos Jaskelevičiūtės ir kitų ukmergiškių poezijoje vien domėjimasis savimi, savo jausmais ir juos sukeliančiais gamtos ir miesto vaizdiniais. O Sauliaus Jackevičiaus poezijoje – daug kraujo: jam nieko negaila, norisi užpūsti žvakę, šalia jo – tik „vėstantis džiaugsmas“. Kam tai gali būti įdomu? Ir kam reikia tuos savo dvasios sopulius begėdiškai demonstruoti? Doras ir orus lietuvis to niekada nedarė. Tai svetimos kultūros mums primestas bruožas, baudžiauninko sindromas – inkšti ir dejuoti.

Tomo Tereko kūryba – ciniška, nešvanki, jį domina iškrypėlių nuostatos ir jų gyvenimas, „pachmielno ryto saulė“ ir „alkoholio užburtas pasaulis“ ir t.t.

Taigi tuštymetis sielose, dvasios dykra... Ir tik labai retos prošvaistės. Leonora Jankeliūnienė prisimena „vaikystės sodus“ ir jai iš tolo nuostabiai graži... jos gimtinė; ji šaukia grįžti į ją. O ją supančiame pasaulyje poetė mato:

Ir vis mažiau dalijančių būties turtus,

Ir vis retėja norinčių jų gauti.

Dėl ko prikaltas numirė Sūnus

Net neišmokęs mūsų atgailauti?

Mielos ir Jolitos Tamošiūnaitės eilės:

Norėčiau mirti taip, kaip miršta žvaigždės –

Jos baigia gyvenimą skrisdamos...

Tai visiškai žmogiška ir siektina, nes į žvaigždėtą dangų pakyla tik tie žmonės, kurie miršta skrisdami; ne slėnių smilkstantys žmonės, kurių milijonai žemėje nepalieka jokio pėdsako, kad čia yra buvę.

Taigi toks ukmergiškių dvasinis pasaulis – tai tik silpni pavasarėjimo ženklai. Juos gali ir pavasario šalnos pakąsti. Todėl ir negrįžta į Ukmergę Lietuva. Ir, matyt, dar negreitai grįš, kaip ir į Kėdainius, Pasvalį ar Visaginą. Jos čia niekas nelaukia. Visi užsiėmę tik savimi, savo buities reikaliukais, be pareigos savo Gimtinei, savo Tėviškei, savo Tautai, Tėvynei, savo Valstybei, be atsakomybės jausmo už jų likimą ir išlikimą...

Telieka tik viltis ir žinojimas, kad tik kultūra gali ištirpdinti šitą sovietmečio įšalą. Todėl jaunimo, leidžiančio „Eskizus“, optimizmas ir jų pastangos žadinti savo žemiečius ir Lietuvą yra sveikintinos ir vertingos. Tad Ukmergės kūrėjams linkiu sveiko pykčio autorei už čia pateiktas jos mintis ir nuoširdžiausiai linkiu, kad prometėjiška kūrybos kibirkštėlė įsiliepsnotų ir nušviestų kelią į gražią ir garbingą mūsų Tautos ir Valstybės ateitį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija