Atnaujintas 2007 rugpjūčio 24 d.
Nr.63
(1560)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gimtinės trauka sukvietė visus į ištuštėjusį kaimą

Vytautas BAGDONAS

Tėviškėnų susitikimo dalyviai
susibūrė kaimo centre prie kryžiaus

Gykių kaimas Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje yra labai ištuštėjęs. Čia tėra likusios tik dešimt sodybų, iš kurių dalis jau tuščios, tik retkarčiais atgyjančios, aplankomos kitur gyvenančių, nebent atostogų metu pargrįžtančių buvusių šio kaimo gyventojų ar į amžinybę išėjusiųjų artimųjų. Nuolatiniams Gykių gyventojams suskaičiuoti dabar pakaktų ir dviejų rankų pirštų.

Tačiau kartkartėmis Gykiuose būna labai triukšminga ir linksma, nes čia puoselėjama graži tradicija susirinkti visiems kraštiečiams. Štai tuomet ištuštėjęs, apmiręs kaimas atgyja, klega draugėn susirinkusių žmonių balsai, prisimenami tėviškėje pragyventi metai, pagerbiamas šviesus į amžinybę išėjusiųjų atminimas.

Būtent toks sambūris buvo organizuotas Gykiuose ir vieną saulėtą liepos pabaigos savaitgalį. Čia vyko gausių Kovų ir Pilkauskų giminių susitikimas, kuriame labai pritapo ir daugelis kitų Gykių kaimo žmonių – dabar čia gyvenančių ar kitose šalies vietovėse įsikūrusių. Iš viso susirinko net apie porą šimtų žmonių.

Kaip ir dera tokiais atvejais, pirmiausia dalyvauta šv. Mišiose, kurias Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje aukojo klebonas kun. Vydas Juškėnas. Pasimeldę, aplankę artimųjų kapus, visi susirinko prie jau trečią šimtmetį stovinčios Pilkauskų sodybos, kur ir linksmintasi, bendrauta ne vieną valandą. O prieš tai dar susiburta prie dailaus kaimo kryžiaus, kurį netoli senutėlio, jau baigiančio griūti, Gykių žmonės savo lėšomis prieš kelerius metus pastatė. Kraštiečių sambūrį pradėjusi Gitana Radzevičienė (Kovaitė) prisiminė tokių susitikimų organizavimo istoriją ir reikšmę, pakvietė visus tylos minute pagerbti mirusiųjų šviesų atminimą. Susirinkusieji tarė ir savo, specialiai panašiems sambūriams pritaikytos maldos-priesaikos žodžius:

„Mes, čia susirinkę, nors keletui akimirkų susikaupkime ir susimąstykime prie šio švento kryžiaus – mūsų protėvių, senelių ir tėvelių žemės lopinėlio, tarsi plakančios ir virpančios širdies... Nebylia gėrio kalba melskimės ir dėkokime Viešpačiui. Dėkokime už tai, kad turėjome be galo pamaldžius, dorus ir garbingus protėvius, kurie savo atminimu neleido mums paklysti ir tarsi kiekviename žingsnyje priminė mums atlikti žemėje pavestas pareigas ir išlikti žmonėmis. Dėkokime už tai, kad jų dėka turime šį mažą lopinėlį, kuriame galime kaip į savo namus susirinkti.

Viešpatie, nuolankiai prašome, padaryk, kad ryšys su protėviais būtų dar stipresnis, savo stebuklingu spinduliavimu ilgam pripildyk mūsų širdis žmogiška šiluma, praturtink mūsų sielas vien tik geriems darbams, apsaugok mus ir tolimesnes kartas ir vesk tikruoju keliu – tiesos keliu. Maldaujame savo protėvių užtarimo mums prieš Aukščiausiąjį, kad niekada neapleistų mūsų savo mintimis ir maldomis“.

Kryžiaus papėdėje simbolines žvakutes uždegė seniausia sambūrio dalyvė – 91-us metus einanti Vladislava Budreikaitė ir pati jauniausia – Gykių kaimo gyventojos Elenos Bajorienės aštuonių mėnesių provaikaitė Angelina Hajek, žinoma, už ją tai padarė suaugę susitikimo dalyviai. Jauniausios sambūrio dalyvės motina, šių eilučių autoriui susidomėjus tokia nelietuviška Angelinos pavarde, papasakojo, kad mergaitės tėvelis yra Libano pilietis. Jis Lietuvoje studijavo, čia sukūrė savo šeimą, išmoko lietuviškai. Jų dukrelė Angelina yra tikra lietuvaitė, niekur iš Lietuvos jie neketina išvažiuoti. Beje, Gykiuose tėviškėnų susitikime dalyvavo, su visais lietuviškai bendravo ir tasai svečias iš egzotiškos šalies – Libano. Būta šiame renginyje ir daugiau netikėtumų. Štai viena moteris aplankyti senelių, tėvų ir savo tėviškės atvažiavo automobiliu tiesiai iš Didžiosios Britanijos, kur gyvena ir dirba.

Viena iš renginio organizatorių, buvusi pedagogė Genovaitė Kovienė turi surinkusi įdomių faktų apie Gykių kaimą, kurie tikrai verti dėmesio. Pasirodo, seniau Gykiai buvo gana didelis kaimas. 1830 metais čia būta 14 kiemų su 116 gyventojų. 1900-aisiais jau buvo 28 kiemai su 176 gyventojais. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Gykiuose buvo 29 sodybos su 146 gyventojais. 2000-aisiais tebuvo likusios aštuonios sodybos su 19 gyventojų. Dabar sodybų likę tiek pat, o gyventojų dar gerokai sumažėjo.

Kaimas išskirstytas į vienkiemius 1925 metais, tuomet iš viso turėta 462,41 ha žemės. Gykiai prieškario Lietuvai išugdė ir keletą mokytų žmonių: agronomą Antaną Šukį, gydytoją Braknę, mokytoją Boguslovą Matulevičių ir kitus. Ne vienas šių kraštų gyventojas žuvo partizanų kovose, patyrė tremties baisumus. Svėdasų gimnazijos direktorius B.Matulevičius buvo nušautas besitraukiančių vokiečių karininkų vien už tai, kad nesutiko su jais kartu keliauti. Jis pareiškė, kad iš tėvynės Lietuvos niekur nesitrauks. O 1949 metais sodiečiai turėjo rašyti pareiškimus stoti į „Nemuno“ kolūkį, kuris vėliau buvo prijungtas prie keturias dešimtis metų gyvavusio kolūkio „Lenino keliu“.

Sambūrio dalyviams G.Kovienė ne tik papasakojo vertingų istorinių faktų, bet ir išdalijo ankstesnio Gykių kaimo sodybų schemą, kurią ji sudarė, remdamasi archyviniais dokumentais bei senolių pasakojimais.

Anykščių rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija