Atnaujintas 2007 rugpjūčio 24 d.
Nr.63
(1560)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tikėjimas mus vienija

Benjaminas ŽULYS

Babtų ir Panevėžiuko klebonas
kun. Gintas Rumševičius

Kun. Gintas Rumševičius
Panevėžiuko bažnyčioje
prie čia viešėjusio Šiluvos
Švč. Mergelės Marijos
su Kūdikėliu paveikslo kopijos

Muniškių Nukryžiuotojo
Jėzaus koplyčia

Panevėžiuko Nukryžiuotojo
Jėzaus bažnyčia

Babtų Šv. Petro ir Povilo
bažnyčia

Kunigo Ginto Rumševičiaus sielovados erdvės labai plačios. Jis yra Babtų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, dar šiai parapijai priklauso ir Muniškių Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia. Jis taip pat – Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios klebonas. Be to, Muniškėse gyvuoja senelių namai, kuriuose savo dienas leidžia 40 garbaus amžiaus žmonių – jiems irgi reikia paguodos žodžio, išklausyti jų minčių, mąstymų.

Nors kun. G.Rumševičius šiose vietose dirba dar palyginti neseniai, nėra nė metų, tačiau čia atvykus ir šiek tiek pabuvus, galima nauju žvilgsniu įvertinti žmonių nuotaikas, požiūrį į Dievą, gyvenimą, tarpusavio santykius. Anksčiau klebonas kun. G.Rumševičius dirbo vikaru Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) bažnyčioje, vėliau buvo Jurbarko rajono Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus, Raseiniuose – Butkiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčių klebonu.

Į pašnekesį su klebonu apie tikėjimą, žmones, tradicijas, kitus aktualius dalykus taip pat įsijungė Kauno kunigų seminarijos klierikas trečiakursis Petras Mackevičius ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto studentė, Babtų parapijos referentė Giedrė Bačkutė.

Abi, Babtų ir Panevėžiuko, parapijos turi savų ypatumų. Pačiuose Babtuose veikia Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, netoliese yra Babtų gimnazija, Muniškėse – minėtieji senelių namai, Pagynėje – vaikų globos namai, aplinkui – žemės ūkio bendrovės. Tad parapijose yra įvairios socialinės sudėties ir įvairaus amžiaus žmonių visuma. Tai ir mokslininkai, pedagogai, prekybos darbuotojai, ūkininkai, vaikai ir senoliai. Bet tuo sudėtingumu klebonas kun. G.Rumševičius nesiskundžia, netgi priešingai – darbuotis tokioje aplinkoje įdomiau. Mokslininkai, mokytojai per susitikimus dvasininkui jam pateikia sudėtingesnių klausimų apie tikėjimą, Šventąjį Raštą, kitus teologijos dalykus, šios dienos gyvenimo problemas. Kai kurie mokslo žmonės gieda Babtų bažnyčios chore. Įdomu, prasminga pabendrauti su Muniškių seneliais. Jie turi didelę gyvenimo patirtį, regėję, patyrę šilto ir šalto. Vieni čia atvyko, nes yra vieniši, neturi artimųjų, kitais artimieji įvairiais būdais atsikratė. Vieni mena gražias savo gyvenimo dienas, nuveiktus darbus, dabar džiaugiasi radę prieglobstį tarp savo bendraamžių, turi stogą virš galvos, yra pavalgę, aprūpinti. Kiti gyvenimu nusivylę, nes, anot jų, tiek pragyvenę, dabar turi tenkintis valdiškais namais. Savi namai visada yra savi. Bet taip atsitikę, kad jie dabar savų namų, artimų žmonių neturi, nors, tiesa, kai kuriuos giminės aplanko. Visą šių namų, kaip ir abiejų parapijų, bendruomenę vienija tikėjimas, viltis, pasitikėjimas Dievo malonėmis. Juk kiek daug gyvena benamių, be pragyvenimo šaltinio netgi labai jaunų žmonių ne vien kaime, bet ir mieste. Tiesa, didžiuma tokių patys kalti, kad taip susiklostė jų gyvenimas, o dabar dėl savo dvasinio nuopuolio negebantys pakilti į šviesesnę būtį.

Klebonas kun. G.Rumševičius Muniškėse senoliams aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių, pasikalba, kitaip pabendrauja. Tai dar labiau stiprina ryšį tarp šių žmonių ir bažnyčios, teikia dvasinio pasitenkinimo.

Ne pačias gražiausias savo gyvenimo dienas leidžia Pagynės vaikų globos namų auklėtiniai. Jie čia atvyko iš neturtingų šeimų, arba, padedami valdžios, ištrūko iš asocialiai gyvenančių tėvų. Kunigo įsitikinimu, vaikai turi augti savo namuose su ne vienu kuriuo nors, o abiem tarpusavyje sutariančiais tėvais. Deja, taip nėra. Dabartiniame mūsų gyvenime visuomenę yra stipriai apėmęs girtavimas, alkoholizmas su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tačiau klebonas kun. G.Rumševičius pastebi, kad kaimas dėl šios ydos yra pernelyg juodinamas. Mūsų kaimas nesąs tiek prasigėręs, kaip dažnai kai kur rašoma, kalbama, rodoma, pateikiant tik vienpusiškus, tamsius pavyzdžius. Miestuose šis reiškinys esąs žymiai skausmingesnis, juose girtavimas labiau išplitęs. Kaime nuo senų laikų tikėjimas labiau įaugęs į žmonių sąmonę, kaimiečiai dievobaimingesni už miestiečius. Bet kunigas ir šių nesmerkia, nenuvertina. Visi esame Dievo vaikai ir visi turėtume priimti Jo ištiestą pagalbos ranką.

Klebonas lanko savo parapijas, eina į namus, kalbasi su žmonėmis įvairiais jiems rūpimais klausimais. Kaip kitur, taip ir čia vieni gyvenimu nesiskundžia, o kai kurie gyvena ne itin pasiturinčiai, kitus apskritai mažai kas džiugina, jie viskuo nepatenkinti, ypač – valdžia, įstatymais, bendra netvarka. Kun. G.Rumševičius iš dalies sutinka su kai kurių blaivybės propaguotojų nuomone, kad kunigija dėl girtavimo slopinimo galėtų būti aktyvesnė – apie tai dažniau galima kalbėti pamoksluose per šv. Mišias. Bet drauge pastebi, kad girtuoklėliai į bažnyčią retai kada užsuka, ir pamokomasis žodis jų nepasiekia. Klebonas apie blaivybę kalba ne vien iš sakyklos, bet ir vienokia ar kitokia proga susitikdamas su parapijiečiais. Jis pabrėžia, kad vien bartis čia netinka, geras žodis gali padėti labiau nei barimasis, gėdinimas, priekaištai. Klebonas sako, kad apie girtavimo žalą jis stengiasi labiau pakalbėti per Vėlinių šv. Mišias, kai pagerbti mirusiųjų į bažnyčią susirenka ne tik vietiniai gyventojai, bet ir jų giminės, kiti žmonės iš miestų, nes ne vieno artimieji ilsisi kaimo kapinėse.

Dera pastebėti, kad vienam dvasininkui aprėpti dvi parapijas, kuriose yra ne vien dvi bažnyčios, bet ir koplyčia, senelių, vaikų namai, nėra lengva. Krikšto, Santuokos sakramentų teikimas, laidotuvės, darbas su jaunimu, išpažinčių klausymas, ūkiniai, administraciniai reikalai, aibė kitų darbų atima daug laiko, energijos, kantrybės. Tų pastangų negaila, tik kad visur suspėt... Vadinasi, trūksta kunigų, jei vienas klebonas turi aptarnauti po kelias parapijas. „Ne vien pas mus, bet ir visoje Lietuvoje kunigų stinga. Jaunuoliai neturi pašaukimo...“, – pastebi klebonas. Dabar jam lengviau, nes jau kuris laikas talkina klierikas Petras ir referentė Giedrė. Mergina sako, kad fakultete dėstomos tikybos ir teologijos studijos. Tiesa, universitetas po jo baigimo darbu neaprūpina, tad tuo rūpintis, vietos ieškotis tenka patiems. Didžiuma studentų tai ir daro, patirtis byloja, kad aktyvus žmogus darbo susiras. Merginos nuomone, labai svarbu, kad Teologijos fakultetas duoda labai gerą išsilavinimą, formuoja asmenybę, skatina norą skaityti, domėtis savo būsima profesija, aktyviai dalyvauti gyvenime, skelbti Dievo žodį. O parapijos referentės pareigos yra naujas dalykas, kurį vyskupai labai skatina. Štai ji savaitgaliais ir vyksta į Babtus. Tiesa, referente čia ji darbuojasi dar neseniai, vos keletą mėnesių, pasisemti patirties nėra iš kur. Bet gairės aiškios. Giedrė su Petru padeda vaikus rengti Pirmajai Komunijai. Štai Babtų bažnyčioje Pirmąją Komuniją priėmė 60 vaikučių. Drauge atėjo jų tėveliai, giminės, kaimynai.

Petras ir Giedrė sako, kad Babtuose jaunimo yra nemažai, jau vien gimnazijos buvimas tai byloja. Tačiau bažnyčioje jaunų veidų išvysi nedaug. Per didžiąsias šventes susirenka daugiau, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Giedrė sako, kad vasarą bus organizuojamos katalikiškos jaunimo stovyklos – tai padės jaunuoliams, merginoms dar labiau priartėti prie Bažnyčios, tikėjimo.

Kun. G.Rumševičius ypač šviesiu žodžiu prisimena Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslo kopijos viešėjimą Panevėžiuko, Babtų bažnyčiose bei Muniškių koplyčioje. Klebonas sakė, kad paveikslą pasitiko ir toliau palydėjo daugybė žmonių. O ypač buvę džiugu, kad tomis dienomis į bažnyčias ėjo ir meldėsi žmonės, kurie anksčiau ten niekad nesilankydavę, gal net netikintieji. „Tai buvo tikras Marijos Mergelės stebuklas, – kalbėjo klebonas. – Net buvo sunku skirtis su šiuo paveikslu...“

Kunigų seminarijos klierikas P.Mackevičius gerai žino, kad Lietuvoje kunigų stinga, į seminariją jaunuoliai stoja negausiai todėl, kad nejaučia pašaukimo. Žinoma, būti kunigu – nelengvas gyvenimo kelias, jam keliami labai dideli reikalavimai. Jis tą kelią pasirinkęs ir juo eisiąs.

Babtai, Kauno rajonas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija