Atnaujintas 2007 rugpjūčio 24 d.
Nr.63
(1560)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ir vėl tas Efraimas

Petras KATINAS

Kremliui pradėjus atvirą agresiją prieš Estiją, V.Putinas intensyviai ieškojo šalininkų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, kad jie pasmerktų Estijos „fašistinį režimą“. Deja, tokių naivuolių ar nupirktų atsirasdavo. Štai net Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas ėmė lementi, kad Estijos vyriausybė siekia perrašyti istoriją, teigdama, kad jokio išvadavimo iš fašistinės Vokietijos okupacijos nebuvo, o „išvaduotojai“ atnešė ilgus dešimtmečius trukusią sovietinę okupaciją, nuo kurios nukentėjo kiekviena estų šeima. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu taip kalbėtų koks nors Vakarų Europos biurgeris, kurio šalies nepasiekė Maskvos letenos. Tačiau kai taip samprotauja taip pat okupuotos šalies atstovas, darosi sunkiai suvokiama. Bet labiausiai Kremlius ir jo kontroliuojama žiniasklaida džiaugiasi Izraelio Simono Vyzentalio centro išplatintu pareiškimu, kuriame grubiai buvo šmeižiama ir puolama Estijos vyriausybė dėl okupacijos simbolio – „bronzinio kario“ – perkėlimo iš Talino centro į karių kapines. Esą tai buvo pergalės prieš fašistinę Vokietiją simbolis, o Estijos vyriausybė, perkeldama jį, įžeidė visų kovotojų su fašizmu atminimą, taip pat ir holokausto aukų. „Paminklo perkėlimas sumenkina holokausto nusikaltimų žiaurumus, buvusius Estijoje, ir labai įžeidžia nacizmo aukų atminimą šioje šalyje“, – sakoma Vyzentalio centro direktoriaus, Lietuvoje gerai žinomo demagogo ir istorinių faktų klastotojo Efraimo Zurofo pareiškime. Tiesa, matyt, suvokęs, kad šiuo pareiškimu pilantis vandenį ant Maskvos propagandinio malūno E.Zurofas paskubėjo „papildyti“ oficialų S.Vyzentalio centro pareiškimą: „Nedviprasmiškai smerkdami nusikaltimus prieš visų religinių konfesijų estus bei kitų tautų Estijos gyventojus sovietinės valdžios metais, jokiu būdu negalima pamiršti, kad tiktai Raudonoji armija sustabdė masines žudynes, kurias vykdė nacistai ir jų talkininkai iš vietinių gyventojų iki pat Estijos išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos okupacijos“. Taigi joks Kremliaus ideologas geriau nepasakytų. Aišku, šiuose E.Zurofo samprotavimuose nėra nieko nauja. Jo neapykanta, ypač nepriklausomybę atgavusioms Baltijos valstybėms, pradėjo lietis nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo dienų, o po Sovietų Sąjungos žlugimo peraugo tiesiog į paranoją. Galima priminti, kad, kaltindamas Baltijos valstybių gyventojus talkininkavimu naciams ir žudant žydus, E.Zurofas ir visas jo vadovaujamas Vyzentalio centras daugiausia remiasi sovietinės okupacijos metais Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje išleistais KGB sukurptais „dokumentiniais“ leidiniais apie „buržuazinių nacionalistų“ nusikaltimus. Taigi E.Zurofas ir Vyzentalio centras visada atsiranda tada, kai Maskvai reikia dar kartą paskelbti Baltijos valstybes vos ne Vokietijos nacių režimo tradicijų perėmėjomis. Todėl, E.Zurofo įsitikinimu, „paminklo perkėlimas, kurį inicijavo Estijos vyriausybė, atspindi, kad jie nesuvokia nacizmo nusikaltimų masto ir įžeidžia tų nusikaltimų aukų atminimą“. Nežinia, kuo čia dėtas tas atminimas ir sovietų okupaciją simbolizuojantis „bronzinis karys“, stovėjęs Talino centre. Dar daugiau, E.Zurofas išmąstė, kad jam „Estijos valdžios demaršas nekelia nuostabos, nes Estija demonstruoja savo abejingumą nusikaltimams, kuriuos vykdė estai, nacių talkininkai, ir po nepriklausomybės paskelbimo nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn nė vieno iš jų, o sovietiniai funkcionieriai buvo nuteisti“. Įdomu, iš kur nacių medžiotoju pasiskelbęs E.Zurofas ištraukė duomenis apie tai, kad estų „nacionalistai ir nacių talkininkai“ sugrūdo į kalėjimus buvusius sovietų kolaborantus ar NKVD baudėjus. Juk netgi Rusija, be atodūsio puolanti Estiją, neiškapsto tokių faktų. Kita vertus, kaltinant estus buvus žydšaudžiais, pravartu žinoti, kad iki sovietinės okupacijos Estijoje gyveno tik keli šimtai žydų, dauguma jų spėjo pasitraukti kartu su bėgančia Raudonąja armija, tad ir šaudyti nebuvo ko. Be to, tas E.Zurofo vadovaujamas Vyzentalio centras nuo pat pirmųjų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo metų bemat visam pasauliui ištrimitavo apie lietuvius, latvius ir estus, kurie atseit vokiečių okupacijos metais naikino žydus. Šio centro atstovai dėl to kėlė triukšmą net Jungtinėse Tautose ir UNESCO bei kitose tarptautinėse organizacijose, kuriose Vyzentalio centras turi savo atstovybes. Tiktai kažkodėl E.Zurofas ir jo kompanija nekelia klausimo dėl Stalino vykdytų nusikaltimų sovietinių žydų atžvilgiu. Konkrečiai, diktatoriaus eros pabaigoje buvusios garsiosios „gydytojų bylos“, garsiojo teatro režisieriaus Michoelso nužudymo ir „antisovietinės“ isterijos, sukeltos Chruščiovo ir Brežnevo laikais. Tad kieno užduotį, ir šį kartą puldamas Estiją, vykdo E.Zurofas su kompanija, aišku ir be jokių komentarų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija