Atnaujintas 2007 rugpjūčio 29 d.
Nr.64
(1561)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Atlikęs pareigą tėvynei

Lietuvos kariuomenės majoro Jurgio Ožeraičio‚ „Kardo“ rinktinės vado, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, 60-ies metų žūties sukakčiai prisiminti

Vytautas Jurevičius,

karys savanoris

Mūsų lieka vis mažiau... Laikas ir žmogiškumas įpareigoja mus, buvusius Lietuvos laisvės armijos (toliau LLA) karius, nepamiršti visų – ir grįžusių iš nelaisvės – gulagų – suluošintų ir iškankintų, ir kritusių kovoje dėl Tėvynės laisvės. Nuo mūsų, grįžusių ir sulaukusių LAISVĖS, sugebėjimo perteikti Tautos kovą, netekties skausmą ir begalinę meilę Lietuvai ateinančioms kartoms priklauso jų sugebėjimas išgyventi.

Šiandien negaliu nerašyti apie žmogų, kuris nepaliko Tėvynės nelaimėje, kuris pasirinko kovos kelią, suprasdamas, kad eina mirti už laisvę, nes jos mums niekas nedovanos.

Prieš 60 metų, t. y. 1947 m. rugpjūčio 5 d., amžinybėn išėjo Lietuvos laisvės armijos Kretingos „Kardo“ rinktinės vadas majoras Jurgis Ožeraitis. Išėjo be žvakių šviesos, be prie jo palinkusių artimųjų raudos. Išėjo amžiams sovietiniame lageryje kančių ir bado pakirstas ir nežinia kur paslėpti jo palaikai po įšalusia žeme.

Su šiuo mūsų Tautos didvyriu, kretingiškiu, kuris prieš keletą metų, po mirties, buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (Komandoro kryžiumi) susitikau Palangoje 1943 metų liepą. Jis buvo atvykęs į Palangą kartu su Vyriausiojo Lietuvos laisvės armijos štabo nariais (Eidimtu ir kt.) organizuoti ryšį su Švedija laivais. Tada susipažinau su LLA programa ir tikslais. Jie buvo man suprantami ir atitiko mano principus. Svarbiausias tikslas – išsaugoti lietuvių Tautą nuo sunaikinimo, nuo kolonizacijos. Vokiečių okupacijos metais drausti vyrams stoti į bet kokius vokiečių armijos dalinius, stabdyti žmonių vežimą darbams į Vokietiją. Apie antrąją bolševikų okupaciją mes neabejojome. Antrą kartą okupavus rusams mūsų tikslas tas pats: išsaugoti tautą ir nekolonizuotą mūsų žemės gabalėlį. Įstojau į LLA, daviau priesaiką ir buvau paskirtas Skuodo LLA kuopos vadu, nes dirbau Skuodo gimnazijos mokytoju. Žinoma, mes tikėjome, kad ateis laikas ir šie didieji monstrai subyrės, supus iš vidaus. Svarbu išlaikyti sveiką Tautos branduolį. Tai pavyko. Deja, atgavus laisvę iškilo padugnės, ir lyg rūdys ėda išsaugotą Tautos gyvastį.

Organizuojant Skuodo LLA kuopą, vėliau Palangos LLA („Pušies“, vėliau Narimanto) kuopą man ne kartą teko susitikti su J.Ožeraičiu (slap. „Ūsas“), aptarti organizacinius reikalus ir bendrą padėtį. Tai buvo išmintingas ir ryžtingas vadas.

Gimė jis 1911 m. sausio 11 d. Pabališkių kaime, Ašmintos vls., Marijampolės apsk. Baigus karo mokyklą 1938 metais jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas į antrą artilerijos pulką Raseiniuose. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą antrame artilerijos pulke ėjo vyr. karininko pareigas. 1940 metais jam suteiktas leitenanto laipsnis. Kilus Vokietijos – SSSR karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais apsigyveno su žmona ir dviem mažametėm dukrelėm Kretingos apskrityje. Dirbo draudimo kompanijoje vyr. buhalteriu. 1942 metais įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), kūrė jos padalinius Kretingos apskrityje ir vadovavo. Čia gimė ir trečia jo dukrelė. Nuo 1945 metų Kretingos apskrities LLA organizacija pavadinta „Kardo“ rinktine. Į jos sudėtį įėjo Kretingos, Palangos, Skuodo, Gargždų kuopos ir Mosėdžio, Lenkimų būriai. Antrą kartą tarybinei armijai okupavus Lietuvą, LLA tikslas liko tas pats: saugoti lietuvių tautą nuo sunaikinimo, o jos žemė gabalėlį – nuo kolonizacijos, naudojant visas turimas priemones. 1945 m. vasario 16 d. KGB bandė suimti J.Ožeraitį Ankštakių kaime, bet jis pabėgo iššokęs per antro aukšto langą. Nuo tada „Kardo“ rinktinės vadas vadovavo LLA daliniams gyvendamas pogrindyje. „Kardo“ rinktinė tada priklausė „Žemaičių legionui“.

1946 metų vasario viduryje, įvykus išdavystei, buvo suimta „Kardo“ rinktinės ryšininkė Julija. Per savaitę suimti trys kuopų vadai ir ryšininkai – iš viso dešimt karių. O vasario 20 dieną suėmė J.Ožeraičio žmoną Feliciją Petronaitytę – Ožeraitienę, besislapstančią Traidžių kaime. Bandant jai pabėgti, buvo peršauta. Prasidėjo labai sunkūs tardymai. Turbūt visi žino, kaip tardo KGB organai. 1946 m. kovo 25 d. ankstų rytą, suruošę pasalą, suėmė J.Ožeraitį, atėjusį aplankyti trijų dukterų. Tardymai, tardymai ir... tardymai pakirto Jurgio sveikatą.

Teisė Karo tribunolas 1946 m. rugsėjo 18-22 dienomis. J.Ožeraitis nuteistas dešimt metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Į Rytus važiavome kitų metų gegužės mėnesį tame pačiame gyvuliniame vagone iki Buchtos Vanečos (smirdančios įlankos). Ten buvo lagerių „miestas“ su 20 tūkst. kalinių, laukiančių garlaivio kelionei į Magadaną. Išnaudodama nemokamą darbo jėgą, lagerio vadovybė varė kalinius į mišką kedrų pjauti ir krauti į mašinas, duodami tik 600 gramų duonos per dieną. Dešimties valandų darbo diena, badas greit išsėmė paskutines kalinių jėgas. 1947 metų liepai įpusėjus J.Ožeraitis visai nusilpo ir į darbą jo nevarė, nes nebeturėjo jėgų nueiti iki miško. Vakarais mes susitikdavome. Jis buvo labai liūdnas, giliai įdubusiomis akimis, kyšojo skruostų kaulai. Kareiviškame katilėlyje virdavo savo duonos sutrupintą davinį, sumaišęs su žolelių lapais ir šaknelėm, iškastom iš žemės. Taip jis tikėjosi išgyventi ir grįžti į gimtinę. Niekuo nesiskųsdavo. Mes be žodžių suprasdavome vienas kitą. Aš tada nežinojau, kad jį kankino ne tik badas, bet ir didelis skausmas dėl trijų mažamečių dukterų ir žmonos likimų. Liepos pabaigoje jis man pasakė, kad kitą rytą jį guldo į ligoninę. Palydėjau jį iki vartų, paspaudėm vienas kitam rankas tikėdami, kad jis pasitaisys ir vėl susitiksime. Tai buvo paskutinis rankos paspaudimas. Po dviejų savaičių paprašiau prižiūrėtojo, kad mane nuvestų iki ligoninės, kuri buvo kitame užtvare. Paprašiau budinčio gydytojo leisti susitikti su Ožeraičiu. Gydytojas, keliskart patikrinęs sąrašus, pasakė, kad tokio asmens nėra, jei anksčiau ir buvo, tai kur nors išvežė. O kur, jis nežino. Aš tikėjau, kad išvežė į kitą ligoninę. Tik vėliau supratau, kad ši ligoninė – paskutinioji kelio stotis. Taip buvo nurašytas į nebūtį dar vienas Lietuvos Didvyris.

Dažnai susimąstau: ar šiandien atsirastų Lietuvoje daug žmonių, jaučiančių pulsuojant savo širdyse Mindaugo Lietuvą, Žalgirį, Pilėnus...

Ar branginame ir stipriname Tautos orumą, atsikratydami vergystės kompleksų? Žinau, Jurgiui Ožeraičiui vergystės sąvoka buvo svetima, atmestina.

Lietuvos Ąžuolai (medžiai ir žmonės) miršta stovėdami, neišdavę teisės matyti saulę. Ir siekio būti laisviems.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija