|
Apie nušerpetojusius intelektualus
Mindaugas GRIŠKEVIČIUS
Yra žinoma, kad amerikietiškas aukštojo mokslo modelis, pagrįstas laisvųjų menų pagrindu, pirmauja pasaulyje. JAV universitetai užima išskirtinai aukštas pozicijas įvairiuose geriausių pasaulio universitetų reitingų sąrašuose. Taip pat ir intelektualų vaidmuo formuojant pilietinę visuomenę, patriotiškumą bei sveiką kosmopolitizmą ten yra itin svarbus. Juk šiandien kaip niekuomet iki šiol universitetai tapo itin svarbiais instrumentais, nulemiančiais tautų konkurencinį pranašumą, mokslinius išradimus, globalinę integraciją ir netgi geopolitinį stabilumą. Universitetų vaidmuo ugdant laisvą, kūrybišką ir pilietiškai atsakingą asmenybę mūsų dienomis išaugo mažiausiai keletą kartų.
Lietuvoje šiandien plačiai diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą, palydėtą politinių partijų susitarimu. Abstraktūs reformos teiginiai tampa konkretesni tik vienu atveju aptariant aukštojo mokslo finansavimo šaltinius, finansavimo tvarką bei studentų įmokas. Susidaro įspūdis, jog šventai tikima mistine pinigų galia: štai padidės aukštojo mokslo finansavimas, suneš studentai daugybę pinigėlių, ir Lietuva bus pajėgi sukurti bent vieną stiprų universitetą, galintį prasibrauti į geriausiųjų pasaulio universitetų penkiašimtuką. Ar toks valdžios vyrų tikėjimas pinigų galios mitu nėra panašus į daugelį kitų gajų mitų, tokių kaip ateis Briuselis ir mus išvaduos, pinigai gali viską ir pan.? Ar didesnius atlyginimus gausiantys profesoriai ir docentai adekvačiai pakels savo dėstymo lygį? Ir pagaliau ar išaugęs finansavimas nulems bene svarbiausią dalyką ar studentas bus ugdomas laisvai mąstančia ir patriotiška asmenybe, ar jis bus laikomas tiesiog žmogumi, lygiaverčiu dėstytojui?
Dabartinio akademinio diskurso patirtys sako ką kita. Šiandieninė karta senųjų akademikų, kurių patriotinis suvokimas apsiriboja sovietinio mokslo patirtimi, turi adekvatų šiai patirčiai patriotizmo suvokimą bei pilietinio ugdymo retoriką. Ir tuo nereikėtų stebėtis, nes intelektualai profesionalai, ypač humanistinės pakraipos, komunistinio režimo sąlygomis Lietuvoje buvo bene labiausiai nuo komunistų partijos ar vyriausybės priklausoma profesinė grupė. Jų profesiniai laimėjimai, karjera ir privilegijos priklausė nuo partijos patronų ar narystės komunistų partijoje. Netgi jų gyvybė priklausė nuo represinių struktūrų.
Tuomet ar verta stebėtis, kai sovietinių laikų filosofas, išleidęs neįtikėtiną šūsnį dažnai tik jam pačiam suprantamų filosofinių veikalų, žiniasklaidoje ciniškai pabrėžia, jog patriotizmas yra lygus idiotizmui? Ar po tokių pareiškimų normalioje civilizuotoje visuomenėje tokiam akademikui nebūtų pasiūlyta palikti savo darbo vietą? Juk lietuviškos studentijos nuodijimas tokiais pragaištingais teiginiais tėra arogantiška nuomonė, kuri negali būti reiškiama viešojoje erdvėje. O toliau dar geriau: šis filosofijos profesorius viešojoje erdvėje ir toliau postringauja apie emigracijoje senukams užpakalius valančius lietuvius, valdžios impotenciją ir dar ką tiktai nori. Ir netgi apie aukštojo mokslo reformą pavydėtinas minties universalumas!
Štai viename iš internetinių portalų šis filotopas netgi pasisako už Vilniaus universitetui būtiną suteikti nacionalinio universiteto statusą ir kalba apie tai, jog dešimtoje vietoje geriausių pasaulio universitetų reitinge esantis Kolumbijos universitetas Niujorke tėra ne kas kita, o tik kadrų kalvė (!), nes jame mokosi 60 tūkstančių (!) studentų. Panašių kliedesių galima rasti ir daugiau, tik ar tai rūpi seniausio Lietuvos universiteto vadovybei, atitinkamoms mokslo administravimo institucijoms ir pagaliau pačiai visuomenei?
Panašių akademikų visose Lietuvos aukštosiose mokyklose apstu. Ir kone kiekvienas jų savo aukštojoje mokykloje yra dvarponis, kuriam studentas tik baudžiauninkas ir jo minčių vasalas. Štai anksčiau vienoje uostamiesčio aukštojoje mokykloje dėstytoju dirbęs garsus Lietuvoje istorikas pirmakursiams mėgdavo kartoti, jog geriau duktė prostitutė negu sūnus politologas. Tokiu empatišku būdu jis rinkdavo studentus savai jaunųjų istorikų grupei. Gerai pamenu, kaip kartą, per klaidą pravėręs ne tas kabineto duris, iš šio garbaus mokslo vyro išgirdau: Ar ir jūs į paskaitą atėjote? Tai dinkit iš čia!. O ko vertas intelektualiai nušerpetojęs politikos mokslų profesorius, kuris studentams per paskaitą pagiežingai giriasi per egzaminą sunaikinęs daug studentų? Tad ar aukštojo mokslo reforma padarys įtaką ir moralinei dėstytojų atsakomybei prieš studentus, pakeis jų elgesį? Vargu.
Garsusis amerikiečių novelistas Skotas Fidas Kėjus Ficdžeraldas yra rašęs: Tikras intelektualas yra tas, kuris geba vienu metu savo sąmonėje išlaikyti dvi skirtingai funkcionuojančias idėjas jų nesupriešindamas. Tačiau fenomenologinis mąstymas Lietuvos akademinio elito daugumai yra nesvarbus ir nuodėmingas. Ir toliau viešpataujant vienos tiesos ir vieno proto monopolijai, nebus visavertės asmenybės, patriotinio auklėjimo užuomazgų. Potencialiems studentams ir šiaip jauniems sveiko proto nepraradusiems žmonėms vienintelis būdas esamu metu išsaugoti save nusipirkti lėktuvo bilietą į vieną pusę ir skristi į anglijas, airijas ir amerikas.
© 2007 XXI amžius
|