Atnaujintas 2007 spalio 3 d.
Nr.74
(1571)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežiaus patarimai ir paskatos krikščionių demokratų lyderiams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su CDI
pirmininku – Italijos krikščionių
demokratų lyderiu Pieru
Ferdinandu Kaziniu

Popiežius Benediktas XVI
su Krikščionių demokratų
internacionalo vadovybe. Dešinėje
stovi CDI pirmininkai Pieras
Ferdinandas Kazinis i
r Vinsentė Foksas

CDI sandara ir veikimo principai

Rugsėjo 21 dieną Romoje audiencijoje priėmęs didelę grupę politinių lyderių, įskaitant valstybių ir vyriausybių vadovus, atstovaujančius Krikščionių demokratų internacionalui (CDI) priklausančioms partijoms, popiežius Benediktas XVI priminė krikščioniškojo politikos supratimo pagrindus. Šventasis Tėvas aiškino, kad jeigu politika yra suprantama kaip įsipareigojimas siekti individo ir visuomenės autentiškos gerovės, tai jos veikėjais visų pirma privalo būti tie, kurie tiki iš Evangelijos paveldėtomis socialinėmis vertybėmis.

1961 metais įkurtą Krikščionių demokratų internacionalą sudaro daugiau kaip 100 politinių partijų ir organizacijų iš beveik 15 pasaulio šalių ir teritorijų – daugiausiai Europos ir Lotynų Amerikos – užimančių tradicines krikščioniškosios demokratijos pozicijas. Europos Sąjungoje šiuo metu CDI priklausančios politinės jėgos valdo tokiose svarbiose šalyse, kaip Vokietija, Prancūzija, Olandija, Švedija, Graikija ir kai kuriose kitose. CDI pirmininkas – Italijos krikščionių demokratų lyderis Pieras Ferdinandas Kazinis. Romoje vykusiame CDI vykdomojo komiteto posėdyje antruoju pirmininku išrinktas buvęs Meksikos prezidentas Vinsentė Foksas. Krikščionių demokratų internacionalui priklauso ir Lietuvos krikščionys demokratai.

Pradėdamas kalbą audiencijos dalyviams, kurių, Vatikano radijo duomenimis, buvo apie du šimtus asmenų, popiežius Benediktas XVI padėkojo P.Kaziniui už nuoširdžius sveikinimus ir patikinimą išlikti ištikimiems krikščioniškosios politikos principams. CDI vadovas sakė, kad šiam junginiui priklausančios politinės jėgos yra įsipareigoję „kartu su laisve ginti žmogaus orumą, gyvybę, saugoti silpniausių visuomenės narių teises“. (Krikščioniškosios politikos praktikoje „silpniausiais visuomenės nariais“ pirmiausia įvardijami negimę kūdikiai, o jų teisių apsauga reiškia gimimo garantijas, apsaugojimą nuo žūties atliekant abortą.) P.Kazinis taip pat džiaugėsi galimybe išgirsti Šventojo Tėvo padrąsinimus ir paskatas politikams naujų iššūkių ir galimybių akivaizdoje.

CDI programinėse nuostatose nurodoma, kad po 1989 metų didžiųjų politinių permainų, pasibaigus Rytų ir Vakarų konfrontacijai, kuri dominavo tarptautinėje arenoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kova už demokratiją ir globalizacijos sąlygos trečiojo tūkstantmečio pradžioje sukūrė ir naujas galimybes, ir naujus iššūkius žmonių ir tautų sambūviui. Šio sambūvio tikslas – „gyventi taikiai, laisvai, teisingai ir solidariai“ – išlieka nepasikeitęs, kaip nepasikeitė ir krikščioniškojo politinio veikimo principai, grindžiami „krikščioniškuoju arba integraliu humanizmu, kuris yra atviras antgamtei ir įsipareigojęs brolybei“, – teigiama CDI programoje.

Tarp tų veikimo principų, kurių pozityvumą dėl „Europos krikščioniškosios tradicijos“ atspindėjimo pripažįsta ir Šventasis Tėvas, programinėse nuostatose įvardijamas „neatšaukiamas kiekvieno asmens orumo pripažinimas“, nepriklausomai nuo jo fizinio, tautinio, ekonominio, kultūrinio statuso. Taip pat kalbama apie išskirtinį dėmesį šeimai, bendrojo gėrio kūrimui, įstatymo viršenybei visuomeninėje santvarkoje, privačių ir visuomeninių interesų balansui „socialinės ir ekologinės rinkos ekonomikoje“, lygybe grindžiamos pilietinės visuomenės formacijai, centristinės politikos priemonių įgyvendinimui, palaikant dialogą ir ieškant konsensuso visuose gyventojų sluoksniuose.

Nuoseklumo poreikis politikoje

Popiežius Benediktas XVI, pasiremdamas istorijos patyrimu, pabrėžė tų fundamentalių veikimo principų artimas tarpusavio sąsajas, reikalaujančias visiško nuoseklumo politiniame veikime. Iš tikrųjų, jeigu pažeidžiamos žmogaus teisės, nukenčia ir žmogiškasis asmens orumas; jeigu nėra teisingumo, sunku įtvirtinti taiką. „Kita vertus, teisingumas yra tikrai žmogiškas, kada jį grindžianti etinė ir moralinė vizija yra „sutelkta į žmogaus asmenį ir jo neatskiriamą orumą“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad šis nuoseklumas krikščioniškoje politikoje ypač reikalingas dabartinių iššūkių akivaizdoje, kai tarnavimas bendrajam gėriui ypač reikalingas, kad būtų išvengta įsitvirtinimo tokių ideologijų, kurios kelia sumaištį skleisdamos „iliuzinę tiesos ir gėrio viziją“.

Kaip pavyzdį Popiežius nurodė ekonomikos sritį, kurioje juntama tendencija žvelgti į finansinę naudą kaip vienintelį gėrį, kartu menkinant komercijos vidinį etosą. Šiuos klausimus Šventasis Tėvas plačiau apžvelgė rugsėjo 23 dieną tikintiesiems tartame žodyje prieš sekmadienio „Viešpaties Angelo“ maldą bei išvakarėse apsilankęs netoli Romos esančiame Veletrio miestelyje. Jis pabrėžė, kad „pelno logikos“ pervertinimas pasauliui gali turėti sunkių pasekmių – nesibaigiantį globalinį skurdą ir ekologinę krizę.

Kreipdamasis į tikinčiųjų minią, susirinkusią prie jo vasaros rezidencijos Kastergaudolfe, popiežius Benediktas XVI aiškino, kad patys pinigai savaime „nėra nesąžiningi“, tačiau daugiau nei bet kas kitas žmogų gali užsklęsti į „aklo savanaudiškumo“ narvą. Jis priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II socialinėje enciklikoje „Centesimus Annus“ išreikštą pozityvų šiuolaikinės rinkos ekonomikos vertinimą, kadangi ji suteikia erdvę žmogaus veikimo laisvei. Tačiau ten pat pabrėžta, jog kapitalizmas neturi būti priimtas kaip vienintelis veiksnus ekonominės santvarkos modelis. (Kai kur, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, jo trūkumai išryškėjo itin aštriai – M.B.)

„Badas ir ekologinės krizės akivaizdžiai parodo, kad pelno logika, jeigu ji dominuoja, didina disproporciją tarp turtingųjų ir vargšų, o kartu per išnaudojimą žlugdo planetą, – sakė Šventasis Tėvas. – Kita vertus, kai įsivyrauja pasidalijimo ir solidarumo logika, yra įmanoma ištaisyti ekonomikos eigą bei orientuotis į teisingą ir stabilų vystymąsi“. Taigi, Benedikto XVI įsitikinimu, rinkos ekonomikos teisingumas priklauso nuo pusiausvyros, kurią reguliuoti turi valstybė. Pelno gavimas neprieštarauja teisingumui, tačiau Bažnyčia moko, kad prioritetas turi būti teikiamas subalansuotam gėrybių paskirstymui.

Esminių pasirinkimų ir religinės raiškos svarba

Aukodamas šv.Mišias prie katedros Veletrio miestelyje, į kurį rugsėjo 22 dieną buvo atvykęs atidengti Vokietijos katalikų jam dovanotos bronzinės statulos, Šventasis Tėvas homilijoje pabrėžė, kad ekonominio teisingumo klausimas yra vienas iš esminių sprendimų, kuriuos žmogus daro gyvenime. Iš esmės tai pasirinkimas tarp egoizmo ir meilės, tarp teisingumo ir nesąžiningumo, tarp gėrio ir blogio ir „galiausiai pasirinkimas tarp Dievo ir Šėtono“. Jis priminė šv.Augustino mokymą, kad žemiški turtai turi padėti pasiekti tiesą ir amžinybę, todėl jais reikia dalintis su stokojančiais broliais ir sesėmis, taip tampant gerais prižiūrėtojais to, ką Dievas žmonėms yra patikėjęs.

Kalbėdamas apie dabartinės postmodernistinės epochos klaidingas minties tendencijas, Benediktas XVI nurodė Krikščionių demokratų internacionalo politiniams veikėjams žinomą tvirtinimą, jog žmogaus protas, neva, negali suvokti tiesos. Tokiu būdu yra teisinamas nenoras ar negebėjimas siekti gėrio, kuris atitiktų asmens orumą. Taip pat yra nemažai tokių, kurie įsitikinę tvirtina, jog galima naikinti žmogiškąją gyvybę jos pradiniuose ar baigiamuosiuose tarpsniuose, tuo būdu legimitizuojant abortą, eksperimentus su žmogaus embrionais ar eutanaziją. Nerimą kelia ir stiprėjanti krizė šeimos, kuri yra pagrindinė visuomenės ląstelė, grindžiama neišardoma vyro ir moters santuoka. „Patirtis rodo, jog taip iškraipant tiesą apie žmogų arba griaunant šeimos pagrindus, kyla grėsmė taikai, kompromituojama įstatymo viršenybė, o tas neišvengiamai veda į neteisingumą ir įvairias smurto formas“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Jis taip pat palietė ir ypač šių dienų politikai svarbų rūpinimąsi religijos laisve, kadangi ši problema iškyla ne tik totalitarinėse komunizmo bei islamo šalių sistemose, bet ir sekuliarioje visuomenėje, bandančioje suvaržyti jos narių viešąją tikėjimo išraišką. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad religijos laisvė yra fundamentali ir nepažeidžiama asmens laisvė, neatskiriama nuo jo orumo sampratos ir įtvirtinta tarptautinės teisės dokumentuose. Ši laisvė apima ir teisę keisti religiją, kas turi būti garantuota ne tik faktiškai, bet ir praktikoje. (Kaip žinoma, islamo kraštuose į krikščionybę atsivertusiems musulmonams gresia sunki bausmė arba visiškas susidorojimas.)

„Dievas niekada negali būti pašalintas iš žmogaus ir pasaulio istorijos horizonto! – kalbėjo Šventasis Tėvas pasaulio krikščioniškosios demokratijos politikams. – Todėl visoms autentiškoms religinėms tradicijoms turi būti leista išreikšti jų identitetą viešai ir tai daryti laisvai, be spaudimo jas slėpti ar neparodyti“. Čia Popiežius, pabrėždamas „visoms tradicijoms“, nori pasakyti, jog tai aktualu tiek kalbant apie krikščionybę, tiek apie islamą, nes Vakarų visuomenėje fundamentalizmo baimės pretekstu kartais siekiama suvaržyti islamo atributikos viešąją raišką – dėl to nukenčia ir pati krikščionybė. Benediktas XVI kartu pastebi, kad pagarba religijai ir jos viešajai raiškai padeda kovojant su terorizmu, kadangi islamo teroristai neretai savo išpuolius Vakarų sekuliarizuotoje visuomenėje aiškina kaip kovą su „visuomene, kuri užmiršo Dievą“.

Užtikrinant saugumą reikia pagarbos moralinėms ir teisinėms normoms

Žinoma, pateisinimo terorizmui negali būti jokio, tuo labiau yra „begėdiškos jo pretenzijos“ veikti Dievo vardu, nes jis iš esmės niekina žmogaus gyvybę, taigi, ir jos Kūrėją. Šiuo metu, kai Vakarų visuomenėje kalbama apie saugumo garantijas, pirmiausia nurodomas terorizmo pavojus. Todėl nenuostabu, kad paminėjęs terorizmą Šventasis Tėvas perėjo tiesiogiai prie saugumo klausimo svarstymo, tuo labiau kad Romoje vykusiame CDI susitikime kaip tik priimtas dokumentas „Saugumas ir laisvė“, kuriame išsakyta organizacijos pozicija šiuo aktualiu klausimu. Pastaruoju metu vyksta debatai, kiek prieš terorizmo grėsmę įvedamos griežtos kontrolės priemonės yra suderinamos su demokratinės santvarkos laisvo gyvenimo reikalavimais.

„Visuomenė natūraliai turi teisę ginti save, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama rodant pagarbą moralinėms bei teisinėms normoms, įskaitant tikslą ir priemonių pasirinkimą, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Demokratinėse sistemose jėgos panaudojimas, kuris yra priešingas konstitucinei valstybės santvarkai, niekada negali būti pateisintas. Iš tikrųjų, kaip mes galime tvirtinti, kad saugome demokratiją, jeigu keliame grėsmę jos pagrindams?“ Taigi, šiuo atveju vėl reikia rasti pusiausvyrą tarp pilietinės visuomenės ir jos narių saugumo bei teisių užtikrinimo. Ryžtingai kovojant su terorizmu būtina žinoti, kad tarp blogio slėpinio ir žmonijos solidarumo gerume nėra jokios pusiausvyros: pastarasis slėpinys žymiai platesnis ir tvirčiau įsišaknijęs.

Šventasis Tėvas priminė, kad Bažnyčios socialinis mokymas suformuotas ant trijų atramų – proto, prigimtinės teisės ir Evangelijos – ir šie principai puikiai dera su kiekvieno žmogaus antgamtinėmis ištakomis, ryšiu su savo Kūrėju. Bažnyčia, pateikdama kai kuriuos svarstymus dėl saugumo ir teisingumo skatinimo tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyje, pati nesistengia šios doktrinos įgyvendinti, nes tai politinės praktikos uždavinys. Bažnyčios „tikslas yra padėti ugdyti sąžinę politiniame gyvenime, didinti autentiškų teisingumo reikalavimų suvokimą ir atitinkamai veikti dar geriau pasirengus, net jeigu tai konfliktuotų su asmeninio intereso situacijomis“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, remdamasis savo enciklika „Deus caritas Est“.

Jis ragino krikščionis politikus perteikti tikėjimo liudijimą visuomeniniame gyvenime „su dar didesne drąsa ir dosnumu“. Šiais laikais jų dalyvavimas yra kaip niekad privalomas, kad politika nebūtų užtemdyta pragmatizmo ar utilitarizmo, kad joje nevyrautų neapykanta ar įtarinėjimai ir kad ji būtų nušviesta Evangelijos „žibinto“ skleidžiamų vertybių. Šventasis Tėvas patikino, kad nuolat prisimena maldoje krikščioniškosios demokratijos veikėjus ir jų šeimas, prašydamas Visagalio, kad suteiktų jiems „išminties, integralumo ir moralinės stiprybės tarnauti didžiam ir kilniam žmogaus orumo reikalui“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija