Atnaujintas 2007 spalio 3 d.
Nr.74
(1571)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Du dvasios milžinai:
prelatas Mykolas Krupavičius ir profesorius Steponas Kairys

Jurgis BIELINIS,

trečios kartos socialdemokratas, LSDS tarybos narys

Mūsų mažo krašto žmonėms mafijozinė valdžia surengė tikrų tikriausią genocidą. Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę vis nauji skandalai drebina tai Prezidentūrą, tai Seimą, tai Vyriausybę, savivaldybes, teismus, departamentus. Viena po kitos bankrutuoja stambios gamyklos. Iš jų griuvenų kai kas tampa milijonieriais. Dirbtinai sukelta emigracija, dėl to savo krauju maitiname kaimynines tautas. Mūsų pramonininkai, vaikydamiesi pelno, pasirinko antitautinę, antipatriotinę išeitį: emigravusius darbininkus keisti svetimtaučiais. Nesibaigia žudynės keliuose, gaisruose. Mūsų žmonės ne tik vandenyje skęsta, bet skandinami alkoholyje, narkotikuose, bulvarinėje spaudoje, seksą ir žudymą propaguojančiuose filmuose.

Tradicinę šeimą ištiko krizė. Negaliu sutikti su ES ir Lietuvos Vyriausybėje, Seime daugumos skelbiama nuomone, kad privalome gerbti ir seksualinių mažumų teises ir iš valstybės biudžeto remti jų judėjimus, paradus, manifestacijas. Kai tūkstančiai žmonių, kuriems reikalinga pagalba, jos negauna. Viskam randama pinigų, tik ne tiems, kam reikalingiausia. Europa – katalikiškas kraštas, privalome gerbti ir išlaikyti savo tikėjimą, laikytis Dekalogo. Toks skausmingas mūsų Europos laikotarpis primena Romos imperijos žlugimo išvakares. Ištrūkę iš bolševikų imperijos, išsirinkome gėjų užtarėjų valdžią.

Daug pasidarbavęs Lietuvai generolas Povilas Plechavičius dažnai mėgęs kartoti: „Žmogus be Dieva ir kara maksla yra kiaula“. Ar netinka jo žodžiai ir dabartiniams 17 mūsų nepriklausomybės metų? Ar ne vien kiaulystes krėtė mūsų aukščiausieji valstybės vadai ir žemiausieji valdininkai?

O „kara makslą“ reikia suprasti pagal dvasios milžino kunigo Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimų“ 322 puslapyje rašytus žodžius: „Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi išmanyti savo krašto politiką, ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokios politikos nėra, kur žmonės nuo politikos kaip nuo nešvaraus darbo traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra visuomenės liga, kurią reikia gydyti...“ Šiandien akivaizdžiai matome, kokie teisingi buvo prelato žodžiai.

„Aš nebalsuoju, aš į politiką nesikišu – politika nešvarus reikalas.“ Tokią nuomonę dažnai su pasididžiavimu išsako netgi aukštus mokslus baigę žmones, ir jie yra linkę skaityti bulvarinę spaudą, o ne tokią patriotinę švietėjišką spaudą kaip „XXI amžių“, „Lietuvos aidą“, „Tremtinį“. Yra ir konservatorių, krikščionių demokratų, net seimūnų tų laikraščių neskaitančių – jie maloniau akis ir dvasią gadina su bulvarine spauda. Nelaimė, kai parapijų kunigai tik vieną trečiadienio ar penktadienio „XXI amžių“ teužsisako...

Ką jau kalbėti apie tuos, kurie už butelį parduoda savo balsus. Juk tai mūsų visų valdžių kaltė. Viskam su kaupu buvo pinigų, tačiau ne jaunimo auklėjimui, jaunimo organizacijoms: valančiukams, blaivystei, skautams, ateitininkams. Auksinis unitazas, nauja Seimo posėdžių salė, seimūnams užsienyje pirkti foteliai su skylėmis uodegoms, ventiliacijai, atlyginimai, priedai (rentos). Investicijų ateičiai nėra – Lietuva be ateities.

Kokia Lietuvos ateitis? 2009 metais minėsime Lietuvos tūkstantmetį. Prieš tūkstantį metų arkivyskupas šventas Brunonas su 18 vienuolių palyda stengėsi taikiai pradėti krikštyti pagonis lietuvius. Tie 1009 metai užrašyti Kvedlinburgo metraštyje ir pirmą kartą paminėtas šio krašto, besiribojančio su Mozūrais, vardas: „Litua“. Brunonas su palyda buvo nužudyti ir tapo kankiniais. Tai datai atminti ant Mozūrų ežero kranto 1909 metais pastatytas didžiulis kryžius. Tačiau nemažas lietuvių ir nelietuvių istorikų būrys pripažįsta lietuvių gentis prie Baltijos jūros gyvenus dar prieš Kristaus gimimą.

Lietuvių krikštas buvo būtinas, bet pavėluotas. Už jį mūsų tauta užmokėjo labai brangią kainą – ji ištižo, jos bajorai ir didikai prasigėrė. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties, 1696 metais kaimyniniai carai, karaliai savais pinigais į sostą sodino sau tinkamas marionetes. Negelbėjo nei XVI, nei XVIII amžių Statutai. Dviejų tautų jungtinė aukso amžių gyvenusi respublika ilgam prarado nepriklausomybę. Ar mums tinka minėti 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją? Niekados. Jie, lenkai, per tuos šimtmečius mums niekad nelinkėjo gero.

Tačiau po pralaimėto 1863 metų sukilimo radosi jėgų siekti šviesesnio gyvenimo. Neturim teisės užmiršti tų žmonių, kurie pakėlė Atgimimo vėliavą, sukėlė knygnešius. Dvasios milžinas vyskupas Motiejus Valančius – mužikų vyskupas. Mes turim jį statyti šalia didžiųjų mūsų kunigaikščių. Jo idėjomis ginkluoti tūkstančiai knygnešių, rašytojų, daraktorių, skaitytojų knygomis gynė tėvynę Lietuvą. Jis blaivino tautą. Jam labai pagelbėjo parapijų kunigai, o šiems – parapijiečiai.

Šeši tūkstančiai pavardžių surašyta Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus leidinyje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864-1904“, storoje, didelio formato knygoje. Joje yra paminėta daug kunigų, vienuolių, bažnyčios tarnų, kuriems buvo žandarų pareikšti kaltinimai ir kurie buvo teisti. Jei vyskupas būtų buvęs gyvas, nebūtų įvykusios Kražių žudynės. Knygnešystės sukeltas Atgimimas parengė 1918 m. vasario 16 d. įvykius.

Iš šiaudinių pastogių kilę, prie motinos verpimo ratelio mokęsi katekizmo, pažinti raides, ganę žąsis, kiaules, karves, pas daraktorius vargo mokykloje ėję mokslus, grifelinėje lentelėje būsimi inteligentai rašė pirmuosius žodžius: „Čia Lietuva“. Kad ir kokiuose pasaulio miestuose buvę, ėję aukštus mokslus, iš karo nelaisvės, caro kariuomenės, iš Sibiro tremčių jie atminė: „Ten Lietuva“. Štai šitie inteligentai ir ėmėsi po Pirmojo pasaulinio karo kurti Lietuvą, iki paskutinio siūlo nustekentą.

1918 m. gruodžio 28 d. Kaune buvo sudarytas Mykolo Šleževičiaus ministrų kabinetas. Steponas Kairys paskirtas vadovauti Tiekimo ir maitinimo ministerijai. Dvasios milžinas S.Kairys savo knygoje „Tau, Lietuva“ rašo: „Mano uždavinys buvo organizuoti naujai kuriamos mūsų savanorių kariuomenės aprūpinimą visu kuo, kas jai buvo reikalinga, o jei ministerija pasirodytų pajėgi – tiekti maisto ir karo išbadintiems mūsų miestams.

Pradžioje uždavinys atrodė nepaprastai sunkus ir beviltiškas, nes ir pati ministerija turėjo kurtis iš nieko. Nebuvo stalų nei kėdžių, nei man, nei sekretorei Birutei Kudirkaitei.

Teko imtis neįmanomai sunkaus darbo. Per ketverius karo metus vokiečių karinis aparatas buvo išspaudęs iš Lietuvos visa, ką tik galėjo. Lietuva buvo lyg apgraužta, lyg šiltine persirgusi. Išnaikintas ūkininkų gyvasis inventorius. Daug kur beliko viena karvė vietoj anksčiau buvusių keliolikos. Tušti aruodai, išsibaigusios drabužių atsargos klėtyse ir seklyčiose, nebeliko ir maisto atsargų namuose. Naujai organizuojama kariuomenė iš nuo arklo pašauktų vyrų buvo visko reikalinga. Daugelis šaukiamųjų ėjo pas komendantą basi.

Ir buvo panašu į stebuklą – greitomis suorganizuoti suėmimo komitetai, vadovaujami ministerijų apskrityse, trumpu laiku pradėjo kariuomenei pristatyti mėsą gyvuliais, būtiniausią drabužį, javą duonai, arklius kariuomenės gurguolei... Nesigirdėjo aimanų ir nusiskundimų. Švito naujo gyvenimo aušra, žadino pasiryžimą ir entuziazmą, praeities užmarštin stūmė ką tik praeities išgyventą vargą bei patirtas skriaudas ir skatino dirbti geresnei ateičiai, retą kurį paskatindama prisiminti atlygį už dirbtą laiką ar atliktąjį žygį. Gyvenome nepaprastą metą, ir jam derėjo nepaprasta laikysena.“

Dažnai pavartau prieš karą išleistą „Lietuvos albumą“. Žinau, kad čia tik nedidelė dalis Lietuvos kūrėjų. Iš pasakojimų girdėjau, daugelis jų suplyšusius kiaurus batus įsikišdavo į kaliošus, o suplyšusių marškinių krūtinę uždengdavo tuomet vadinta „moniška“. Steigiamojo Seimo nario algos būta 2000 auksinų, iš kurių 1600 auksinų reikėjo išleisti maistui ir butui. O juk daugelis jų turėjo šeimas. Jau praėjus 17 metų, Lietuvos iždas turėjo aukso atsargų. Tų žmonių troškimus išreiškė prie Kauno Katedros sienos palaidoto prelato Aleksandro Jakšto-Dambrausko antkapio užrašas: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“. Daugelį jų ištiko žiaurus likimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo žmonės daug gėrė. Laikinoji Lietuvos vyriausybė nevaliojo padaryti tvarkos. Naujai išrinkto Steigiamojo Seimo moterys pirmos pakėlė balsus – visiškai uždrausti alkoholio gamybą, prekybą. Štai šių moterų pavardės: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė, E.Spudaitė-Gvildienė, M.Galdikienė, S.Stakauskaitė, Felicija Bortkevičienė.

1920 m. gegužės 15 d. Seimo daugumą sudarė Krikščionių demokratų blokas. Jis paruošė įstatymo projektą. Tačiau socialdemokratas Kipras Bielinis, nusižiūrėjęs, kad be tinkamos kontrolės linų monopolis dirba nuostolingai, pasiūlė įkurti monopoliui valdyti 157 žmonių departamentą. Tas departamentas visais atvejais pasiteisino – valstybei nešė pelną, o žmonėms sveikatą.

Tepaminėjau du dvasios milžinus – M.Krupavičių ir S.Kairį. Jų likimai buvo panašūs. 1918 metų sausio mėn. M.Krupavičius vos spėjo Voroneže pasprukti nuo bolševikų – tribunolas nuteisė jį mirti. 1919 metų sausio pradžioje S.Kairys, artinantis prie Vilniaus Vinco Kapsuko Pskovo divizijai, pėsčias iškeliauja į Kauną. Už tai, kad S.Kairys nenorėjo būti V.Kapsuko ministru, žadėjo jį, K.Bielinį, V.Požėlą pakarti Kaune ant pirmo medžio šakos.

Žemės ūkio ministras M.Krupavičius, prieš vykdydamas žemės reformą, išstudijavo teologų ir marksistų raštus. Atrado, kad žemės reforma prigimtinei teisei neprieštarauja. Per pusantrų metų Lietuvoje pavyzdingai įvykdyta žemės reforma.

Kaunas – Laikinoji sostinė – neturi nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Gyventojai šaiposi: „Kovno – gorod nebolšoj,/ Očen simpatyčnyj,/ Byl by on sovsiem Paryž, –/ Zapach nepriličnyj“ (rus. „Kaunas – miestas nedidelis, labai simpatiškas, būtų beveik tikras Paryžius, tik kvepia neskaniai“). Belgai už vandentiekio ir kanalizacijos įrengimą užsiprašo didelės sumos. S.Kairys padaro perpus pigiau. Jam skiriama už sutaupytas lėšas premija. Atsisako, kaip atsisako ir duodamos žemės. „Lietuvai dar sunku“, – teisinasi S.Kairys. Už parašytus vadovėlius, už įvestą vandentiekį, kanalizaciją Kauno ir kitiems miestams S.Kairiui suteikiamas profesoriaus vardas.

Vienas jų vadovauja krikščionių demokratų partijai, kitas – socialdemokratams, Vasario 16-osios signataras. Jie abu – Steigiamojo ir dar dviejų Seimų nariai, iki kol 1926 metais tautininkai išvaiko Seimą. Išskyrus tautininkus, visų partijų veikla uždrausta. Kokia neteisybė.

M.Krupavičius išvyksta į Prancūziją studijuoti filosofiją, S.Kairys dirba profesoriumi Vytauto Didžiojo universitete. Rašo vadovėlius, rengia aukštos klasės specialistus Lietuvos ūkiui. Vienareikšmiškai 1926 metų tautininkų perversmo negalima vertinti. Manau, kad tuo metu grėsė bolševikinis perversmas. Dėl tokių partijų ir tokių jų vadų kaip M.Krupavičiaus, S.Kairio bei M.Šleževičiaus atskyrimo nuo politikos Maskvoje trynė rankas. Reikėjo naujų rinkimų. Tolimesni įvykiai rodo, kad jei 1940 metais valdžioje būtų buvusios krikščionių demokratų ar socialdemokratų partijos, pasipriešinta būtų ginklu.

Prelatas M.Krupavičius mini, kad mintis prarastą tautos laisvę susigrąžinti gimė pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis, ir vienas jos puoselėtojų buvo S.Kairys. M.Krupavičius rašė: „Iš Kalvarijos nuvykau į Kauną pasižvalgyti, pasitarti, kovos priemonių paieškoti. Kaunas sirgo ta pačia liga – vieni galvų nustoję, kiti šaltai svarstydami tą baisųjį klausimą. Susitikau vieną pirmųjų seną kovų už Lietuvos reikalus bendradarbį St.Kairį. Sutarėm susitikti už stoties prie geležinkelio tilto. Ilgą valandą žygiuodami sutartoje vietoj ir svarstydami susidariusią padėtį, nutarėme – Lietuvai reikia gintis. Gintis reikia organizuotai ir sutartinai visiems lietuviams, be pažiūrų skirtumo. Laisvės gynimo darbui turi vadovauti politiškai organizuotos Lietuvos atstovų sudarytas organas. Ta diena, kai pirmu kartu ginkluotas bolševikas užėmė Kauną, buvo ir Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Idėjos gimimo diena. S.Kairys tą reikalą turėjo tęsti ir idėją realizuoti savojo sparno žmonių tarpe, man gi teko su katalikiškaisiais žmonėmis tartis“. Jie abu skirtingu laiku buvo VLIK’o pirmininkais.

„Daugel kris sūnų, kaip tų lapų rudens, geltonkasės oi verks, nes mylėjo...“ O vėjas vėją ginė pro namus. Viską plėšė, draskė į visas puses, vėtė. M.Krupavičius už „Memorandumą“ vokiečiams atsidūrė jų konclageryje. Jau antrą kartą jis vos išvengė mirties. S.Kairys, išvengęs gestapo replių, didžiai rizikuodamas pasiekė Švediją. Beveik visi kiti didžiojo VLIK’o vadai buvo gestapo suimti. Tuojau pat ėmė veikti mažasis VLIK’as.

Viens raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva. 50 metų mes praleidome šėtono valdžioje. O ir tie 17 nepriklausomybės metų – šėtono vaikų ir vaikaičių Lietuvoje siautėjimo, jos tuštinimo metas.

S.Kairys apie 1961 metus knygoje „Tau, Lietuva“ rašė: „Bolševizmas savo siekiams įvykdyti dažnai vartojo ir tebevartoja jėgą, smurtą, apgaulę, kitų pavergimą, kitų išnaudojimą.

Bolševizmas negerbė žmogaus, jam parodė tiek žiaurumo, kad ant bolševikų vadų sąžinės gula atsakomybė už milijonų žmonių nužudymą... Bolševizmas turės už tai atsakyti... Bene stipresnis už ginklą veiksnys kovoje bus moraliniai idealai, už kuriuos kovojama... Dažnai mane lanko mintis, kad manasis kelias gal nebėra ilgas ir kad man teks skirtis su tais, kas man pasaulyje brangiausia – skirtis su manuoju Vilniumi... Vilnius matė daug globėjų... Jų tarpe buvo ir atsitiktinių žmonių, svieto perėjūnų. Gal jų bus ir ateityje... Jaunime, būk rūpestingas mūsų ir manajam Vilniui“.

Apie kokią sąžinę galima buvo kalbėti su Lenino, Stalino ir vėlesnių laikų bolševikais?! Apie kokią sąžinę galime kalbėti su jų vaikais, vaikaičiais?!

1959 metais S.Kairys, turėdamas mintyje Vengrijos, Čekoslovakijos įvykius, manė, kad panašūs įvykiai turėtų vykti ir Lietuvoje. Jis 1959 metais JAV lietuvių inžinierių suvažiavime pasakė reikšmingus žodžius: „Pasisukim veidu į Lietuvą“. Tačiau didžiulė dalis lietuvių buvo prieš bendravimą su bolševikinės Lietuvos „inteligentais“. Jų nuostata buvo tvirta – „tai naudinga tik bolševikams“. Į kokią Lietuvą ir kokia puse „jie“ pasisuko – matome.

Juozas Stražnickas savo knygoje apie S.Kairį „Žygis“ rašęs: „Du ąžuolai šalikelėje. Išlakūs, iškėlę viršūnes į padangę. Tik vienas veši kairėje kelio pusėje, kitas dešinėje, bet abu ne mažiau įspūdingi ir reikalingi – inžinierius Steponas Kairys ir prelatas Mykolas Krupavičius. Daugelis juos laikė ideologiniais priešininkais, skirtingų pažiūrų žmonėmis, beje, to neslėpė ir jie patys. Nenuolaidūs, svaidęsi žaibais iš Seimo tribūnų, neieškoję žodžio kišenėje, neatsitiktinai bičiulių S.Kairys buvo vadinamas marksizmo rabinu, atsirandantys vienas šalia kito, kai Lietuvai kildavo mirtinas pavojus.

Mano galva, niekas taip nuoširdžiai nėra įvertinęs S.Kairio vaidmens Valstybės istorijoje ir jo asmenybės žavesio, kaip tad yra padaręs M.Krupavičius.“

M.Krupavičius apie S.Kairį rašė: „Kairys yra tikras ir nuoseklus marksininkas. Suprantama, kad jis, kaip tokis, negalėjo būti nei Bažnyčios, nei katalikų prietelis. Kiekviena proga jis pasisakydavo prieš juos ir stengdavosi įgyvendyti tokius socialistinius siekinius, kurie katalikams buvo nepriimtini, kaip užgauna jų teises ir jų švenčiausius įsitikinimus. Bet tai suprantama ir natūralu. Juk jis yra socialdemokratas. Pav., kai tekdavo pasirašyti koks raštas Šventam Tėvui, nors mums visiems buvo žinomi jo įsitikinimai ir pažiūra į katalikybę ir Katalikų Bažnyčią, pasisakydavo: nors esu netikintis, bet šį raštą pasirašau dėl to, kad tai Lietuvai naudinga... Dirbom sutartinai, darniai. Jokių nesusipratimų neturėjome... Jo gyvenimas – tai istorija. Už savo pečių jis turi plačius praeities plotus. Tai žmogus ir su autoritetu, ir su aureole...“

S.Kairys mirė 1964 m. gruodžio 16 d., M. Krupavičius – 1970 m. gruodžio 4 d. Jeigu pirmiau būtų miręs M.Krupavičius, manau, panašiais žodžiais S.Kairys būtų paminėjęs savo bendražygį.

Štai prof. Juozo Ereto prisiminimai apie M.Krupavičių: „Jo, kaip kalbėtojo, pasirodymas darė įspūdį: aukšta figūra, asketiški bruožai, tamsios garbanos ir visai nekunigiška barzdukė; žėrinčios akys, kurios galėjo ir meile žibėti, ir perkūnais svaidintis, skambus balsas. Darni visuma ne tik mokėjo užburti mases, bet ir patraukti inteligentus. Jis nenorėjo būti gražbylys, kuris sparnuotais žodžiais, paikinančiu balsu ir dailiais gestais duoda gražų spektaklį. Jis norėjo būti jėgainė, sugebanti kiekvieną iki pirštų galų pripildyti energijos... Jo kalba buvo galingas įpareigojimas“.

Man neduoda ramybės klausimas, kodėl tokie žmonės kaip S.Kairys, K.Bielinis, kiti to meto inteligentai, katekizmo, rašto mokyti motinų prie verpimo ratelių, daraktorių vargo mokyklose, užaugę tapo idėjiniais ateistais. Tačiau viena, ką išsaugodavo, tai Dekalogo nuostatas, įgytas vaikystėje, ir tėvynės meilę. Manau, kad mūsų bręstančią inteligentiją daug paveikė 1893 metais įvykusios Kražių žudynės, kurių metų Lietuvos dvasininkija „bailiai kaip kūdikiai apleido žemaitėlius...“ Ir, žinoma, Karlas Marksas. Ne visi ir ne visados katalikų dvasininkai buvo ir tebėra nuoseklūs Bažnyčios statytojai žmonių širdyse.

Tuo laiku už žemaitėliams padarytą skriaudą caras atsiprašė popiežiaus Leono XIII ir jam siuntė brangias dovanas. Popiežius Leonas XIII jautė besiartinančias socialines audras ir bandė jas neutralizuoti. Plačiai gynė varginguosius darbo žmones, negalinčius pragyventi iš savo uždarbio, nuo laukinių suįžūlėjusių kapitalistų. Šiam Popiežiui priklauso daug sparnuotų posakių: tai jis ragino kunigus išeiti iš zakristijų. M.Krupavičius sakė, kad to neužtenka – visi visuomenininkai turi išeiti iš savo biurų, kanceliarijų, mokyklų, klebonijų. Ragino eiti į fabrikus, lūšnas. Reikia prisiminti, kad per 1920 metų rinkimus į Steigiamąjį Seimą M.Krupavičius apvažinėjo didesnę dalį Lietuvos.

1863 metais vienas sukilimo vadų Antanas Mackevičius žmones ragino: „Kas neis iš namų surasti blogį ir nutrinti jį nuo žemės paviršiaus, pas tą ateis pats blogis ir stos prieš jo veidą“. Kaip matome, prieš mus stovi blogis ir naikina tautą. Mūsų valstybėje į aukščiausias gretas įsitvirtino mafija. Nejaugi mes moralinės krizės metu išlaikysime neutralumą ir užsidirbsime tamsiausią vietą pragare? Nejaugi mūsų valstybėje nebus vykdomas teisingumas ir ji liks valdoma didelės plėšikų, mafijos gaujos? Taip neturi būti.

Dar beveik likus metams iki Kovo 11-osios su šviesaus atminimo Kazimieru Antanavičiumi atkūrėme LSDP. Aš ir daugelis mano partijos bičiulių tikėjome, kad tęsime S.Kairio moralios partijos tradicijas. Deja, į partijos eiles lindo KGB siųsti žmonės ir darė savo Judo darbą, kol galiausiai partijos vairas visiškai atsidūrė KGB ir buvusių komunistų rankose. Dalis nepanorėjo sutepti šviesaus S.Kairio, K.Antanavičiaus ir partijos vardo, todėl atsisakė komunistų-KGB vadovaujamoje partijoje būti. Ir jau daug metų gyvuoja ir stiprėja į jokius kompromisus neinanti LSDS – Lietuvos socialdemokratų sąjunga.

Panašus likimas ištiko M. Krupavičiaus krikščionių demokratų partiją. Komunistai ir KGB „sėkmingai“ ją suskaldė gabaliukais. Prieš jos pirmininką, akademiką profesorių Zigmą Zinkevičių, švietimo ministrą, kuris lietuvino Vilniaus kraštą, sukilo visos komunistinės ir KGB jėgos. Jos, Lietuvos gėdai, pasiekė tikslą. Kaip sakoma Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Arklys ir meška“, „mūs vienodas likimas“ LSDP ir LKDP ištiko.

Lietuva dabar labai dideliame pavojuje. Istorija apie M. Krupavičiaus ir S.Kairio santykius, kai Lietuvai būdavo pavojus, tegul bus mums pavyzdys. Mes stovėjom ir tebestovime kairėje Lietuvos kelio pusėje. Krikščionys demokratai – dešinėje. Krikščionių demokratų partijai ir partijos veiklai turi imtis vadovauti mūsų gerbiami kunigai, vyskupai. Mūsų mielieji, gelbėkime Lietuvą. „Negali būti, kad tiek kovų nueitų veltui.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija