|
Pliaterytės mojuoja patriotizmo kardais
Vilius Bražėnas
Pasaulyje yra daug moterų, užimančių vadovaujančius visuomeninės ir politinės veiklos postus. Džiugu, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau tokių moterų (nors jų dar gana mažai). Jų mums ypač reikia patriotinio, moralinio, tautinio, politinio švietimo srityse.
Nesugebėsime kovoti su dvasine krize Lietuvoje, jei nesuprasime, jog esame veikiami ir pasaulinės krizės. Spaudoje, eteryje, politikoje, visuomenėje ir šiaip pokalbiuose per dažnai pasigirsta pasaulinės dvasinės krizės nepastebinčių, nepriklausomą Lietuvą ir lietuvių tautą kaltinančių balsų. Tik lietuviai yra šiokie ir tokie, tik Lietuvoje nei šis, nei tas.
Nejaugi tokie mūsų tautos nusikaltimų svėrėjai nežino ar yra pamiršę net pastarojo šimtmečio žmonijos istoriją? Juk mūsų dabartinė karta paveldėjo maždaug dviejų kartų dvasinį palikimą su visais materialiniais jų atrastais deimančiukais ir su visomis, dažnai nuodingomis, dvasinėmis nuosėdomis. Mes, kaip ir visas likęs pasaulis, esame akmenuoto dvasinio kelio kryžkelėje. Vienok, manau, jog lietuvių tautos dvasinė būklė yra geresnė negu tos, mums dažnai pavyzdžiu statomos, tautos.
Iš istorijos žinome, kad mūsų tautos dvasinių ligų gydytoja buvo lietuvė moteris. Pastarajame šimtmetyje ji nesėdėjo tik prie ratelio su knyga rankoje ji sėdėjo prie mokyklos klasės stalo, prie rašomosios mašinėlės redakcijoje, pagaliau sėdi prie kompiuterio. Buvo laikas, kai ji Sibire savo vaikus guodė Tėvynėn grįžimo viltimi, o sūnus, vyrus, sužadėtinius apkabindavo, peržegnodavo ir išlydėdavo į partizano kelią. Ne viena net pati ėmėsi ginklo, o daugelis jų, visai dar jaunutės, buvo ryšininkėmis ir ginklų tiekėjomis. Laimei, turime ne vieną darbščią, kaip prof. Onos Voverienės, plunksną. Ji istorijai palieka liudijimą apie stebėtiną lietuvės moters dvasinį įnašą į kovą už mūsų tautos pakilimą ir išlikimą.
Galime džiaugtis, kad moterys vis labiau jaučia atsakomybę už lietuvės moters misiją, tolydžio auga jų veiklumas ir veržlumas, siekiant tautos dvasios bei patriotizmo pakilimo.
Moterys daug kur vadovauja jaunimo patriotinio švietimo pastangoms. Tai galiu paliudyti asmeniška patirtimi. Viltingai nuteikia leidinėlis apie veiklos programą LAISVĖS KOVŲ KELIAIS SU PARTIZANO DUKRA AUKSE. Tai pranešimas apie devynių dalių (iš dalies jau įvykdytą) moksleivių akistatą su Lietuvos heroizmo epocha partizaniniu karu su sovietų okupantu. Auksė Ramanauskaitė Skokauskienė yra viena iš Lietuvos Pliateryčių šių dienų kovoje su dvasine mūsų jaunimo okupacija.
Sukilime prieš carinę Maskvą kardu kovojusios Emilijos Pliaterytės jubiliejus atkreipė dėmesį į tai, kad ir šiandien Lietuvoje yra daug moterų, kurios užsitarnauja kovingosios Pliaterytės vardą. Jos, žinoma, kovoja kitokiais ginklais kitokiuose frontuose. Šių dienų sukilimai vyksta prieš melo tironiją, prieš tautų naikintojus, prieš tautinį, religinį, pilietinį abejingumą. Daug kur moterys vadovauja kovai, net nebūdamos vadovėmis, o atlikdamos vadovų pareigas. Belieka linkėti, kad vienmintės burtųsi ir imtųsi tiesioginio vadovavimo. Ne šventieji puodus lipdo, ir nebūtinai tik vyrai yra geri visuomenininkai ar politikai. Matome, kad išeivijoje moterys pradėjo vadovauti įvairiausiai veiklai. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje brėkšta tautinės sąmonės prasiveržimas pro abejingumo plutą.
Grįždamas prie jaunimo auklėjimo tautos rezistencijos srityje, noriu papasakoti apie susitikimą su kita Pliateryte Gintare Jakuboniene. Ji yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRC) Memorialinio departamento direktorė ir puikiai organizuoja vasaros stovyklas rezistencija besidomintiems moksleiviams. Ta proga Rukloje teko susitikti su gražiu būriu jaunimo, apie kurį vargu ar užtiksime paminėjimą didžiojoje žiniasklaidoje.
Rezistencijos istorijos srityje daug nuveikia ir politinių kalinių ir tremtinių drauge su savivaldybėmis ruošiami seminarai mokytojams. Stebint tokius seminarus maloniai nustebino tai, kad tarp dalyvių mokytojų pasirodė esant nemažai Pliateryčių, jau ir be seminarų išradingai pateikiančių moksleiviams tautos rezistencijos istoriją gyvais jos palikimo vaizdais.
Yra dar gabių rankų ir šiltų širdžių Pliaterytės, paverčiančios tikrove vyrų didelius sumanymus iškelti viešumon lietuvių tautos didybę išlaikant žmogišką dvasią pusšimtį metų raudonojo okupanto rankose. Kantriai sunkumus nugalinčios moterys padaro įmanomu ne tik mažus, bet ir didelius tarptautinius renginius. Nuojauta ir grožio bei tiesos vertinimu jos paverčia mokyklas, bibliotekas, muziejus ir šeimas valstybę nušviečiančiais lietuviškais švyturiais.
Apie tai galiu paliudyti, kadangi esu tiesiogiai susidūręs su bibliotekų ir muziejų moterimis, pradedant Nacionaline M.Mažvydo biblioteka ir Nacionaliniu muziejumi Vilniuje. Dėkokime Viešpačiui, kad ne tik sulaukėme Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, bet ir laisvės sustiprinti raudonojo skorpiono susilpnintą tautinę dvasią ir teisės bei teisingumo pajautimą. Pavyzdžiui, pora ryžtingų, laisvę mylinčių Pliateryčių, net ir nespėjusių suburti bendraminčius, gerokai pakratė teismų sistemos klano griaučius.
Lietuvos Moterų lygos moterys nepalieka valdžios ir visuomenės vyrų ramybėje, keldamos viešumon opiausius valstybinius klausimus.
Aišku, kad atėjo metas Lietuvos moterims organizuotis miestuose, priemiesčiuose, miesteliuose ir imtis tiesioginės atsakomybės organizuojant aktyvistes vadovauti visuomeninei ir politinei (valstybės valdymo) veiklai.
Žinia, kad jos daug kur susidurs su Marytės Melnikaitės dvasios paveldėtojomis. Ir partizanai susidurdavo su stribais. Tačiau dabar Lietuvoje patriotų yra dauguma, jiems tereikia pabusti iš kagėbistų nieko negalima padaryti hipnozės ir pradėti DARYTI. Mažiausiai, ką patriotės moterys gali padaryti, yra pajudinti apsnūdusius vyrus, kad jie sujudintų žemę.
© 2007 XXI amžius
|