Atnaujintas 2007 spalio 5 d.
Nr.75
(1572)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kelią nueina einantis

Seimo narys Rytas Kupčinskas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Artėja rinkimai į Lietuvos Seimą, įvyksiantys kitais metais. Tai skatina dabartinius parlamentarus pažvelgti į savo ir viso Seimo nuveiktus darbus, o ypač – į problemas, kurios išliko ir tebegyvuoja ligi šiol. Be to, iškilo ir naujų rūpesčių, taisytinų dalykų. Tai gyvenimas, keliantis reikalavimus visiems – nuo Seimo iki savivaldybių, seniūnijų, miesto bei kaimo, gyvenamojo namo bendruomenių.

Rytas Kupčinskas yra kaip tik vienas iš tų žmonių, kurie eina gyvenimo priekyje, kuriems labai svarbu, kaip gyvena Lietuvos žmogus. Jis yra Lietuvos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, Jaunimo ir sporto komisijos narys, Seimo delegacijos Baltijos asamblėjoje narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Be to, ne vieną kadenciją buvo Kauno miesto tarybos nariu. Dabar jis atstovauja jį į Seimą išrinktiems Kauno miesto Aleksoto – Vilijampolės rinkimų apygardos gyventojams. Neseniai Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Aleksoto – Vilijampolės skyrius R.Kupčinską vėl pasiūlė artėjančiuose rinkimuose kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimą.

Nors laiko iki rinkimų yra dar palyginti nemažai, bet jau galima pasamprotauti apie šią ir ateinančią Lietuvos dieną. Su kokiomis mintimis sutinkame artėjančius rinkimus, kalbamės su Rytu Kupčinsku.

 

Seimo nariu esate ne pirmą kadenciją, tad neblogai žinote apie šios labai svarbios institucijos veiklą. Kaip sekasi darbuotis šalies parlamente, kokius pliusus ir minusus regite šalies gyvenime?

Dalyvaujant Seimo, jo komitetų posėdžiuose, ypač bendraujant su žmonėmis, matau, jaučiu, kad apie nuveiktus didelius darbus kalbėti būtų nekorektiška, nes neišspręstų problemų yra daug. Suprantama, dabar man yra artimesni Kauno miesto Aleksoto ir Vilijampolės žmonių rūpesčiai. Derėtų prisiminti, kad, pavyzdžiui, Vilijampolė kažkada buvo kone Kauno centras. Dabar tiek šiai vietovei, tiek Aleksotui miesto savivaldybės dėmesio stinga.Vis kalbama apie Laisvės alėją, nepakankamą dėmesį jos grožiui. Sutinku, tai labai svarbu, bet nė kiek neturėtų būti mažiau svarbu ir kitos miesto vietovės, nes ir jose yra žmonės, jie nori gyventi geriau, gražiau, būti saugesni. Centras – tai tarsi miesto vizitinė kortelė, tačiau esmė lieka ta pati – išskirtinis dėmesys skiriamas tik centrui. Ar taip turėtų būti? Pasižvalgykime po atokesnes miesto gatveles – daug kur keroja piktžolės, prišiukšlinta, priteršta. Ar viešąja tvarka turi užsiimti ir šiukšles kuopti „Švaros“ bendrovė, miesto meras, savivaldybė, seniūnijos, Seimo nariai? Manyčiau, stinga bendros miesto žmonių kultūros, jų noro gyventi tvarkingoje aplinkoje. Tiesą sakant, savo pareigų neatlieka ir namų aplinkas prižiūrinčios, tiksliau, turinčios deramai prižiūrėti atitinkamos žinybos, iš gyventojų už tai imančios mokesčius. Lietuvoje yra ne vienas miestas, kuriame tvarka ir švara yra žymiai geresnė negu Kaune.

Gerai prisimenu, kaip dvi Aleksoto ir dvi Vilijampolės vidurines mokyklas buvo norima paversti pagrindinėmis mokyklomis. Tokiu atveju daug moksleivių būtų priversti važiuoti į žymiai toliau esančias vidurines mokyklas, dalis mokytojų būtų priversti ieškotis darbo kitur. Šiaip taip pavyko šioms mokykloms išsaugoti turėtą vidurinio mokymo statusą.

Aleksote iki šiol daug kur nėra lietaus vandens nuotėkų tinklų, jie įrengiami tik tiesiant naują gatvę. Bet kiek tokių naujų gatvių? Ne visur yra ir fekalinių kanalizacijų tinklų. Pagal galiojančią tvarką jie tiesiami tik iki įvadų į gyvenamuosius namus. Tais įvadais turi savo lėšomis pasirūpinti patys gyventojai. O tai kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Iš kur, tarkime, pensininkui paimti nors vieną kitą tūkstantėlį? Nemažai gatvių Aleksote neasfaltuota. Gyventojai surinko kelis šimtus parašų miesto savivaldybės administracijai dėl įvairių socialinių nepatogumų, bet be formalių atsirašinėjimų jie daugiau nieko negavo. Esą vis trūksta lėšų. O juk lėšų savivaldybei didėja, tik jas reikia kuo racionaliau panaudoti. Apie tai ne kartą kalbėjausi su administracijos vadovybe, bet, kaip sakoma, reikia palaukti geresnių laikų ar, kalbant atviriau, rūpestingesnių administracijos vadovų.

Nemažai diskusijų sukėlė ir tebekelia Dariaus ir Girėno aerodromo Aleksote paskirtis ir galimas šios teritorijos panaudojimas. Tai ne šiaip žemės plotas, o kultūros paveldo teritorija, turinti garbingą savo gyvavimo praeitį. Kaip sprendžiamas šios teritorijos likimas?

Kaip žinome, į šį aerodromą buvo atskraidinti mūsų tautos didvyrių Dariaus ir Girėno palaikai, iš čia daugiatūkstantinė žmonių minia juos lydėjo per visą miestą. Dabar dalį aerodromo norima paversti golfo ir sporto aikštynais, nieko bendra neturinčiais su aviacija. O savivaldybės administracijos direktorius A.Kesarauskas jau pažadėjo galimiems investuotojams žemę tiems aikštynams. Pasirodo, į aerodromą direktorius buvo pasikvietęs premjerą Gediminą Kirkilą, o aš, Seimo narys, atstovaujantis Aleksoto rinkėjų interesams, apie rengiamą vizitą nė nebuvau informuotas. Kaip tai suprasti? Gal būčiau nenaudingas pašnekovas, kliuvinys priimant vienokius ar kitokius sprendimus? Nors A.Kesarauskas yra mano partijos kolega, tačiau teisingumas yra svarbiau už partines ambicijas. Todėl kreipiausi į savivaldybės Antikorupcijos komisiją prašydamas išsiaiškinti, ar A.Kesarauskas nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų. Gal aš klystu, tačiau susidaro įspūdis, kad užuot rūpinęsi geru miesto įvaizdžiu, vieni ar kiti siekia iš šio objekto išplėšti kuo daugiau asmeninės naudos. Pritariu miesto mero A.Kupčinsko nuomonei, kad dėl aerodromo likimo reikėtų parengti galimybių studiją, tada daug kas būtų sudėliota į savo vietas.

Beje, atrodo, liko pamiršti ir Kauno „Inkaro“ bendrovės reikalai – su buvusiais jos darbuotojais ligi šiol iki galo neatsiskaityta.

Dar vienas skandalas Kaune – Sporto rūmų statyba Nemuno saloje. Tiesa, tai ne jūsų rinkimų apygardos teritorija, tačiau kitos miesto problemos jums, be abejo, taip pat yra žinomos ir svarbios.

Anoks čia skandalas… Neminint kai kurių niuansų, jau aišku, kad Sporto rūmai Nemuno saloje bus statomi, telieka statyti, o ne diskutuoti. Juose turės vykti Europos krepšinio varžybos, ir tam turime deramai pasirengti. O šiam reprezentaciniam statiniui reikia labai daug pinigų. Dalį jų skiria miesto savivaldybė, dalį – kai kurie rėmėjai, dalį – šalies Vyriausybė. Deja, šioji pažadėjo ne tiek, kiek tikėjomės ir kiek reikėtų. Todėl mes, dauguma Kaune išrinktų Seimo narių, kreipėmės į Vyriausybės vadovą G.Kirkilą prašydami skirti Sporto komplekso statybai šimtą milijonų litų vietoj pažadėtų 60 milijonų. Juk ne be Premjero pritarimo ši statyba pripažinta nacionalinės svarbos statyba, o kai reikia realios paramos, tai jos nesulaukiame. O laikas spaudžia.

Kaip Seimo narys, jūs, suprantama, dalyvaujate jo posėdžiuose, pasitarimuose, susitikimuose, kituose darbuose. Tad visos šalies reikalai jums kaip ant delno. Vienas tokių – daug diskusijų sukėlusi ir tebekelianti Valdovų rūmų Vilniuje statyba. Koks jūsų požiūris į ją?

Diskutuoti jau nėra ko. Rūmai statomi ir bus atstatyti. Sakau – atstatyti, nes tokie rūmai čia kažkada stovėjo. Tik ar tokie, kokie dabar renčiami? Tikslių rūmų brėžinių, schemų nėra išlikusių. Kai kurie autoritetingi šalies architektai, istorikai, archeologai, kitų sričių specialistai įsitikinę, kad atkurti autentiško rūmų vaizdo neįmanoma. Tad ar ši statyba nebus tarsi į balą mesti pinigai, nekalbant apie abejotiną pastato istorinę vertę? Žinoma, laikas viską iškęs, ir po kurio laiko mūsų vaikaičiai, dar vėlesnės kartos gal džiaugsis turį šalies valstybingumo simbolį šalia Gedimino kalno ir Katedros. O ar reikėjo skubėti, gal derėjo kiek palaukti, gal kokiuose archyvuose būtų rasta buvusių rūmų brėžinių, dar ko nors reikšminga. Manau, nebūtina suspėti pastatyti rūmus, kad ir labai reikšmingai datai, šiuo atveju – Lietuvos valstybės 1000-mečiui, svarbu, kad tai būtų reikšmingas, visavertis tautai, jos garbingai istorijai darbas. Dabar tai atsiduoda sovietmečiu, kai gamyklos, kolūkiai prisiimdavo įsipareigojimus Spalio revoliucijos ar kitokių metinių, suvažiavimų garbei. Gal neatsitiktinai Valdovų rūmų atstatymui vadovauja buvęs buvusios Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Jo nuostata viena – rūmai turi būti atstatyti iki Lietuvos valstybės jubiliejaus. Aš už tai, kad Valdovų rūmai būtų atstatyti iki Lietuvos valstybės tūkstantmečio, tačiau tai dera daryti be priverstinės skubos ir nenuoseklumo. Gyvenimas ne kartą įrodė, kad skubiai atliktus darbus vėliau tenka taisyti, koreguoti, tam išleidžiant nemažai lėšų.

Šia proga turiu pasakyti, kad man su A.Brazausku teko ne kartą dalyvauti įvairiuose posėdžiuose, pasitarimuose. Į akis nuolat krinta jo arogancija, didybė. Jis esą kone vienintelis viską žinąs, viską išmanąs, o kitų nuomonė jam nesvarbu. Šis pernelyg didelis pasitikėjimas savimi kadenciją baigusį prezidentą, ekspremjerą, ekssekretorių lydi nuolat. Jis tik dedasi demokratiškas, kolegiškas, bičiuliškas, o iš tikrųjų taip nėra…

Lietuva – ne vien Valdovų rūmai, Sporto arena, aerodromas. Rūpi ir kitos problemos…

Taip, jų esama nemažai, ir labai opių. Antai žmonės labai nepatenkinti teismais, jų reputacija visuomenėje yra smukusi. Jau kuris laikas su profesoriumi Vladu Vilimu, kitais teisingumo gynėjais siekiame teismuose įvesti tarėjų, kaip visuomenės atstovų, instituciją. Dabar teisėjai neretai priima sprendimus formaliai, neįsigilinę į bylos esmę. Tarėjai čia galėtų tarti savo žodį. Bet teisėjų klanas, nebijau šios sąvokos, kiek įmanydamas stengiasi, kad tokios juridinės pareigybės nebūtų. Seime tik per vieną dieną daugiau nei 50 jo narių pasirašė, kad Konstitucijoje ir įstatymuose tarėjų institucija teismuose būtų įvesta. Tačiau, kaip sakiau, teisininkai šią iniciatyvą blokuoja. Įdomu, kodėl? Jeigu pasiturintis pilietis dėl, jo nuomone, neteisingo sprendimo gali samdytis žinomą advokatą ir jam už paslaugą deramai atlyginti, tai paprastam žmogui su apytušte kišene advokato paslaugos neprieinamos, ir visa tiesa lieka teisėjo pusėje. Reikia keisti Teismų įstatymą, toliau taip būti negali. Štai sunkiai suvokiama ir buvusio politinio kalinio, buvusio Seimo nario Algirdo Petrusevičiaus bylos baigtis.

Nemažą rezonansą visuomenėje sukėlė atlyginimų padidinimas šalies pareigūnams. O aš Seimui pateikiau savo variantą – padidinti atlyginimus policijos darbuotojams, gaisrininkams. Štai vien Kaune dėl mažų atlyginimų trūksta apie 200 policijos darbuotojų. Ar vagys, kiti nusikaltėliai to nežino? Žino ir tuo naudojasi. Gaisrininkų stygius ypač jaučiamas kaimo vietovėse, kur darbo sąlygos yra sudėtingesnės negu mieste. Deja, šis mano pasiūlymas Seime nebuvo priimtas.

Vangiai vyksta švietimo reforma. Nepritariu dabar įgyvendinamam profiliniam mokymui. Štai vienoje vidurinėje mokykloje vyrauja humanitarinės krypties mokymas, kitoje – tiksliųjų mokslų, fizikos ar matematikos. Tad jei humanitarinės krypties mokyklą baigęs jaunuolis panoro toliau studijuoti tiksliuosius mokslus, jis turi papildomai mokytis, tėvai – samdyti korepetitorius, o tai ne kiekvieno kišenei. Todėl, manau, mokyklose turėtų gyvuoti bendraprofilinis mokymas. O ką kalbėti apie kai kuriuos mūsų vadovėlius, ypač – istorijos! Juose tiesiog sumenkinta mūsų tautos garbinga istorinė praeitis. Nedaug ką mūsų moksleiviai žino apie Lietuvos partizanus – tai irgi mūsų švietimo reformos spraga. Ji aiškiai matoma, bet netaisoma.

Jau norima keisti mūsų lietuviškąją abėcėlę. Tai ne kas kita, kaip aklas pataikavimas Europos Sąjungos direktyvoms.

O kur dar spragos sveikatos apsaugos sistemoje, didelį rūpestį kelia korupcija, jaunimo nusikalstamumas, girtavimas, narkomanija, paleistuvystė, kitos mūsų visuomenės ydos. Tad darbo bus ne vienai Seimo kadencijai, ir to darbo tikriausiai nemažės. Taip pat ir man, jei būsiu išrinktas. Bet rankų nuleisti negalima.

Jūsų sūnus Andrius Kupčinskas tapo Kauno miesto meru. Nuo jo nemažai priklauso, kad blogybių mieste būtų mažiau, kad savivaldybė dirbtų skaidriai. Ar džiaugiatės sūnaus karjera, juo labiau – tokiame jauname amžiuje?

Galiu ramiai pasakyti, kad Andrius ant savo jaunų pečių pasiėmė labai sunkią naštą. Džiaugtis nėra kada, šios pareigos – tai papildomas nerimas ir rūpestis artimiesiems.

Nuolat bendraudamas su savivaldybės klerkais, kitais valdininkais, žinau, kur atėjo sūnus. Tai suvokia ir jis pats, nes ne vieną kadenciją buvo miesto tarybos narys. Mano įsitikinimu, savivaldybėje gyvuoja interesų grupės, kurios labiau siekia savanaudiškų grupinių interesų, tam panaudodamos opius miesto reikalus. Nesakau, kad visi dirbantieji savivaldybėje yra nesąžiningi, tačiau tokių esama ir aukštesniuosiuose jos sluoksniuose. Tokiems Andrius yra neparankus, nes jis siekia skaidrios ir teisingos veiklos. Dorą, sąžiningumą, pagarbą žmogui tiek man, tiek visai šeimai diegė šviesaus atminimo mano tėvelis medicinos profesorius Juozas Kupčinskas, būti dorais, sąžiningais mus nuolat skatino ir tebeskatina mama gydytoja Sofija. Štai ir brolis Limas yra žymus gydytojas gastroenterologas, profesorius, klinikos vadovas. Na, o apie Andriaus nuveiktus darbus kalbėti dar per anksti, nes meru jis dirba dar palyginti neseniai.

Norėčiau pateikti ir standartinį klausimą. Kaip, eidamas įvairias atsakingas pareigas, spėjate nemažai nuveikti, daug kur pabūti, pabendrauti su paprastais žmonėmis ir vadovais?

Ne, nespėju pabūti visur, kur norėčiau, padaryti tiek, kiek norėčiau ir turėčiau padaryti. Nenorėčiau banaliai atsakyti, kad šeima mane retai mato, kad mažai turiu laiko geram, turiningam poilsiui. Ne aš vienas toks. Nemažai žmonių aktyviai darbuojasi tautos, visuomenės labui ir nuveikia daug. Nuoširdžiai linkiu, kad išrinkti į Seimą tautos atstovai padarytų daugiau negu aš. Veiklos barai platūs.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu tolesnės ištvermės ir kantrybės.

Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija