Atnaujintas 2007 spalio 10 d.
Nr.76
(1573)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl užgeso žibintas?

Dr. Egidijus MAŽINTAS

Šiais metais Kauno muzikinio teatro solistui ir vyr. režisieriui Rostislavui Andrejevui būtų sukakę 100 metų. Teisininko diplomą turintis jaunuolis metė iššūkį likimui ir tapo iškiliu pokario laikų muzikinio teatro tenoru ir režisieriumi. Prisimindamas Kauno valstybinio muzikinio teatro artistų, dirbusių, kūrusių ir bendravusių su R.Andrejevu, atsiminimų nuotrupas, pagalvojau, kad šis žmogus iki sielos gelmių buvo Lietuvos patriotas, negailėjęs nei laiko, nei sveikatos, kad įgyvendintų kultūrinę ir teatrinę misiją.

Kaunas atsisveikino su mylimu artistu

1967 metais Maskvoje po automobilio, važiuojančio iš Kremliaus, ratais žuvo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis režisierius Rostislavas Andrejevas (1907-1967). Šis nelaimingas atsitikimas anuomet sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Tarp inteligentų sklido įvairios spėlionės. Panašiomis aplinkybėmis žuvo ir daugiau talentingų asmenybių: kalbininkas Jonas Kazlauskas, ruošęsis išvykti į tarptautinį kalbininkų seminarą užsienyje, žiauriai kelių nepažįstamųjų sumuštas nepriklausomos Lietuvos karininkas ir operos dainininkas Antanas Kučingis netrukus po gydymo mirė. Kunigas Juozas Zdebskis, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbis, buvo partrenktas sunkvežimio. Oficialūs šaltiniai ir sovietinė spauda šiuos įvykius pavadino „nelaimingu atsitikimu“. Kuo neįtiko R.Andrejevas vadams ir ideologams, o gal gabaus menininko mirtis sąstingio laikotarpiu iš tiesų yra tik atsitiktinumas? Į šį klausimą padės atsakyti laikas ir paviešinti archyvai. Žuvusiųjų artimiesiems aiškintis mirties aplinkybes buvo tolygu pasirašyti negailestingą nuosprendį.

Prieš 36 metus Kauno muzikiniame teatre ant pakylos gėlėse skendėjo režisieriaus R.Andrejevo portretas. Atsisveikinti su Kaune gimusiu menininku – nepamirštamu Lenskiu, Alfredu, Danila, Renė, Eizenšteinu, Rauliu, Hercogu (iš viso scenoje sukurta 40 vaidmenų) – atėjo meno, mokslo, kultūros žmonės, studentai, moksleiviai – visi, kurie vertino šį menininką.

Menas tobulina gyvenimą

R.Andrejevas, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto ir Kauno konservatorijos absolventas, 1939 metais grįžo į gimtinę, teatro meno ir vokalo paslapčių išmokęs Paryžiaus konservatorijoje. Pasiūlymų pasilikti Prancūzijoje muzikaliam lyriniam tenorui netrūko. Aukštu balsu dainuojančių dainininkų paklausa visuose teatruose ir tuo metu buvo didžiulė.

Paryžius formavo R.Andrejevo pasaulėžiūrą ir estetinį skonį. „Kultūra – tai meno pergalė prieš gyvenimą“ – įsidėmėjo į Prancūziją nuvykęs jaunuolis. Jam turėjo įtakos Zigmundo Froido, Osvaldo Špenglerio, Frydricho Nyčės, Artūro Šopenhauerio, Sioreno Kierkegoro idėjos bei teiginiai, labai paveikę to meto Vakarų meną, teatrą ir literatūrą.

Laisvai pasirenkamas tikėjimas R.Andrejevui buvo, matyt, svarbesnis už minties formas. Meistro nežavėjo klestinčio kapitalizmo ir dešinioji ideologija. Kai dvasinės struktūros pernelyg prisiriša prie materialiųjų vertybių ir padaro malonumų siekimą tikslu, siela netenka skaidrumo, ir dvasinės energijos sankaupos senka, susilpnėja. Dvasinės struktūros pradeda irti. Jeigu formą bandoma daryti tikslu, turinys žūva. Sustiprintas pragmatinis požiūris gali egzistuoti tik tada, kai siela semiasi peno iš aukštybių. Jeigu to nėra, gamta įjungia fizinio išsigimimo mechanizmą.

Menininkui nebuvo svetimos prancūzų intelektualų teorijos apie „sergančią buržuaziją“ ir noras pagelbėti nesveikai visuomenei, nes galiausiai išsigelbės visi, tik pagalba pirmiausia privalo būti dvasinė. Scenai atsidavusio žmogaus tobulėjimas – tai jo intelekto, proto, kitaip tariant, kūrybinės asmenybės gebėjimų vystymasis, sąmonės galimybių išplėtimas ir jos poveikis pasąmonei. Tačiau, norėdamas tobulėti, teatro menininkas kartu su intelektu turi būtinai ugdyti ir dvasingumą, dorovinį pradą.

Ieškojo savo vietos gyvenime ir mene

Tuo metu Prancūzijos kine susikūrė kino kūrėjų ir kritikų grupė „Avangardas“, kurioje ryškėjo siurrealizmo ir dadaizmo bruožai. Reikšmingiausi „Avangardo“ dalyvių filmai, kuriuos galėjo matyti ir analizuoti lietuviai menininkai, susitelkę Paryžiuje, tarp jų ir R.Andrejevas, buvo rež. A.Ganso antikarinis pamfletas „Aš kaltinu“, kartais rodomas sostinės intelektualų sueigose, L.Deliuko „Karštligė“, „Moteris iš niekur“, Ž.Diulako „Besišypsanti madam Bedė“, „Kriauklė ir šventikas“, dailininko F.Ležė „Mechaninis baletas“, Luiso Bunjuelio „Andalūzijos šuo“. Režisierių Ž.Feidero, Ž.Renuaro, Ž.Vigo filmuose skambėjo aštrūs socialiniai-psichologiniai motyvai, plečiamos kino tematikos ir išraiškos priemonės.

Tuo pačiu Sovietų Sąjungos XX a. trečiojo dešimtmečio kūrybiniai ieškojimai teatro mene, teatro reformatorių: Konstantino Stanislavskio, Vsevolodo Mejerholdo, Aleksandro Tairovo, Jevgenijaus Vachtangovo, kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino darbai negalėjo palikti abejingų teatralų bei intelektualų.

Šiame verpete, nuomonių maišatyje, pažiūrų sandūroje gimė mūsų lietuvių menininkų, studijavusių Paryžiuje drąsios svajonės. „Ieškojome savo vietos gyvenime ir mene. Tokie susibūrimai man labai daug davė – ten aš supratau, kad teatro mene negalima ribotis vien siauru savo amatu, kad tiek aktoriui, tiek režisieriui reikia turėti gausybę žinių. Ten klasikinės kultūros klimate, aš brendau“, – prisipažino Paryžiuje gyvenęs ir studijavęs režisierius Juozas Miltinis.

Kauno muzikiniame teatre – nauji spektakliai

R.Andrejevo išvaizda debiutui (Lenskio vaidmeniui) Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ buvo ideali: skvarbios akys, įtaigus žvilgsnis, lieknas, aristokratiškų manierų poetas visiškai atitiko Aleksandro Puškino romano dvasią. 1951 metais kaip režisierius debiutavo opera „Rigoletas“. Vėliau buvo ne mažiau įspūdingi režisūriniai darbai: Džakomo Pučinio „Čio-Čio-San“, „Bohema“, Žoržo Bizė „Karmen“, „Perlų žvejai“, Imrės Kalmano „Silva“, „Marica“, „Monmartro žibuoklė“, Džiuzepės Verdžio „Simonas Bokanegra“, P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, „Jolanta“, Modesto Musorgskio „Saročinsų mugė“, latvių kompozitoriaus E.Žilinskio „Gintaro kranto vaikinai“, pirmą kartą Lietuvoje pastatytas Frederiko Lou miuziklas „Mano puikioji ledi“, pirmoji lietuviška Benjamino Gorbulskio operetė „Meilė ir skarda“, Johano Štrauso „Šikšnosparnis“. Režisuota 30 spektaklių. „Maestro profesinės etikos principų neįstengs nuplauti jokie permainų vėjai“, – yra sakęs Lietuvos nusipelnęs artistas Kazys Mikalauskas.

Nuo 1957 metais tapęs vyriausiuoju režisieriumi, R.Andrejevas rūpinosi, kad ne atskiri spektakliai, premjeros, o visas Kauno muzikinio teatro repertuaras ir sezonas džiugintų. Jis suprato, kad repertuaro formavimas ir jaunos kartos ugdymas – sėkmės ir teatro kūrybinio brandumo laidas. R.Andrejevo spektakliai – didelė kūrybinė mokykla visiems, kam teko laimė su juo dirbti. Jis buvo tikras šeimininkas, nemėgęs daug kalbėti, bet savo veikla sugebėjęs aprėpti visą teatrą. Taikliomis pastabomis režisierius priartindavęs artistus prie tokios dvasinės būsenos, kai lengviau skverbtis į kompozitoriaus sumanymų erdves. „Jūs kurkite gyvus žmones“, – mėgdavo kartoti dainininkams. Prancūzų ir lietuvių režisūros principai neleido jo globojamiems artistams, dainininkams suvienodėti. Režisavimas nuo klasikos iki operetės ir miuziklo bylojo apie menininko asmenybės mastą, apie estetinės ir etinės sampratos tvirtumą.

Artistų ir žiūrovų numylėtinis

Net 30 metų R.Andrejevas stengėsi tobulinti muzikinį teatrą. Visur, kur jis prisidėdavo, gimdavo tikro įkvėpimo kupini, jaudinantys scenos veikalai, teatrališki, tiksliai atkuriantys epochą, su sodriais, realistiškais nūdienos ir praeities herojų charakteriais. Visa tai rodė gerą lietuviško muzikinio teatro vystymosi kryptį. Šiandien net sunku aprėpti visą R.Andrejevo kūrybinį palikimą. Erudicija neapribodavo dainininko ir režisieriaus R.Andrejevo spektaklių emocinių išraiškos galimybių. Ją paryškindavo, pagilindavo metaforiškomis scenovaizdžio ir mizanscenų detalėmis. Vos ne matematiniu tikslumu R.Andrejevas apskaičiuodavo kiekvieną elgesio motyvą, buities ar kostiumo detalę.

Tėvas ir sūnus Rostislavas ir Julius Andrejevai Kauno muzikiniame ir Vilniaus operos teatruose dirbo su nuoširdžia pagarba ir meile teatro menininkams. Tęsdamas humanistinių tradicijų perimamumą, kurdamas nacionalinį muzikinio teatro meną, R.Andrejevas grindė teatro žmonių santykius savitarpio supratimu ir pagarba. Apie tai šiandien daugelis artistų gali tik svajoti.

R.Andrejevas nesiekė stebuklų. Po karo į Vilnių iš Kauno Valstybės teatro išvyko gyventi ir dirbti geriausi menininkai, jie išsivežė ir teatro istoriją. Kauno teatralams reikėjo daug ką pradėti iš pradžių. Blaiviai protaująs skeptikas žiūrovas gali paklausti, kodėl Valstybės teatro ir muzikinio teatro kryptys diametraliai išsiskyrė. Ar tai gerai? O gal rizikuota? Kas nėra buvęs Kaune, bent jau girdėjo, kad šiame mieste, turinčiame apie 400 tūkstančių gyventojų, yra teatras, kurį kasmet aplanko du šimtai tūkstančių žiūrovų.

Muzikiniame teatre galima išvysti ne tik operų, bet ir operečių, miuziklų ir baletų. Nors kupini provincialų patriotizmo, mes nemokame apgalvotai propaguoti reikšmingiausių savo meno laimėjimų. O mažos tautos, jei jos pačios nugali kalbos ar kitus barjerus, būtent meno srityse gali įnešti reikšmingą įnašą į pasaulinę kultūrą. Nedaug yra gerų režisierių, o dar mažiau gerų teatro vadovų. Visada Kauno muzikiniame teatre trūko vadovų, kurie savo maištingu charakteriu niekais paverstų populiarias legendas apie sumiesčionėjusių skudurinių onučių pilną ir technokratiniu prakticizmu užsikrėtusį Kauną, trūko drąsių menininkų, kurie nesutiktų eiti primityvaus plagijuoto komercinio teatro keliu.

Valstybės teatro įspūdžiai lėmė menininko gyvenimo credo

R.Andrejevo kelias į muzikinį teatrą buvo sunkus. Čia esminį vaidmenį suvaidino Valstybės teatras, jo kūrybinė atmosfera, kurią R.Andrejevas pajuto dar prieškariu. R.Andrejevas pirmiausia rūpinosi ne gastrolėmis, garbe, o teatro kasdienybe, kai teatre tenka būti nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Reikia atmintinai žinoti visą sudėtingą ir daugiašakę kolektyvo darbotvarkę, siekti, kad visi dirbtų disciplinuotai, laiku vyktų repeticijos, būtų geros aktorių gyvenimo sąlygos, kad nebūtų nusiraminimo nuotaikų.

Menininko egzistavimas pateisinamas tik tada, jei jis gali sukurti kažką nauja. Tegul tai bus tik anksčiau sukurto dalyko naujas variantas. R.Andrejevas nebijodavo jauniesiems duoti laisvės. Jis buvo įsitikinęs, jog reikia labai rimtai atsižvelgti į žiūrovų skonį ir interesus net tada, kai laikui bėgant paaiškėja, kad publika labai atsiliko nuo teatro ir domisi jau kitomis meno rūšimis. R.Andrejevo, kaip režisieriaus, metodas, – tai menininko individualybės, jo pažiūrų į gyvenimą bei meno tikslą sintezė. Visa tai, kas neorganiška ir perdėm teatrališka, R.Andrejevas jautė esant už meno ribų. Todėl mažame mieste, gyvenant R.Andrejevui, buvo didelis teatras, o apie jį patį sklido tikros legendos.

R.Andrejevo vadovavimas teatrui laikomas pavyzdžiu daugeliui Kauno muzikinio teatro vadovų, kurių per beveik keturis dešimtmečius pasikeitė gal penki. Pasak kai kurių jo pažįstamų, R.Andrejevas buvo vienas iš Dievo palytėtų talentingų muzikinio teatro režisierių. Šiuo metu madinga, kad muzikinius spektaklius stato net pradinio muzikinio išsilavinimo neturintys režisieriai. Įdomu, kad R.Andrejevo vaikaitis Ignas taip pat pasuko į režisūrą. Tačiau pasirinko kitą pavardę – jis Jonynas.

Kodėl užgeso žibintas?

Neretai vyresnės kartos teatro menininkai, inteligentai klausia savęs, kodėl vis rečiau eina į muzikinį teatrą. O jeigu ir eina į šį legendinį teatrą, mūsų operinės kultūros židinį, tai daro nenuoširdžiai. Ne iš gyvo poreikio, o tik todėl, kad taip reikia. Nežinoma, ką kaltinti. Gal teatrų meninį nepajėgumą atitikti laiką ir atspindėti tikrovę? Šiandien Kauno teatrų edukacinė funkcija labai problemiška. Išaugo žiūrovų intelektualinis ir estetinis suvokimas. O teatrai? Norint eiti kartu su gyvenimu, būtina labai aukšta teatrinė kultūra, kurios nepakeis nei šmaikštūs kupletai ar populiarių vilniečių artistų atvykimas, nei skambus festivalis ar teatro vadovų ambicijos. Keista, bet mes sekame blogais svetimais papročiais. Sureikšminame teatrų valdininkų vaidmenį, palikdami juose savivaliauti kultūros srityse veikiančių gaujų statytiniams.

Retai kam teko gyventi tokį neįprastą ir pilną kraštutinės įtampos gyvenimą, kaip R.Andrejevui. Menininko kūryba ir gyvenimo drama bei jos finalas – neatskiriami dalykai. Nekėliau sau uždavinio perlydyti vaizduotėje niekada nesutikto menininko kūrybinės dramos ir gyvenimo medžiagos ir sukurti kūrybinį portretą. Nemažai perskaitytos medžiagos, taip pat prisiminimų iš bendravimo su R.Andrejevo amžininkais liko nepanaudota, dvasiniai motyvai ir intencijos liko juodraščiuose. Įsidėmėjau Rabindranato Tagorės žodžius: „Kodėl užgeso žibintas?/ Aš pridengiau jį apsiaustu nuo vėjo./ Kodėl nutrūko styga?/ Aš mėginau išgauti garsą,/ kuris ne jos jėgoms – štai kodėl nutrūko arfos stygos“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija