Atnaujintas 2007 spalio 12 d.
Nr.77
(1574)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Įamžintas prelato krikšto vardas

Justinas ADOMAITIS

Bažnyčioje buvo pašventinta
naujoji žemės ūkio mokyklos vėliava

Konferencijos svečiai (iš kairės):
kun. Jonas Baliūnas, prelato
M.Krupavičiaus dukterėčia
Genovaitė Jarumbavičiūtė,
g. kan. Robertas Bruzga,
vyskupas Rimantas Norvila,
Seimo narys Vytautas
Kamblevičius, Prienų rajono
meras Alvydas Vaicekauskas

Prel. Mykolo Krupavičiaus
istoriniu palikimu susidomėjo
jaunimas

Bendri rūpesčiai vienija
(pirmoje eilėje iš dešinės):
mokyklos direktorę Marijoną
Mitrulevičienę, Švietimo
ir mokslo ministerijos atstovą
Juozą Gaudiešių ir AB „Lytagra“
komercijos direktorių Juozą
Kalinauską. Antroje eilėje
dešinėje – verslininkas
Algis Žvaliauskas

Prienų rajone Balbieriškio miestelyje esančiai žemės ūkio mokyklai suteiktas kraštiečio, Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministro, žemės reformos sumanytojo ir vykdytojo, krikščionių demokratų partijos įkūrėjo prelato Mykolo Jeronimo Krupavičiaus vardas. Ta proga vykusioje konferencijoje prelato dukterėčia, žinoma Sūduvos krašto mokytoja ir kraštotyrininkė Genovaitė Jarumbavičiūtė pastebėjo, jog Balbieriškis bus vienintelė vieta pasaulyje, kur jos dėdė prelatas turės du vardus. Šiaip nei jis pats, nei jo biografai krikšto vardo (Jeronimas) nėra minėję.

Vardo suteikimo žemės ūkio mokyklai proga Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, parapijos klebonas g. kan. Robertas Bruzga, Prienų dekanas kun. Jonas Baliūnas, svečiai kunigai iš Kauno ir Baltarusijos. Pamaldų metu pašventinta nauja mokyklos vėliava. Vėliau gėlių padėta prie Balbieriškio pirminės sveikatos priežiūros centro pastato, kur kitados stovėjo prelato gimtasis namas. Dabar tą vietą ženklina tik paminklinė lenta.

Prelato M.J.Krupavičiaus vardo suteikimas ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai žemdirbių ir kaimo verslininkų profesinio rengimo įstaigai – didelis įpareigojimas. Tai pabrėžė ir Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas, ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Juozas Gaudiešius, ir mokyklos istorikas Rimantas Sidaravičius, skaitęs pranešimą apie prelato gyvenimą ir įvairiašakę veiklą.

Pasak mokyklos direktorės Marijonos Mitrulevičienės, keliolika metų reformuojamos šalies švietimo ir žemės ūkio sritys turėjo įtakos jaunimo darbiniam ir pilietiniam ugdymui. Todėl kiekvienais mokslo metais formuojant moksleivių – būsimųjų žemės ūkio ir kaimo verslų specialistų kontingentą kreipiamas dėmesys į jaunuolių motyvaciją, ketinimų brandą. Tačiau šiemet nežinia dėl ateities visą mokyklos bendruomenę verčia laukti naujo politikų sprendimo.

Iš reformos į reformą

Vyriausybės programoje numatyta reorganizuoti profesinį mokymą, sujungiant pirminio profesinio ir darbo rinkos profesinio mokymo sistemas, decentralizuoti profesines mokyklas ir perduoti jas savivaldybėms. Kadangi kaime jaučiamas grėsmingas kvalifikuotų darbininkų ir viduriniosios grandies specialistų stygius, žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė suabejojo žemės ūkio profesinio mokymo tinklo gerinimo galimybėmis. Jos nuomone, galima rasti racionalesnį variantą, pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kartu su savivaldybėmis, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), darbdavių organizacijomis ir kitais socialiniais partneriais dalyvautų kuriant vieningą profesinio mokymo sistemą.

Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijoje netyla kalbos, kad žemdirbių profesinio rengimo sistema decentralizuojama jau nebe pirmą kartą. Kai Vyriausybė šios srities ugdymo įstaigas iš Žemės ūkio ministerijos 2000 metais perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos reguliavimo sričiai, priimama mažiau jaunuolių, norinčių įgyti žemdirbių profesijas. Prieš dešimtmetį norėta žemės ūkio mokyklas perduoti apskričių administracijoms, tuomet profesinio mokymo sistema būtų žlugusi. Dabar einama tuo pačiu keliu.

Pasak pertvarkos organizatorių, profesinį rengimą norima decentralizuoti pagal du valdymo modelius: pirmasis – nedaug (iki 500) moksleivių turinčios įstaigos jungtųsi su didesnėmis profesinio mokymo institucijomis arba su savivaldybės teritorijoje esančiomis bendrojo lavinimo mokyklomis, antrasis – profesinės mokyklos iš biudžetinių taptų viešosiomis įstaigomis, kurių dalininkais galėtų būti savivaldybė, ŽŪM, verslo įmonės ir kt.

Žemės ūkio ministerija pritaria žemės ūkio sektorinių praktinio mokymo centrų kūrimui, tačiau jie neturėtų būti sujungti su kito profilio mokymo centrais. Profesinio mokymo sistema turėtų būti tolygi, orientuota į atskiro regiono specifiką bei poreikius.

Gelbsti paramos projektai

Balbieriškio M.J.Krupavičiaus žemės ūkio mokykloje rengiami technikos priežiūros verslo darbuotojai, smulkaus verslo paslaugų teikėjai, automobilių remontininkai, statybininkai (apdailininkai), virėjai-konditeriai, pardavėjai, technikos šaltkalviai-remontininkai. Be to, jaunuoliams sudarytos sąlygos mokykloje įgyti brandos atestatą, nes miestelyje likusi tik pagrindinė mokykla. Šių metų pavasarį vidurinio mokslo baigimo pažymėjimai įteikti šešiasdešimčiai moksleivių. Pasak mokyklos direktorės M.Mitrulevičienės, specialybės siūlomos ištyrus regiono darbo rinką. 2006-2007 mokslo metais mokykloje mokėsi 225 moksleiviai iš Prienų, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Druskininkų savivaldybių.

Didžiąją dalį moksleiviams ugdyti reikalingų lėšų mokykla gauna dalyvaudama mūsų šalies ir tarptautiniuose projektuose. Pagal SAPARD programą mokykla parengė ir įgyvendino projektą „Žemės ūkio verslo plėtra ir alternatyviųjų pajamų skatinimas Prienų rajone“. Pagal Bendrąjį programavimo dokumentą (BPD) parengtas projektas „Balbieriškio žemės ūkio mokyklos infrastruktūros plėtra“, dalyvauta projektuose „Lietuvos mokyklų, rengiančių darbuotojus kaimui, konkurencingumo didinimas ir veiklos tęstinumo užtikrinimas, diegiant naujas mokymo programas“. Kartu su kolegomis iš Norvegijos, Italijos, Austrijos ir Vokietijos Balbieriškio mokiniai ir mokytojai dalyvavo projektuose „Europietiškos virtuvės patirtis ir kultūra tobulinant maisto ruošimo įgūdžius“, „Turizmas, maisto gamyba, ekologinė žemdirbystė – alternatyvūs verslai kaimo vietovėse“, „Žvėriena nuo medžioklės iki vaišių stalo“. Šiemet dalyvaujama tarptautiniame projekte „Nuo grubaus mūro iki vidaus apdailos“.

Pasak direktorės M. Mitrulevičienės, moksleiviai teorines ir praktines specialybės žinias tikrina mokomosiose išvykose penkiose Europos šalyse. Gamybinę praktiką moksleiviai atlieka šalies ūkininkų ūkiuose, verslo įmonėse. Mokykla yra sudariusi sutartį su AB „Lytagra“ nuomoti techniką mokymo tikslams.

Mokinio krepšelio lėšos – pastatų priežiūrai

M.J.Krupavičiaus žemės ūkio mokykla, kaip ir kitos panašaus pobūdžio šalies įstaigos, didesnę dalį iš mokinio krepšelio lėšų išleidžia pastatų priežiūrai. Šiemet parengtas katilinės renovavimo projektas. Vietoj anksčiau naudoto mazuto krosnys bus kūrenamos pjuvenų granulėmis. Nemuno kilpų regioninio parko pašonėje, unikalia gamta garsėjančiame Balbieriškio miestelyje nėra viešbučio, tinkamos viešojo maitinimo įstaigos. Kaimo turizmo reikmėms galima panaudoti buvusį moksleivių bendrabutį, tačiau tam reikalingos nemažos lėšos, jų tikimasi gauti dalyvaujant projektuose.

Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos turimomis žiniomis, iš žemės ūkio mokyklos moksleivio krepšelio (4-6 tūkst. Lt) tik 60 litų skiriama mokymo priemonėms, o visa kita atitenka aplinkai: pastatams išlaikyti, darbuotojų atlyginimams, moksleivių stipendijoms. Specialistų nuomone, žemės ūkio mokyklas perdavus savivaldybėms, kiltų nemažai problemų. Vienoje mokykloje mokosi jaunuoliai iš kelių savivaldybių, o aplinkos tvarkymo išlaidų našta (pastatų priežiūra, šildymas, vandentiekis ir kt.) tektų vienai, kurios teritorijoje yra mokykla.

Savivaldybės neatsisakytų...

Kai kurios didesnių miestų savivaldybės neatsisakytų perimti profesinio mokymo įstaigų. To siekiama tikintis pelningai parduoti prižiūrėtus, gerose vietose stovinčius mokyklų pastatus. Balbieriškio pedagogų įsitikinimu, reikia atkurti profesinio rengimo sistemą. Žemės ūkio ir kaimo verslų profesinių mokyklų steigėjais galėtų likti Švietimo ir mokslo ministerija, o dalininkais – Žemės ūkio ministerija ir savivaldybės.

Lietuvoje yra 75 valstybinės profesinio mokymo įstaigos, iš kurių 13 – viešosios įstaigos, trijų steigėjais yra savivaldybės bei ŠMM. Prienų rajono meras A.Vaicekauskas sakė, jog šalies kaimui ir žemės ūkiui reikalingi kvalifikuoti darbininkai. Žemdirbių ir kaimo verslo specialistų profesinio rengimo įstaiga savivaldybei turėtų būti perduota garantuojant finansavimą. Pasak mero, rajonui reikalinga šiuolaikiška, į žemės ūkio ir kaimo ateitį orientuota ugdymo įstaiga.

Istorija ir moko, ir pataria

Apie kaimo ateitį galvojo ir prelatas M.Krupavičius, kurio sumanyta žemės reforma vėliau buvo pavyzdžiu kai kurioms Vakarų Europos ir Pietų Amerikos šalims.

1926 m. rugpjūčio 27 d. „Tėvynės sargo“ numeryje rašoma, kad Balbieriškyje įkurta nauja žemės ūkio mokykla, kurios steigėja – Lietuvos katalikių moterų draugija. Privati mokykla savo darbą pradėjo 1926 m. spalio 1 d. buvusio Balbieriškio dvaro oficinoje. Žemės ūkio ministro M.Krupavičiaus įsakymu privačiai mokymo įstaigai išnuomoti penki parceliuojamo dvaro trobesiai ir apie 60 ha žemės.

Kaip rašo dr. Juozas Dauparas studijoje „Žemės ūkio švietimas“ (Čikaga, 1966 metai), žemės ūkio mokyklose mokėsi 16–17 metų ir vyresni jaunuoliai, kurie pagal kilmę ir tėvų užsiėmimą pasiskirstė taip: 85,56 proc. – ūkininkų vaikai, 4,44 proc. – amatininkų, 4,52 proc. – tarnautojų ir 5,48 proc. – darbininkų (analizuoti 1918–1938 metų duomenys). Balbieriškio žemesniąją žemės ūkio mokyklą lankė vidutinių (turinčių 10–20 ha žemės) ir stambesnių (turinčių daugiau kaip 20 ha žemės) ūkininkų vaikai, baigę keturis pradinės mokyklos skyrius.

Žemės ūkio mokykla buvo dviklasė, mokslo metai padalyti į du pusmečius. Mergaitės mokėsi tikybos (1 savaitinė valanda), lietuvių kalbos (2 val.), aritmetikos (4 val.), istorijos (1 val.), geografijos (1 val.), chemijos ir fizikos (3 val.), gyvulininkystės (3 val.), sodininkystės (1 val.), daržininkystės (1 val.), kooperacijos (1 val.), namų ūkio sąskaitybos (1 val.), mitybos (3 val.), kepimo (2 val.), konservavimo (2 val.), tvarkos ir skalbimo (2 val.), rankdarbių ir siuvimo (2 val.), audimo (1 val.), pedagogikos (1 val.), higienos (1 val.), dainų (1 val.), kūno kultūros (1 val.). Praktikos darbams per savaitę būdavo skiriama 12 valandų: mitybai – 4 val., kepimui – 1 val., konservavimui – 1 val., skalbimui – 2 val., siuvimui – 2 val., audimui – 2 val.

Valstybė nuo 1926 m. spalio 1 d. iki 1938 m. sausio 1 d. Balbieriškio žemesniajai žemės ūkio mokyklai skyrė 258 015 Lt, dar 16 tūkst. Lt – mokyklos ūkiui. Per tuos metus į mokyklą įstojo 204 mergaitės, baigė 132, vienos išmokslinimas valstybei kainavo 2068 Lt. Prieškario metais Lietuvoje veikė aštuonios privačios žemesniosios žemės ūkio mokyklos. 1937–1938 mokslo metais jose dirbo septyni pedagogai, baigę aukštąjį mokslą, ir 31, baigęs vidurinį mokslą. Kiti – agronomijos, namų ūkio specialistai ir kt.

Balbieriškio žemesniajai žemės ūkio mokyklai nuo 1926 metų vadovavo Elena Šešplaukytė, baigusi Dotnuvos žemės ūkio technikumą, vėliau Kotryna Niauronytė-Budriūnienė, Elena Puišytė, Apolonija Pacevičiūtė-Micutienė, Uždavinys, Januškaitytė. Mokytojais dirbo Povilas Baranauskas, Anelė ir Justinas Skuodai, Kazimiera Bražukienė, Stasė Žikevičienė ir kt. Mokomasis ūkis (apie 60 ha) buvo įsikūręs dabartinio Gerulių kaimo teritorijoje. Mokykla turėjo apie dešimtį melžiamų karvių, nemažai kiaulių, penkis arklius. Ūkį prižiūrėjo samdomi darbuotojai, mergaitės tik atlikdavo praktiką. Tam tikras užduotis moksleivės atlikdavo tėvų ūkiuose.

Už mokslą per metus merginos mokėdavo 50 litų, išlaikymas bendrabutyje per mėnesį kainavo 30 litų. Pačioms reikėjo įsigyti uniformą: tamsiai žalias plisuotas sukneles su juodomis prijuostėmis ir žalio aksomo kepuraites su geltona juostele.

Dr. J.Dauparas savo studijoje pateikia balbieriškiečių moksleivių 1931–1938 metų anketas. Per tą laiką žemės ūkio mokyklą baigė 100 merginų. Iš jų 58 prisipažino šeimininkausiančios ūkiuose, 29 – toliau mokysis, o 13 – dar neapsisprendusios.

Klestėjimo metai ir „planinės ekonomikos“ pamokos

Ūkininkaičių rengimas baigėsi 1944 metais. Tik 1959 metais Balbieriškyje ima veikti žemės ūkio mechanizacijos mokykla Nr. 8 (vėliau vadinta kaimo profesine technikos, vidurine profesine technikos, pagaliau tik žemės ūkio mokykla). Pirmaisiais mokslo metais į ją įstojo apie 90 moksleivių, baigusių aštuonias klases.

Iki 1975 metų buvo rengiami III klasės traktorininkai-mašinistai, nesuteikiant jiems papildomo vidurinio išsilavinimo. Iš Alytaus, Prienų, Kauno, Varėnos, Lazdijų ir kitų rajonų atvykusiems jaunuoliams buvo dėstoma žemės ūkio mašinų teorija, agronomija, visuomenės mokslas, estetika, karinis rengimas ir kiti dalykai. Moksleiviai nemokamai gaudavo uniformą, nemokamai gyveno bendrabutyje, buvo maitinami. Nuo 1975 metų mokykla tapo vidurine, rengė traktorininkus, gyvulininkystės fermų mechanizatorius ir operatores, pieno cheminės analizės laborantes. 1984-1988 metais dar buvo rengiami vaisių ir daržovių agronomai, kaimo statybos meistrai.

Planinės ekonomikos dešimtmečiais buvo griežtai ir iš anksto reglamentuojama, kiek kuri šalies bendrojo lavinimo mokykla turi pasiųsti moksleivių į kaimo profesines mokyklas, pagal tai skaičiuoti „socialistinio lenktyniavimo“ balai. Baigusieji Balbieriškio VPTM Nr. 8 vos ne priverstinai būdavo įdarbinami kolūkiuose. Valstybė darbininkams rengti skyrė daug lėšų (iš Vilniaus ir Maskvos fondų). Toli buvo žinomi balbieriškiečių moksleivių ir mokytojų laimėjimai, įvertinti medaliais ir vėliavomis. Klestėjimo metais (1989 m.) žemdirbių specialybių ir vidurinio išsilavinimo siekė 555 moksleiviai.

Iš 75 liks septynios?

Po 1990 metų situacija ėmė keistis. Atsisakyta profesinio orientavimo į darbininkų specialybes, atsirado konkurencija tarp panašaus profilio mokyklų. Balbieriškyje buvo rengiamos namų ūkio ekonomės (jos įgydavo ir vidurinį išsilavinimą), traktorių ir automobilių remonto šaltkalviai, kalviai-suvirintojai, žemės ūkio technikos mechanikai. Moksleiviai buvo orientuojami į darbą privačiuose ūkiuose, įmonėse. Jie mokėsi smulkaus verslo organizavimo, ekonominių žinių pagrindų, mašinų serviso įrengimų, siuvimo, kirpimo, civilinės saugos, pilietinio ugdymo ir kitų dalykų.

Nuo įkūrimo Balbieriškio žemės ūkio mokyklai vadovavo Petras Sinkevičius (1959 m.), Vytautas Saržickas (1959-1961 m.), Gediminas Šocas (1962-1968 m.), Arnoldas Keblys (1969-1972 m.), Jonas Kalanta (1972-1978 m.), Jonas Juškauskas (1978-1985 m.), Algirdas Giraitis (1985-1990 m.), Jonas Kalanta (1990-2002 m.), M.Mitrulevičienė (nuo 2002 m.).

Mokykla turi solidžią materialinę bazę – mokomuosius korpusus, bendrabučius, garažus, daug senstelėjusios technikos. Patalpomis (ir pedagogais) dalijamasi su pagrindine mokykla. Galbūt ateityje iš dviejų ugdymo ir profesinio rengimo įstaigų atsiras viena universali mokykla, teikianti ir vidurinį išsilavinimą, ir rengianti tęstinio ūkininkų mokymo kursus. Apie tai jau mąstoma ir Prienų rajono savivaldybėje, ir taryboje (joje balbieriškiečiai turi keturis įvairioms politinėms partijoms priklausančius atstovus).

Vyriausybė numačiusi šalyje iš buvusių 75-ių palikti septynias šakines profesinio rengimo įstaigas, pavaldžias Švietimo ir mokslo ministerijai. Ar išliks po reformos Balbieriškio M.J.Krupavičiaus žemės ūkio mokykla? Nesolidu būtų grįžti 80 metų atgal.

Balbieriškis, Prienų rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija