Atnaujintas 2007 spalio 17 d.
Nr.78
(1575)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Europos vyskupų susitikimas Fatimoje

Mindaugas BUIKA

Fatimos Dievo Motinos
šventovės Apsireiškimų koplyčia

Ganytojai meldžia Dievo Motinos užtarimo

Spalio pirmąją savaitę į Fatimos Dievo Motinos šventovę, kur prieš devynis dešimtmečius (1917-ųjų gegužę – spalį) įvyko Švč.Mergelės Marijos apsireiškimai trims tos Portugalijos vietovės piemenėliams Jacintai, Pranciškui ir Liucijai, savo metinei asamblėjai rinkosi Europos katalikų nacionalinių episkopatų vadovai, priklausantys Europos vyskupų konferencijų tarybai (Consilium Conferentiarum Episcoporum Europae, CCEE). Užbaigiant susitikimą spalio 6 dieną CCEE pirmininkas Estergomo arkivyskupas ir Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas bei visi jo dalyviai iškilmingoje ceremonijoje perskaitė maldą, kuria Europą ir visus jos gyventojus pavedė Švč. Mergelės Marijos globai ir užtarimui.

Buvo meldžiamasi, kad europiečiai, gyvendami vienybėje ir darnoje, būtų atviri Gerajai Naujienai, svetingai priimtų ir suteiktų paramą svetimšaliams, būtų dosnūs vargšams, benamiams ir bedarbiams, kad džiaugsmingai skelbtų Vilties evangeliją. „Marija, palaimintoji tarp visų moterų, nuolankiai priėmusi Tėvo valią, tavo širdžiai mes atiduodame savo šeimas ir jaunus žmones, senelius ir kūno bei minties ligonius, – teigiama Europos ganytojų maldoje. – Mes prašome Tavęs paguosti visus, kurie kenčia, kurie yra sužeisti ar sugniuždyti. Atverk kiekvieną širdį Jėzui, tavo Sūnui“.

Atiduodami Švč. Mergelės Marijos motiniškai meilei Bažnyčią Europoje, kontinento vyskupai meldė, kad jos nariai būtų perkeisti Šventosios Dvasios, taptų švento gyvenimo liudytojais, Dievo kūrinijos saugotojais, taikos ir susitaikymo ambasadoriais. Buvo meldžiamasi, kad Europos katalikai liktų ištikimais tarnais Jėzaus Kristaus, kuris pasiaukojo savo dangiškajam tėvui, atiduodamas savo gyvybę, kad visus išvaduotų iš nuodėmės ir atvertų kelią amžinajam gyvenimui. „Marija, Motina Bažnyčios, melskis už Europą, melskis už mus“, – nuolankiai prašė į Fatimą susirinkę žemyno hierarchai gausios daugiatautės tikinčiųjų minios akivaizdoje.

Dešimtys tūkstančių tikinčiųjų, maldoje susivieniję su savo ganytojais, Fatimos Dievo Motinos šventovėje dar kartą patvirtino, kad Europos krikščioniškosios šaknys lieka gyvos ir vaisingos. Jeigu nuorodos į Dievą nepavyko įrašyti į naująją Europos Konstituciją, tai ji liko įrašyta europiečių gyvenime, širdyje ir mintyse, teigė savo komentare Italijos katalikų žinių agentūros SIR direktorius Paolas Bustafa.

Aptardamas praėjusią CCEE asamblėją, jis nurodė susitikime dalyvavusio Vyskupų kongregacijos prefekto kardinolo Džiovanio Batistos Rė mintį, jog mūsų epochoje su dominuojančia kultūra, kurioje „stengiamasi neutralizuoti krikščioniškąjį dalyvavimą visuomenėje nustumiant tikėjimą į privačią sferą“, žemyno katalikai turi aktyviai veikti, kad Europos bendrųjų namų statyba būtų paremta principais, kurie juos sustiprintų, nušviestų ir suteiktų jiems sielą. Portugalijos sostinėje Lisabonoje surengtame CCEE asamblėjos dalyvių susitikime su šalies premjeru Žozė Sokratsu Karvalju Pintu de Souza, kuris dabar pirmininkauja Europos Sąjungai, kardinolas P.Erdas pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia prisideda stiprinant vienybę Europoje. „Be krikščionybės Europai trūktų širdies“, – sakė CCEE pirmininkas.

Šeima svarbi žemyno ateičiai

1971 metais įkurtos ir 36 nacionalinius episkopatus vienijančios Europos vyskupų konferencijų tarybos (Fatimoje į CCEE buvo priimta Moldova ir Monakas) pastarosios metinės asamblėjos dėmesio centre buvo šeimos ir santuokos Europoje teisinė, institucinė, socialinė ir pastoracinė padėtis. Šeimos situacija kontinento šalyse yra panaši: daugėja skyrybų ir abortų. Užuot pasirinkę gyvenimą santuokoje, europiečiai mieliau renkasi partnerystę, daugelis vaikų auga tik su vienu iš tėvų, daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje, pagaliau ir pati santuoka kuriama vis vyresniame amžiuje.

Europos vyskupai pabrėžia kontrastą tarp aukščiau išvardintos tikrovės ir to fakto, kad sociologiniai tyrimai bei apklausos patvirtina, jog gyvenimas šeimoje ir santuokoje lieka prioritetiniu idealu Europos jaunimui. Be abejonės, pati tradicinė šeimos forma, paremta vyro ir moters santuoka, nėra atsakinga už jos išgyvenamą krizę. Ją sąlygojo pastaruoju metu iškilęs agresyvusis feminizmas ir homoseksualizmas, bandantys primesti savąsias „alternatyvas“, bei kitos šiandienos gyvenimo ydos. „Šiandien Europoje šeimos gyvena dominuojančioje individualistinio ir sekuliarizuoto mentaliteto aplinkoje, kuri minimizuoja amžiną šeimos vaidmenį ir palenkia ją efemeriškiems ir materialistiniams visuomenės interesams“, – konstatuoja CCEE asamblėjos dalyviai.

Šią nepalankią situaciją, kai daugelis žmonių į santuoką žiūri kaip į „paprastą kontraktą“, pagilina ir tautiškai bei religiškai mišrių santuokų gausėjimas, taip pat padidėjusi migracija, neretai sąlygojanti skyrybas. Kartu ganytojai įžvelgia ir kai kurias teigiamas šeimos atgimimo tendencijas. Vis daugiau jaunų žmonių ryžtasi atsidėti santuokiniam gyvenimui ir gimdyti daugiau vaikų. Ypač svarbu, kad šeimos stiprinimui ir gimstamumo didinimui vis didesnis dėmesys skiriamas politiniuose debatuose bei atitinkamuose nacionalinių parlamentų bei vyriausybių veiksmuose. Džiaugdamasi šiuo atgimimu Bažnyčia toliau stengiasi mobilizuoti savo pastangas ir visą visuomenę tradicinės šeimos ir santuokos gynimui ir palaikymui, pabrėždama jos išskirtinę reikšmę žmonių bendruomenei. Todėl visiškai nepatenkinama pastebima tendencija, kai tradicinė šeima, grindžiama vyro ir moters santuoka, įstatymu yra prilyginama kitoms sugyvenimo formoms, netgi su išsigimėliška homoseksualų „sąjunga“. Faktiškai tai reiškia nesirūpinimą tikrosios šeimos gerove, jos stabilumu, sutuoktinių ištikimybės, vaikų auginimo ir auklėjimo, jų teisių gynimo ignoravimą.

Dėl to Bažnyčia, patvirtindama, kad „europinės visuomenės ateitis yra įmanoma tik per šeimą“, šiam tikslui vykdo sąžinės ugdymo uždavinį, kuria naujus pastoracinius centrus, kuriuose įgyvendina atitinkamas programas. Šeimos sielovada „nėra vienas iš specifinių pastoracinės globos aspektų, bet pagrindinis elementas, kuris daro poveikį visoms kitoms pastoracijos sritims“, – teigė Fatimos susitikime Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Bordo arkivyskupas kardinolas Žanas Pjeras Rikaras, kuris yra ir CCEE vicepirmininkas. Sielovados tikslas – padėti sutuoktinių poroms ir šeimoms tapti atviroms Dievo malonei ir priimti santuokinio ir šeimos gyvenimo evangelinę viziją.

Nurodęs Bažnyčios Europoje aktyvų veikimą rengiant jaunus žmones santuokai, dvasiškai globojant sutuoktinių poras, ypač krizinėse šeimos gyvenimo situacijose, teikiant psichologinę paramą moterims iškilus aborto klausimui, remiant našlius ir išsiskyrusius, ganytojas vis dėlto pareiškė, kad pačių sutuoktinių porų liudijimas yra nepakeičiamas. Kardinolas Ž.Rikaras taip pat priminė, jog dabartinės radikalios sekuliarizacijos sąlygomis bažnytinis sužadėtinių rengimas santuokai gali tapti ir jų pirmąja evangelizacija, todėl tai pareikalaus didesnių pastangų nei vien tik rengimas Santuokos sakramentui.

Prancūzijos episkopato vadovas pabrėžė, kad Bažnyčios siūlomą šeimos ir santuokos viziją negalima laikyti „grynai konfesine“, liečiančia vien tik katalikus. Ši vizija apima visą žmogų, su jo specifine prigimtimi, todėl krikščionys turi teisę ir pareigą visiems aiškinti tradicinės šeimos, kaip institucijos, unikalumą, pabrėžti jos stabilumo ir sutuoktinių ištikimybės poreikį, vaiko teisę turėti tėvą ir motiną, būtinybę atmesti eutanaziją ir abortą. Šis Bažnyčios veikimas – tai ne tik viešasis išsakymas, bet pirmiausia sąžinių ugdymas.

Įvertintas Ekumeninis dialogas

Fatimoje vykusiame Europos vyskupų konferencijų vadovų metiniame susitikime taip pat buvo aptarta ekumeninio dialogo padėtis bei perspektyvos vertinant rugsėjo pirmoje pusėje Sibiu (Rumunija) pasibaigusią 3-iąją Europos ekumeninę asamblėją. Aptarimui vadovavęs Belgrado (Serbija) katalikų arkivyskupas Stanislavas Hočevaras pabrėžė, kad ekumenizmas nėra atsidūręs krizėje, kaip kartais nurodo kai kurie ekspertai, bet yra aiškiai atsisakęs buvusios nepamatuotos euforijos. „Ekumenizmas reikalauja atsivertimo, šventumo, brandos, todėl yra ilgas, kantrus, uždegantis ir egzistencinis procesas, – aiškino arkivyskupas. – Iš Sibiu mes išmokome, jog tai, ko reikia ekumenizmo pažangai, yra maži žingsniai, kurie būtų gerai paruošti ir žymūs kiekviename lygmenyje, organiški ir pranašiški žingsniai“.

Belgrado katalikų dvasinis vadovas taip pat nurodė, kad Sibiu ekumeninė asamblėja dar labiau įtraukė į šį procesą Rytų Europą su jos specifine realybe. Jeigu žemyno Vakaruose esminį vaidmenį ekumenizme vaidina katalikų ir protestantų santykiai, tai Rytuose svarbiausia yra katalikų ir stačiatikių bendrystė. Sibiu taip pat parodė, kad tolesnis dialogas yra įmanomas nubrėžiant aiškesnes definicijas, aiškiau apibrėžiant tapatumą, kuris netrukdo abipusiam solidarumui. Ekumenizmui ypač svarbus realus „gyvenimo liudijimas“, kuris kuria tikėjimo, vilties ir meilės vienybę. Pagaliau Sibiu patvirtino augančią dialogo dalyvių atsakomybę – tai naujas svarbus ekumenizmo bruožas.

Aktyviai dalyvavęs 3-ojoje Europos ekumeninėje asamblėjoje CCEE generalinis sekretorius monsinjoras Aldas Džiordanas pasakojo apie asamblėjos keturis „piligrimystės etapus (Roma, Vitembergas, nacionaliniai renginiai, Sibiu), įgalinusius sukurti glaudesnį ryšį tarp delegatų, plačiau įjungti tautines bendruomenes. Monsinjoro nuomone, tokia piligrimystės dimensija turėtų būti įgyvendinama ir būsimosiose ekumeninėse asamblėjose, kurios Europoje rengiamos maždaug kas dešimtį metų. Tokia eiga parodė ekumeninio darbo turtingumą, kuris atliekamas diecezijose ir parapijose, vienuolijų šeimose, sąjūdžiuose, organizacijose ir bendruomenėse. Tokiu būdu Ekumeninė asamblėja tapo delegatų patyrimo liudijimo ir dauginimo forumu, kuris sustiprino ekumenizmo veikimo tinklą visame žemyne. Taip pat svarbu, kad Sibiu asamblėjai dėmesį skyrė Europos politinės institucijos – joje dalyvavo Europos Komisijos ir Europos parlamento ir Europos Tarybos vadovai.

Monsinjoras A.Džiordanas tvirtino, kad didžiųjų Europos ekumeninių asamblėjų ciklas (Bazelis – 1986 metai, Gracas – 1997 metai ir Sibiu – 2007 metai) yra užbaigtas, todėl „ateityje mes turėsime išrasti kažką naujo“ – didesnį dėmesį skirti vietinio pobūdžio susitikimams bei ekumeninėms piligrimystėms. Ekumeninės asamblėjos parodė, kad krikščionybė gali ir turi vaidinti svarbų vaidmenį Europoje, nepaisant vykstančios sekuliarizacijos. Visų konfesijų krikščionys europiečiai turi bendradarbiauti sprendžiant migracijos, dialogo su islamu, kūrinijos apsaugos, taikos ir teisingumo klausimus. Yra iškelta idėja – surengti didelę bendrą žemyno krikščioniškų Bažnyčių piligrimystę į smurto kankinamą Šventąją Žemę.

Fatimos susitikime Europos katalikų vyskupai pabrėžė poreikį, kad visos žemyno Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės turi kalbėti „vienu balsu“, kai kalbama apie gyvybės ir šeimos gynimą, religinio švietimo ir religijos laisvės įtvirtinimą bei vystymą. Ir šiandien visi krikščionys turi jausti bendrą atsakomybę už Europos ir pasaulio gerovę ir taiką. „Ekumenizmas yra kelionė, kurią mes esame pašaukti žengti Nukryžiuoto Kristaus (sunki kančios kelionė) ir Prisikėlusio Kristaus pėdomis, – sakė monsinjoras A.Džiordanas. – Mes turime patirti Jo darbo džiaugsmą ir šviesą“.

Svarbios sielovados sritys

Kartu su svarbiausiais santuokos ir šeimos bei ekumenizmo klausimais Fatimoje vykusioje Europos vyskupų konferencijų tarybos metinėje asamblėjoje buvo svarstoma Bažnyčios padėtis Europoje ir bendradarbiavimas su europinėmis institucijomis, parama Afrikai, žiniasklaidos veikla, pašaukimų skatinimas, taip pat kalinimo įstaigų sielovada. Kaip minėta, CCEE susitikime dalyvavęs Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas D.Rė, kalbėdamas apie „Europos bendrųjų namų statybą“, pabrėžė, kad sėkmė daug priklausys nuo sekuliarizuotos visuomenės sugrįžimo prie Dievo, tikėjimo atgimimo ir krikščioniškojo aspekto stiprėjimo kultūroje. Kardinolas kvietė episkopatų vadovus derinti iniciatyvas nacionaliniame lygmenyje, kad pastoracinis veikimas taptų efektyvesnis visoje Europos Bažnyčioje.

CCEE asamblėjos dalyviai išklausė Europos Bendrijos episkopatų komisijos (COMECE) vadovų – pirmininko Referdamo (Olandija) vyskupo Adriano van Lujno ir sekretoriaus monsinjoro Noelio Treinoro – ataskaitą apie šios organizacijos, vienijančios Europos Sąjungos šalių vyskupų konferencijas, bendradarbiavimą su ES institucijomis. COMECE dalyvauja ES konsultacijų programoje „XXI amžiaus mokyklos“, rengiasi 2008-iems – Europos tarpkultūrinio dialogo metams, taip pat stengiasi plėtoti debatus dėl aktualių bioetikos klausimų.

CCEE susitikime taip pat buvo išreikštas ryžtas toliau bendradarbiauti su Afrikos vyskupais, prisidedant prie jų bendros atsakomybės dėl evangelizacijos ir pažangos. „Europa neturės ateities, jeigu ji neprisiims atsakomybės globaliniame lygmenyje“, – pabrėžė ganytojai. Jie nurodė į socialinės paramos svarbą Afrikos žemynui, kurį kamuoja skurdas, smurtas, badas, neteisingumas ir priverstinė migracija. Fatimos susitikimo dalyviai buvo informuoti apie lapkričio 13–18 dienomis CCEE ir SECAM (Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų taryba) Ganoje rengiamą tarptautinę konferenciją, skirtą vergijos pabaigos Afrikoje 200-osioms metinėms. Konferencijos tema „Vergija ir naujos vergystės“.

CCEE Europos ekiskopatų žiniasklaidos komitetas (CEEM) supažindino su 2009 metais rengiamu už žiniasklaidą atsakingų vyskupų susitikimu „Interneto (Web) kultūra“, kuriame bus analizuojamos Bažnyčios dalyvavimo galimybės šioje sparčiai besivystančioje informacijos perteikimo srityje. Europos episkopatų vadovai Fatimoje aptarė padėtį įkalinimo įstaigų sielovadoje, ypač tai, kad tarp kalinių sparčiai auga užsieniečių. Kai kuriose šalyse jie sudaro net 50 proc. visų kalinčių. Dėl to ši sielovados sritis vis labiau tampa artima sielovadiniam rūpinimuisi migrantais, ypač vadinamaisiais „nelegalais“, kurių padėtis dažnai yra labai sunki.

Ateinančių penkerių metų perspektyvoje CCEE nusprendė daugiau dėmesio skirti dvasinių pašaukimų klausimams, ypač žiniasklaidos vaidmeniui pašaukimų kultūrai skatinti. Europos pašaukimų tarnyba (EVS) kitą metinį susitikimą Portugalijoje paskirs Romoje vykusio pašaukimų kongreso dokumento „In verbo Tuo“ publikacijos 10-mečiui paminėti. Praėjusi EVS asamblėja, birželio pabaigoje vykusi Kroatijoje, nagrinėjo šeimos vietą pašaukimų ugdymo misijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija