Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Saugumo iliuzija

Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis įsitikinęs, jog Lietuvos valstybė prapuls, jei sunyks, nusilps dešiniosios jėgos Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Su Europos Parlamento nariu, vienu žymiausių Lietuvos politikų, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininku, pirmuoju valstybės vadovu, profesoriumi Vytautu LANDSBERGIU, mininčiu 75 metų jubiliejinę sukaktį, kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Šiandien vis dažniau ir vis garsiau pasigirsta nuomonių, esą žmonės ne dėl tokios Lietuvos stovėjo Baltijos kelyje, saugojo parlamentą gūdžią Sausio 13-ąją, rėmė Sąjūdžio idėją skelbti Kovo 11-osios Aktą. Vienas politikos apžvalgininkas net prasitarė, jog tapome politine, kultūrine, ekonomine Rusijos provincija, integruota į NATO ir Europos Sąjungą. Kodėl taip atsitiko? Kokios klaidos padarytos per paskutiniuosius keliolika metų?

Lietuvos padėtis yra gana kritiška. Europos Sąjunga Lietuvai – tai šiokia tokia atrama, dalinė garantija nuo visiško žlugimo. ES padėtis taip pat nėra labai paprasta, nes ir Europa turi krizės požymių bei problemų, ir mes nesame vieni iš tų geresniųjų, geriau besitvarkančių ES narių. O kai bendruomenės narys pats nesitvarko, tai tikėtis, jog ES bendruomenė jį išgelbės – sąlygiškas dalykas. Galbūt net klaidinantis. Noriu pabrėžti, kad mūsų šalyje egzistuoja klaidinanti, pernelyg paplitusi nuostata, esą tapusi NATO ir ES nare, Lietuva jau yra saugi. Deja, taip nėra, ir ta saugumo iliuzija yra pavojinga, nes demobilizuoja. Demobilizuoja mūsų pačių dėmesį, atsakomybę, o tada atgimsta visokie seni sovietiniai sindromai, kurie mums labai pakenkė per paskutiniuosius keliolika metų. Ir toliau kenkia. Turiu omenyje būtent nesugebėjimą arba nenorą jausti atsakomybę už save ir savo šalį. Turiu omenyje atsakomybę ne tik šiandien ar iki pirmadienio, kaip kai kurie politikai vis mėgsta pasidžiaugti. Iš stalčių ištraukiami kažin kokie popieriai su kylančiais ekonominiais rodikliais ir aiškinama, kad šiandien tarsi dar ir ne taip jau blogai. Bet niekas neskaičiuoja dvasinio nuosmukio rodiklių, nekreipia dėmesio į sutryptas visuomenės dorovines nuostatas. Kodėl silpsta mūsų gyvybingumo nuostatos? Iš kur auga nemeilė gyvenimui? Kodėl mus apėmusios kapituliantiškos nuotaikos bėgti iš savo šalies? Tai – savęs apgaudinėjimas. Esą ekonomika, tegul ir nežymiai, kyla, ir viskas bus gerai. Ne. Jau turime signalų, kad šis pakilimas gali būti krizės įžanga: po ekonomikos kilimo, kaip ir po ekonomikos perkaitimo, ateina smukimas. Labai auga ir dar augs infliacija. Jeigu prieš metus tik per Vyriausybės apsileidimą nepatekome į euro zoną, kuri būtų paskatinusi investicijas ir sukūrusi didesnį ekonomikos stabilumą, tai dabar padėtis kur kas niūresnė. Tada infliacijos perviršis buvo menkutė dalelė už kablelio, tai šiandieninė infliacija labai didelė. Ir nėra ko guostis, kad Latvijoje infliacija dar didesnė. Yra visas regionas, kuris pūtėsi ir save vadino Baltijos tigru, o dabar išlenda į paviršių senas nutriušęs tigro kailis. Saugumo, gerovės iliuzija yra ir pavojingas, ir žalingas dalykas. Ji ne mobilizuoja, priešingai, demobilizuoja visuomenę (jeigu galima manyti, jog mes turime kokią nors visuomenę, o ne atskirus pakrikusius tos visuomenės segmentus, kurie tempia kiekvienas į savo pusę). Ji demobilizuoja ir pačią valdžią, kuri tarsi sako: dar reikia šiek tiek išsilaikyti, pratempti, gal iki rinkimų, o paskui, kaip Dievas duos. Tokią situaciją mes jau turėjome. Valdžios dezintegravimą jau turėjome 1992 metais, kai dauguma to meto Aukščiausiosios Tarybos projektavo ilgam savo valdžią. Tada teko šalies likimą atiduoti į rinkėjų rankas, ir įvyko irgi galbūt neišvengiamas dalykas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Nuo tos datos praėjo 15 metų, iš kurių 10 metų valdė buvę komunistai su visokiausiomis slaptųjų tarnybų uodegomis, įtakomis bei prorusiškomis nuotaikomis. Ir nors pavyko išlaikyti išoriškai europietišką, vakarietišką kryptį, nors Lietuva nenuslydo į NVS, o įstojo į NATO ir ES, tačiau į šias organizacijas vis dėlto neįstojo kaip brandi, solidi tų organizacijų atstovė.

Kultūros problema Lietuvoje labai gili ir labai mažai dėl jos rūpinamasi. Kartu tai – ir politinė, ir elgesio kultūra, ir sąžiningumas, ir padorumas. Šie dalykai labai menkai nūnai tevertinami. Tarp jaunimo turime daug gražių daigų. Ką tik lankiausi renginyje, kur buvo vertinami jaunų žmonių rašiniai apie savo šalį, piliečio sampratą. Jie rašo protingai, giliai, ypač kai pasikliauna savo mamų ar močiučių nuostatomis.

Kai tokius daigus matai, supranti, kad dar ne viskas prarasta ir žlugę. Tačiau dabartinis laikotarpis iki naujųjų Seimo rinkimų – lemtingas.

Jūs paminėjote, kad matote krizės apraiškų ir pačioje Europos Sąjungoje. Kokie europinės krizės požymiai? Kodėl Europos parlamente neleidžiama rodyti nuotraukų apie rusų karių žvėriškumus Čečėnijoje? Rodyti negalima, o žudyti – prašom, niekas nedraudžia, net nepabara?

ES šiandien jau bunda. Šiek tiek. Bunda iš savo iliuzijų, kurių ir mes, lietuviai, tebeturime. Gal tik ne tiek daug, kaip Vakarų ir Vidurio Europa, nes mes geriau matėme ir matome, kas iš tiesų vyksta Rusijoje, ko šiandien galima laukti ir tikėtis iš jos. Rusija šiandien pavirtusi į visišką policinę ir kagėbistinę valstybę, ji tapo agresyvia, ne tik nacionalistine, bet jau ir šovinistine valstybe, su panieka žiūrinčia į visus kitus. Ypač į silpnesnius. Rusija tebesilaiko savo imperinių tradicijų – niekinti silpnesnįjį ir skaitytis tik su stipresniojo, kuris gali duoti grąžos, nuomone. Rusijoje dabar ugdomas pasididžiavimas, kad ji turi labai galingų ginklų, gali puikiai kariauti. Tai beprotiškas, destruktyvus galvojimas pasaulio ir visų pirma savo paties atžvilgiu. Tai – primityvusis militarizmas. Rusija vis dar nori valdyti kitus, pati nesitvarkydama savo kieme. Rusija nebent apsitvarko tik diktatoriškomis, policinėmis priemonėmis užčiaupdama kitaip manančius ir pamaitindama nuolankiuosius. Bet ir tie nuolankieji skursta, laukia, tikisi, kada bus sočiau, žmoniškiau pamaitinti. Europa pradeda geriau suvokti Rusijos specifiką, nei prieš keletą metų. Pradeda suprasti Rusijos ekspansinę esmę... Pati Rusija tuo pasirūpina. Naujosios ES narės, kurios savo kailiu patyrė komunizmo baisumus, gali paaiškinti šiek tiek daugiau ES senbuvėms. Jos pajėgios perspėti Europą dėl daugelio apgavysčių, kurios nūnai transliuojamos iš Maskvos. Kurį laiką į mus Europoje buvo žiūrima kaip į nukentėjusius, todėl šališkus Kremliaus atžvilgiu. Dabar mūsų kolegos iš vakarinės Europos dalies jau pradeda matyti, kad mes – ne tendencingi, o turime šiek tiek daugiau patirties nei jie. Dabar jau pradedama suvokti, jog didžioji problema – tai Rusija. Ne didysis draugas, ne garantija, kad Europa pakils į ekonomines aukštumas, pasinaudodama Rusijos naftos ir dujų resursais, o problema – ir didelė problema. Šiame platesniame fone Lietuva stovi pirmosiose fronto linijose. Ir tai silpna Europos vieta. Latvija irgi silpna vieta. Estai parodė daugiau tvirtumo ir susitelkimo bei drąsos. Jie ramiai ir valstybiškai laikosi savo pagrindinių principų. Lietuva atrodo pakrikusi.

Kodėl mes išsirenkame uspaskichus? Ar todėl, kad žiniasklaida suformuoja netikusias nuostatas, kad sujaukia žmonių protus, išaukštindama netikras vertybes?

Tai – mūsų valstybinės politikos ir pilietinės visuomenės ugdymo atkūrus nepriklausomybę stoka. Pirmaisiais metais dar būta supratimo ir susitelkimo, jog visi vieningai, drauge, statome savo valstybę. Statome kitais nei iki šiol pagrindais – teisingumo, padorumo, lietuviškumo. Tuo metu buvo atkuriami pagrindiniai dalykai – žmogaus teisės į nuosavybę, į galimybę pačiam kurti savo gerovę. Tos laisvės buvo pradėtos realizuoti. Bet jau pačiais pirmaisiais metais būta ir pasipriešinimo. Ir tas pasipriešinimas reformoms buvo didelis, kasmet stiprėjo. Senoji valdžia, praradusi privilegijas ir valdžią, pasijuto nuskriausta. Ji nenorėjo sutikti, kad laikai pasikeitė, kad esama jų pačių kaltės už praeities darbus. Žodžiu, jie atsisakė suvokti, jog sovietinių privilegijų netekimą reikia priimti kaip normalų, neišvengiamą dalyką. Jie nepanoro dirbti sąžiningai statant naują valstybę. Jei įskiepyti visai kiti principai, gal ir naivu reikalauti iš žmonių kardinalių vidinių pasikeitimų. Mes naiviai tikėjomės, kad jie bent jau netrukdys naujoms jėgoms kurti naująją valstybę. Bet ir to tikrai nebuvo. Buvo trukdoma visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Jie traukė valstybę atgal ir jų kova nebuvo nesėkminga. Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo praėjus maždaug dvejiems metams valstybė žengė atgal. Ir žengė tarsi savo pačių žmonių valia. Žmonių sąmonė nespėjo atsigauti po 40 metų trukusios sovietinės diktatūros. Žmonės patikliai balsavo už kolūkių pirmininkus, partijos sekretorius. Buvo sukurtas įvaizdis, esą tik buvusieji išmano, kaip valdyti valstybę, o kiti – ne. Buvusiems buvo lengva vietose įsukti sau palankią propagandinę mašiną, nes jie buvo matomi, turėjo puikias startines galimybes, tačiau demokratinių valstybės valdymo metodų visai neišmanė. Bet vis tiek traukė į savo pusę. Taigi mes ir šiandien turime kažin kokį mutantą: kažkas keitėsi, bet keitėsi ne iš esmės, ne iki galo. Turime naujų bruožų, bet esama labai daug ir seno.

Akivaizdu, kad lietuviai, per rinkimus balsuodami už uspaskichus, daro didžiulę klaidą. Bet kodėl jie suklysta? Juk juos kažkas paprotina taip kvailai elgtis. Kad išsirenkame ne tą valdžią, turime „dėkoti“ ir priešiškai propagandai, kurios Lietuvoje – daug.

Lietuvos žiniasklaida nėra padariusi savo atsakomybės išvadų. O žiniasklaida labai atsakinga už visuomenės nesubrendimą arba net jos nuosmukį pilietinių vertybių prasme. Nes iš šitų vertybių buvo juokiamasi, jos buvo diskredituojamos, o ne ugdomos. Gal tik keletą pastarųjų metų kai kur žiniasklaidoje, turiu omenyje didelių tiražų žiniasklaidą, nes mažesni laikraščiai visąlaik buvo padorūs ir visomis išgalėmis bandė padaryti, ką gali, atsiranda padorumo užuomazgų. Kas formuoja vertybinę sampratą, kas yra gyvenimas, kas yra sėkmė, kaip derėtų siekti sėkmės? Ogi tie didieji. Viduj – visai ne tai, kas turėtų būti, tačiau jų išorė spalvota, patraukli, viliojanti. Kaip blizgantis saldainio popieriukas. Šiandien sąžiningas, padorus poelgis įvardinamas kaip labai ypatingas. Žmogus rado piniginę, ją grąžino savininkui ir toks poelgis kelia visų nuostabą. Žinoma, reikia pagirti dorai pasielgusį. Bet toks elgesys turi būti visų mūsų gyvenimo norma. Dabar akivaizdu, kad mes neugdėme padorumo kriterijų. Jeigu žmogus elgiasi klaikiai, visuomenė turėtų jį atstumti. Bent jau nenorėti su juo turėti jokių rimtų reikalų (kaip anksčiau kaime niekas nenorėdavo draugauti su arkliavagiu). Dabar Lietuva kenčia būtent nuo klaikiai besielgiančių ir po truputį pati tokia virsta. Šiandien – klaikiai besielgiančiųjų laikai. Jiems atverta žalia gatvė. Tas sužvėrėjimas neatsirado iš niekur. Jis atsirado iš blogų pavyzdžių, kuriuos žiniasklaida tiražuoja savo puslapiuose, ekranuose, eteriuose. Tas žvėriškumas atsirado iš valstybės bejėgiškumo pasipriešinti klaikiai besielgiantiems. Šiandien šaipomasi ne iš blogiukų, o, sakykim, iš blaivybės nuostatas propaguojančių. Net patys mažiausi alkoholio vartojimo apribojimai rugsėjo 1-ąją sukėlė didžiausią pasipriešinimą. Įdomiausia tai, kad aršiai priešinosi ne tik degtindariai, ne tik prekybininkai, kuriuos galima suprasti. Čia jų verslas. Deja, priešinosi didelė visuomenės dalis. Šaipytasi iš šio menkučio apribojimo kaip iš nereikalingos, beviltiškos pastangos. Ar skęstantįjį reikia gelbėti, ar geriau jam patart nesikamuot ir kuo greičiau nukeliaut į dugną? Mes beveik tokioje padėtyje, kai skęstančiam ne tik nepadedama, bet patariama nesikankinti – kuo greičiau pasiduoti.

Kam šovė į galvą Sąjūdžio laikraštį „Respubliką“ atiduoti į Vito Tomkaus rankas? Negi niekas nematė, neįtarė, neįžvelgė, kad tai – ne tas žmogus, kuriam labiausiai rūpėtų valstybės, tautiškumo reikalai?

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tai tikrai buvo ne pati geriausia mintis. Sąjūdžio laikais būta labai daug idealistų. Ir daug iliuzijų, esą mes visi siekiame to paties, esą visų mūsų tikslai beveik vienodi. Atrodė, kad Sąjūdis – tai bendraminčiai, siekiantys nepriklausomos ir padorios valstybės. Tačiau tai buvo mūsų, idealistų, klaida, viliantis, jog tarp mūsų nėra kitaminčių, priešų, išdavikų. Pasirodo, buvo daug žmonių, kurie gėrį ir gerą suprato tik kaip savo gėrį ir gerą. Jie mintyse sau kėlė labai pragmatišką klausimą – o kokia man nauda iš nepriklausomos valstybės? Jeigu man iš to nėra jokios naudos, tai tegul prasmenga ir ta nepriklausomybė.

Kai kurie to meto sąjūdiečiai labai greitai suvokė, kad žiniasklaida – tai verslas, galintis atnešti milijoninius pelnus. Tie žmonės taip pat suprato, jog jei turi laikraštį, vadinasi, esi įtakingas, pats esi valdžia. Gali valdyti kitus net nebūdamas valdžioje. Tais laikais „Respublikos“ vadai yra prasitarę: ką norėsime, tą ir išrinksime į Seimą, o ko nemėgstame, tą sumaišysime su purvais. Buvo tokių labai „šaunių“ įsivaizdavimų apie spaudos visagalybę. Neatsitiko visiškai taip. Bet šio leidinio suteršta jau pati pradžia. Jis buvo pavogtas iš Sąjūdžio. Jis buvo įsteigtas kaip Sąjūdžio leidinys, o paskui laikraščio vadovams pasirodė, kad jie gali jį „susiprichvatizuoti“. Dar prieš didžiąsias „prichvatizacijas“. Ir Sąjūdis pasirodė nepajėgus apginti savo laikraščio. Šiuo klausimu nebuvo pakankamos vienybės Sąjūdžio taryboje. Vienas iš tų, kurie norėjo bet kokia kaina atsiimti „Respubliką“, kuris siekė bylinėtis iki galo, – buvo Virgilijus Čepaitis, tuometinis Sąjūdžio atsakingasis sekretorius. Dabar puikiai žinome, kaip „Respublika“ jam atkeršijo už principingumą.

Kai klausiate, kam šovė į galvą patikėti „Respubliką“ į V.Tomkaus rankas, reikia prisiminti to meto situaciją. Jis tuo metu jau buvo žinomas žurnalistas – kartais ciniškas, bet aktyvus. Todėl nenuostabu, kad daugelio žvilgsniai nukrypo į šio žurnalisto pusę, kai buvo nuspręsta steigti laikraštį.

Leidinys, kuris gintų ką tik atkurtos valstybės interesus, buvo reikalingas. Tuo metu toli gražu ne visa žiniasklaida objektyviai ir išsamiai pasakojo apie mūsų darbus – būta daug nutylėjimų, iškraipymų. Mes jautėme, kad tikroji informacija nepasiekia visos visuomenės, o toks atotrūkis buvo pavojingas. Tačiau „Respublika“ labai greitai pasuko mums netikėta kryptimi – ėmė pulti savo steigėjus, skaldyti Sąjūdį populistiniu pagrindu. Šiandien akivaizdu, jog tuo metu būta daug pastangų silpninti būtent Sąjūdžio nepriklausomybinę kryptį. Patyčios jaunos valstybės atžvilgiu „Respublikoje“ pasipylė tuoj pat po Kovo 11-osios. Aš netgi kažkada esu pasakęs, kad sėkmingiausia to meto KGB operacija – tai „Respublika“. Vėliau KGB karininkai yra sakę: kai mums reikia ką nors paskelbti, mes einame į „Respubliką“.

Lietuva iki šiol neturi bendranacionalinio dienraščio, kuriam pirmiausiai rūpėtų ne pornografija, ne nusikaltimų suvestinės, o valstybės reikalai. Kadaise buvo įsteigtas „Lietuvos aidas“, bet jo likimas – taip pat nepavydėtinas.

Dabar būtų sunku padaryti tai, ką mes, AT Prezidiumas, desperatiškai padarėme, steigdami „Lietuvos aidą“ kaip valstybės balsą. Kūrėme šį leidinį irgi ne šiaip sau – matėme, kad Lietuvos visuomenė vis labiau atribojama nuo itin svarbios informacijos, nežino apie tikrąsias problemas ir pavojus, yra nuteikiama ne prieš tuos, prieš kuriuos derėtų nuteikti. Į paviršių išlindo jėgos, kurios nepalankiai žiūrėjo į nepriklausomybės paskelbimą bei nepriklausomybę paskelbusią valdžią. Tos jėgos tikriausiai būtų mielai pritarę konformistinei Vilniaus pozicijai Kremliaus atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį: nepriklausomybės linija buvo kritikuojama nuo pat pirmųjų dienų. Valstybė vos vos gyvavo, joje dar šeimininkavo okupacinė kariuomenė, ekonomikos svertai nežinia kieno rankose, dar tebeveikė visos sąjunginės gamyklos su burdenkomis, o mus pradeda barti, koneveikti, iš mūsų šaipytis. Štai todėl ir buvo įkurtas „Lietuvos aidas“. Jo tikslas buvo gražus ir taurus – konsoliduoti nepriklausomybę vertinančias jėgas. Nes anoji žiniasklaida akivaizdžiai nenorėjo konsoliduotis šia kryptimi. Ji tvirtino būsianti kritiška bet kokios valdžios atžvilgiu. Jie gyrėsi kritikavę sovietų valdžią, vadinasi, kritikuos ir savąją. Bet juk sovietų valdžios taip iš peties nekritikavo, kaip mūsų. Atsimenu keistų dalykų ir pačiame Sąjūdyje. Sąjūdis laimi rinkimus, mūsų deputatai dominuoja Aukščiausioje Taryboje, tuo tarpu pačiame Sąjūdyje nuskamba idėjos, jog šis judėjimas privalo tapti opozicija saviems, išrinktiems į valdžią. Tokie dalykai nebuvo realizuoti, bet tai reiškė labai didelį susilpninimą. Tik pamanyk: Sąjūdis kviečiamas tapti opozicija tam, ką pats sukūrė.

Nūnai mes labai taikliai, giliai, įžvalgiai nusakome dabartinės Lietuvos diagnozes, bet mažai kalbame apie tai, kaip būtų galima taisyti padėtį. Taigi – ką daryti, kaip daryti, kad neišnyktume vėl iš pasaulio žemėlapių?

Žmonėms reikia labai aiškiai pasakyti apie jų pačių milžinišką atsakomybę rinkimų metu. Visuomenės reikia atvirai teirautis: ar jūs norite, kad būtų taip, kaip yra dabar? Jeigu norite, vadinasi, balsuokite už tuos pačius, už kuriuos iki šiol balsavote, arba visai neikite į rinkimus, ignoruokite juos. Su visuomene šiandien būtina kalbėti atvirai: jei neinate balsuoti, jei balsuojate už senąją arba naująją nomenklatūrą, vadinasi, padedate tiems, kurie nori Rusijos. Visuomenė turi suvokti: jei nebus Lietuvoje dešiniųjų jėgų, tai nebus nieko.

Dėkojame už pokalbį.

© 2007 „XXI amžius“