Atnaujintas 2007 spalio 31 d.
Nr.81
(1578)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Teniso aikštelės politika

Dainius Varnas

Sovietmečiu buvo populiaru politinę karjerą pradėti kur nors sodžiuje ar provincijos miestelyje – taip propagandos specialistai bandydavo parodyti valdžios ir liaudies artumą. Buvo publikuojamos visokios būtos ir nebūtos istorijos apie žmonių kopimą karjeros laiptais. Laikai keičiasi, keičiasi ir propagandistų darbo metodai. Pastaraisiais metais pastebimas vienas įdomus Lietuvos politikos dėsningumas: jeigu Gediminas Kirkilas žaidžia tenisą su politiniu ar ekonominiu veikėju – lauk jo paskyrimo į kokias nors pareigas. Kokias tendencijas galime įžvelgti tokioje veikloje? Ar tai nėra paprasčiausias protegavimas?

Vienas iš žymiausių klientizmo teoretikų yra Levi-Strauss. Jis laikomas struktūralizmo pradininku. Jo teorija svarbiausiu veiksniu laiko žmonių aktyvumą ir jam būdingas taisykles. Remdamasis E.Durkheim darbais, jis antropologinius tyrinėjimus perkelia į socialinę sferą, todėl dominuoja žmogiškasis faktorius.

Levi-Strauss struktūralizmas išryškina kultūros svarbą visuomenės gyvenime. Painus jo teorijos teiginys – „šalia oficialių visuomenės struktūrų egzistuoja „paslėptos struktūros”, kurios daug įtakingesnės už oficialias (ar tai nėra A.M.Brazausko ,,grupės draugų“ įtakos pavyzdys?). Tas struktūras valdo nerašytos taisyklės, užkoduotos kiekvieno žmogaus mintyse. „Paslėptoms struktūroms” nereikia organizacijų, jos niekada netampa institucijomis, tačiau būtent „paslėptų struktūrų” modeliai suformuoja tokias visuomenės struktūras ir institucijas, kurios nėra identiškos toms, kurios yra žmogaus mintyse, tačiau labai panašios”. Levi-Strauss mintys labai primena graikų gnostikų ar viduramžių mistikų mintis. Teoriniai mąstymai yra vienas dalykas, tačiau Lietuvos praktikoje vyksta kažkas panašaus. Pavyzdžiui, premjeras nemato nieko įtartino dėl to, kad retkarčiais žaidžia tenisą su „Lietuvos dujų” generaliniu direktoriumi Viktoru Valentukevičium. „Tenisą su juo žaidžiu seniai, dar gerokai anksčiau nei jis tapo „Lietuvos dujų” generaliniu direktoriumi”, – aiškino premjeras. Kainų komisijos pirmininku G. Kirkilas siūlė skirti savo teniso partnerį Darių Čelediną, kuris yra viešai pareiškęs, jog nesupranta, kas yra kainų reguliavimas. Tiktai kilus skandalui buvo rastas kitas kandidatas. Kokias galėtume daryti išvadas? Ar tai modernumo, ar paslėptos neskaidrios politinės veiklos padarinys? Galima būtų teigti, kad tokiu savo elgesiu ministras pirmininkas parodo didelį palankumą turtingųjų luomui ir norą bendrauti su jais. Visi kiti piliečiai lieka už žaidimo aikštelės ribų, kadangi neturi galimybių išsinuomoti kortų ir nusipirkti raketę. Lietuviškos pokomunistinės nomenklatūros patriarchas A.Brazauskas neleido sau nuolat viešai rodytis išskirtinai ekonominio elito apsuptyje, nevengdavo ir arklą bei dalgį į rankas paimti. Tačiau dabar to nebereikia. Per beveik dešimt metų valdžioje po socialdemokratų ideologijos priedanga užaugo galinga politinė-ekonominė hidra, ryjanti visus, kurie jai pasipriešina, ir mielai pasilaikanti prie savęs tuos, kurie linkę nuolankiai tarnauti. Paprasčiausias pavyzdys puikiausiai atspindi teisinio nihilizmo, toleruojamo dabartinės valdžios, esmę. Jokių įrodymų nėra, tačiau žmogus juodinamas masinės informacijos priemonėse. Kodėl? Žinoma, dėl to, kad neprisitaiko. Kovojantys su korupcija yra pavojingi.

Ką turėtume daryti? Manau, kad yra daug žmonių, kovojančių su bet kokiu moraliniu nuosmukiu. Lengva korupciją paversti „svarbiausia tema“, bet yra daug kitų negerovių. Turime priversti dirbti tuos, kurie neranda teisingų sprendimų dėl to, kad bijo prarasti sotesnį kasnį. Jų vidinės problemos negali pasirodyti svarbesnės už tautos interesus. Mes privalome neleisti, kad būtų pažeistos tautos medžio šaknys. Niekas nepasikeis, kol nepradėsime dirbti kartu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija