Atnaujintas 2007 lapkričio 7 d.
Nr.82
(1579)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

PRISIMINIMŲ MOZAIKA

Mons. Jonas Balčiūnas

Mons. Jonas Balčiūnas
Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotrauka

Lapkričio 6 d. sukako 80 metų, kai 1927 m. Pasvalyje gimė monsinjoras Jonas Balčiūnas. Jubiliatas mokėsi Biržuose, Panevėžyje, Kaune. Kunigystės šventimus 1949 m. jam suteikė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Dirbo Pasvalyje, Linkuvoje, Panevėžyje. Už darbą su jaunimu 1954 m. buvo nuteistas dešimt metų katorgos. Į Lietuvą sugrįžo 1965 m. Sielovadinį darbą tęsė Salake, Alantoje ir vėl Pasvalyje. 1994 m. Popiežius Jonas Paulius II kunigui Jonui Balčiūnui suteikė garbingą monsinjoro titulą.

Mons. Jonas Balčiūnas nuo gimnazijos dienų pamėgo grožinę literatūrą. Daug skaitė ir pats bandė rašyti. Buvo aktyvus Biržų gimnazijos literatų būrelio narys. Su plunksna monsinjoras nesiskyrė ir kalinamas sovietiniuose gulaguose. Iš vokiečių kalbos išvertė „Jėzaus širdis ir kunigystė“, Lellote knygą „Gyvenimo problemos sprendimas“, parašė poemą „Šventajam Kazimierui“. Nuo 2006 m. monsinjoras Jonas Balčiūnas rezidentas. Turėdamas daugiau laisvo laiko, parašė vaizdelių iš sovietinių gulagų ir kunigo kasdieninio gyvenimo.

„XXI amžiaus“ skaitytojams pateikiame keletą vaizdelių iš būsimos mons. Jono Balčiūno knygelės „Prisiminimų mozaika“, kurią artimiausiu metu žada išleisti „Eglės“ leidykla Klaipėdoje.

ATAMANAS

Žmones į grupeles jungia profesija, įsitikinimai, pažiūros, tautiškumas. Ne išimtis ir sovietiniai gulagai. Mes, politiniai kaliniai, Mordovijos lageryje buvome susibūrę į nedidelę grupelę, kurią sudarė kunigai: Petras Rauda, S.J.Markaitis, Petras Račiūnas, MIC, Stasys Kiškis ir aš. Turėjome ir savo atamaną – vadovą. Juo buvo iš mūsų amžiumi vyriausias ir nemažai gyvenimiškos patirties turintis kunigas Petras Rauda. Jis buvo gimęs 1894 m. Tapęs katalikų kunigu, šias pareigas atliko su didžiuliu pasišventimu. Tai buvo įdomi charizmatiška asmenybė, sugebanti surasti bendrą kalbą su įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonėmis. Kun. Petras Rauda ir man turėjo nemažą įtaką. Daug kur gyvenime stengiausi sekti jo pavyzdžiu.

Glaudus ryšys jungė kun. Petrą su Biržais. Gimnazijoje jis dėstė tikybą. Gimnazistų ir parapijos tikinčiųjų buvo mėgiamas ir gerbiamas. Iš Biržų išvažiavo į gulagus. Iš gulagų sugrįžo į Biržus.

Gulaguose savo populiarumo neprarado. Čia jis buvo nepakeičiamu jaunų kunigų vadovu. Jo skatinami mes, kunigai, dirbome tą darbą, kuris buvo reikalingas žmonėms, gyvenantiems pavergtoje tėvynėje. Vadovaujami kun. Petro Raudos, iš svetimų kalbų vertėme religinio turinio literatūrą ir ją siuntėme į Lietuvą. Tik tas išsiuntimas nebuvo paprastas. Ir čia mūsų atamanas surasdavo išeitį.

Lietuvoje visi turėjome gerų bičiulių, kurie į lagerį siuntė įvairią religinio turinio literatūrą. Nemaža dalis šios literatūros būdavo konfiskuojama. Teko gudrauti. Kun. Petras Rauda siuntėjams patarė pakeisti knygų viršelius. Ir taip religinio turinio knygos, įvilktos į Lenino, Markso ar kitų marksistų viršelius, be kliūčių pasiekdavo lagerį. Lagerio vadovybė, perduodama knygas, gyrė mus, kad skaitome tarybinę klasiką.

Panašiai teko gudrauti ir su į Lietuvą išsiunčiamais iš kitų kalbų išverstais rankraščiais. Buvau neblogas matematikas, žinojau formules. Kun. Petras pavesdavo man išsiunčiamus rankraščius primarginti įvairiausiomis formulėmis. Šį darbą dirbau kruopščiai. Ir visi džiaugėmės, kai kun. Petro Raudos iš lenkų kalbos išverstas „Švenčiausios Mergelės Marijos gyvenimas“ sėkmingai pasiekė Lietuvą. Taip religinio turinio vertimai nesunkiai pasiekdavo tėvynę. Čia jie buvo perrašomi, dauginami ir platinami tarp tikinčiųjų.

PRANAŠAS

Tarp gausaus būrio kalinių Mordovijos lageryje turėjome lietuvį dailininką, kuriam davėme Pranašo vardą. Šį vardą jis pelnė dėl to, kad dešimtį metų katorgos buvo gavęs už tris savo sukurtus darbus. Šie jo paveikslai buvo ne tik Lietuvos istorijos faktai, bet ir pranašystės.

Pirmame darbe dailininkas pavaizdavo rytmečio dangų su patekėjusios saulės spindulių nutviekstais toliais. Čia platus Nemuno slėnis, piliakalniai, pakelės kryžiai. Dangaus fone į priekį besiveržiantis raitelis – lietuviškasis Vytis. Tai gyvenimui prisikėlusi Lietuva.

Antrasis paveikslas niūrus. Spalvos slegiančios. Pakelėje – spygliuotomis vielomis apraizgytas Rūpintojėlis. Kelyje sovietiniai tankai. Tai 1940-ųjų pasekmė.

Trečiasis darbas švietė tautos prisikėlimo vizija. Dangaus fone baltas angelas su trispalve rankoje.

Pranašo pranašiški darbai po daugelio metų tapo tikrove.

LIEŽUVIS

Kartą lagery sušlubavo mano sveikata. Teko atsigulti į kalėjimo gydymo skyrių. Čia kartu buvo gydomi ir politiniai, ir kriminaliniai kaliniai. Didžiuliame barake man teko aukštutinis gultas.

Anksti rytą išgirdau bildesį. Supratau, kad naujas gyventojas atvyko. Kai išsimiegojęs nulipau į apačią, naujasis ligonis jau sėdėjo prie stalo ir kažką rašė.

Ilgai stebėjau naujoką. Pagyvenęs. Taurios išvaizdos žmogus. Balta barzda. Šiek tiek panašus į mūsų Basanavičių. Susikaupęs rašė ir atrodo aplink nieko nematė. Atkreipiau dėmesį į jo rašymo priemonę. Rankoje laikė medinį pagaliuką, prie kurio galo siūlais pritvirtinta plunksna.

Priėjau arčiau ir pasisveikinau. Jis pakėlė galvą, ramiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir tarė:

– Esu ukrainietis. Dvasininkas. Rašau Ukrainos unitų istoriją.

– Ar geresnės rašymo priemonės neturite? – paklausiau.

– Neturiu. Niekas nepadovanojo.

– Tai aš jums padovanosiu. Prašau.

Išėmęs iš kišenės padaviau rašalu pripildytą parkerį.

Prie mūsų tuojau prisistatė kriminalistų vadeiva.

– Tas rašiklis ir man patinka. Atiduok jį man! – ištiesė ranką.

– O gal turi ką dar geresnio? Kratyk kišenes. Ir aš noriu gauti dovaną, – kreipėsi jau į mane.

Nespėjau nieko atsakyti, o kriminalinį vadeivą jau apsupo ukrainiečio tautiečiai.

– Ko reikalauji? Ką nori iš jų paimti? Ko tau užkliuvo mūsų naujokas?

– Man nepatinka jo barzda.

– O mums nepatinka tavo liežuvis. Parodyk mums jį.

Kriminalistų vadas nenorom tai padarė.

– O dabar apeik baraką su iškištu liežuviu, – įsakė ukrainiečiai.

– Ką jūs, negaliu. Mane pamatę juoksis.

– Apeik. Mes to reikalaujame. Šiandien tavo širdis dirba gerai? Taip? Jei bandysi keršyti su savo bendrais, rytoj ryte tavo širdis gali sustoti. Todėl keliauk greičiau ir neatsikalbinėk.

Pažiūrėjo piktai į mus kriminalinis vadeiva ir su iškištu liežuviu išėjo iš barako.

Vėliau sužinojau, kad tas barzdotas ukrainiečių dvasiškis – tai buvęs Galicijos unitų arkivyskupas metropolitas Juozapas Slipyj. Lageryje jis baigė rašyti plačią Galicijos unijos istoriją. Kartą į lagerį atvyko aukštas Vatikano pareigūnas, lydimas ne mažiau aukštų Maskvos saugumiečių. Arkivyskupą Juozapą Slipyj jie išsivežė į Maskvą, o iš ten su Vatikano palydovu jis buvo deportuotas į Romą. Tai Chruščiovo palankus gestas popiežiui Jonui XXIII. 1965 metais popiežius Paulius VI arkivyskupui Juozapui Slipyj suteikė kardinolo titulą.

KŪČIOS UŽ SPYGLIUOTŲ VIELŲ

Tą Kūčių vakarą Sibiro gamta buvo nuostabiai graži. Aš ėjau aplankyti tautiečių. Nuo sargybos bokštų sklindanti šviesa metė šešėlius spygliuotų vielų, kurios juodomis juostomis įsipiešė sniego baltume. Po kojomis girgždėjo sniegas. Tyla viešpatavo aplinkui. Pagalvojau, ten, toli toli, už tūkstančių kilometrų, mano tėvynėje, žmonės ruošiasi sutikti Kristaus gimimo šventę. Bažnyčiose įrengtos prakartėlės. Tuoj skambės kalėdinės giesmės...

Kūčių vakarienę valgyti buvome nutarę puse devynių. Skubėjome padengti barako stalus baltomis staltiesėmis, papuošti jas žalumynų šakelėmis, gautomis iš Tėvynės. Kūčių tradiciniai valgiai: grybai, aguonų pienas, kūčiukai taip pat iš Lietuvos... Plotkelių turėjome daug ir įvairiausių spalvų. Buvo ir baltų kaip sniegas, ir ružavų kaip kūdikio žandukai, ir gelsvų kaip saulė, ir žalsvų kaip tėviškės pievos. Mes laužėme plotkelę, o ji mums apie daug ką kalbėjo, daug ką priminė. Toje plotkelėje mūsų ilgesys. Ji iš Tėvynės. O svarbiausia ant Kūčių stalo toji plotkelė sudvasinta, iškelta. Ir ne tik tuo, kad ji pašventinta. O ypač tuo, kad ji turi simbolinę reikšmę – krikščioniškos meilės prasmę. Ji jungia mus visus, kurie tikime į Dievą.

Mes laužėme plotkelę ir dalinomės ja. Ir ji tarsi skatino mus gyvenime dalintis džiaugsmu, kad jis padidėtų. Ir skausmais, kad jie palengvėtų.

Kartu prisiminėm visus artimuosius Tėvynėje.

Mes buvome tarsi Jėzų aplankę piemenys: be šventiškų drabužių, be prašmatnių manierų, be stilingų kalbų. Mus jungė paprastumas, kuris sunaikina bet kokius širdžių barjerus ir leidžia suspindėti dieviškajai meilei.

Dėl tokio paprastumo ir piemenys gavo teisę pirmieji pagarbinti Jėzų.

O jei kalbėti apie mus, tai Viešpats panorėjo, kad mes Jam sugiedotume „Gloria“ šiandieniniu mūsų gyvenimu.

ŠNIPAI KAMEROJE

Po teismo, 1954 metų Kūčių dieną, man teko dar ilgokai pabūti saugumo požemių kamerose Vilniuje. Daugiausia vienutėse.

Vieną popietę į mano kamerą įleido „partizaną“. Jis buvo atvežtas į Vilnių iš lagerio. Neva bylos peržiūrėjimui.

Krito į akis jo keista laikysena – nuolatinis pasakojimas apie partizanų kasdienybę ir kovas, jų žygdarbius. Ir vis užduodamas klausimas:

– O kaip pačiam atrodo? Ar neteko įsijungti į partizaninį judėjimą?

Jis vaizdžiai atpasakojo lietuviškus kino filmus, o aš vis svarsčiau: jei jis buvo visą laiką lagery, kaip galėjo šiuos filmus pamatyti.

Kiekvieną rytą ir vakarą aš atsiklaupęs kameroje melsdavaus. Jį tai kažkodėl labai nervindavo. Man nieko nesakė, bet aš pats tai jutau.

Vieną rytą, vedant mus į prausyklą, jaunas prižiūrėtojas man tyliai pasakė:

– Su juo nekalbėk.

Supratau. Po trijų savaičių jį kažkur išvežė. Savaitę vėl buvau vienas.

Pagaliau pavakare į mano kamerą įleido poną. Gražiu šviesiu kostiumu apsirengusį. Inteligentiško veido. Pražilusiais plaukais.

– Mane sulaikė dėl brolio. Apklaus ir greit paleis, – prisistatė naujasis kalinys.– Aš bent taip manau.

Pažiūrėjau į jį ir nustebau. Man atėmė diržą, net batų raištelius išvėrė. O šis ponas ir su diržu, ir batuose raišteliai. Moka anglų kalbą. Turi draugų Londone. Gal todėl ir mane vis klausinėja, kiek moku kalbų, ar turiu pažįstamų užsienyje. Ar tik ne mano giminaitis bendrapavardis Vytautas Čikagoje, kurį ir jis gerai pažįsta.

Įkyri musė pradėjo skraidyti po kamerą. Aš susukau laikraštį ir pokštelėjau. Negyva musė nukrito nuo sienos. Po ilgokos pauzės išgirdau provokuojantį klausimą:

– Nejau pats tik muses sugebi užmušti?

Aš įdėmiai į jį pažiūrėjau ir taip pat paklausiau:

– O tamsta?

Po savaitės jis paliko mano kamerą. Bet kitą dieną išgirdau jo balsą koridoriuje. Tikriausiai jį perkėlė kitur naujai užduočiai.

AUKSADANTIS

Prasivėrė kameros durys. Prižiūrėtojas įstūmė jaunuolį. Kai šis prasižiojo tarti pasisveikinimo žodį – sublizgėjo auksiniai dantys.

– Avčerenko. Kriminalinis.

Kartu bendravome visą savaitę. Jis tikriausiai suprato, kad aš dvasininkas, nes kasdien melsdavaus.

Pasirodo, kad naujasis gyventojas geras pašnekovas. Perpasakojo man Voinič romaną „Gylys“, kurį perskaitė ukrainiečių kalba. Nuostabu ir tai, kad nė karto neištarė jokio keiksmažodžio. Avčerenko buvo inteligentiškas ir atviras. Papasakojo apie savo šeimą. Tėvą karininką. Apie brolį lakūną, kuris bandydamas lėktuvą žuvo Latvijoje. Tačiau tėvas karininkas nesugebėjo su juo, savo jaunesniuoju sūnumi, rasti bendros kalbos. Neleido bendrauti su draugais.

– Visi mano draugai tėvui buvo blogi. O kartą, kai vėlai namo grįžau, išpėrė man kailį. Supykau ir išėjau iš namų. Motinos gaila, bet tėvui negaliu atleisti ir į namus niekados nebegrįšiu.

Tarp įvairių kalinio daiktų jis laikė motinos jam rašytą laišką. Man jį perskaitė ir tą laišką pabučiavo. Motina maldavo jį sugrįžti. Motina juo dar tikėjo. Rašė, kad tėvas dabar irgi atlaidesnis, kad gal suras su juo bendrą kalbą...

Ir štai į kamerą įleido naują kalinį. Avčerenko apsidžiaugė.

– Kaip gerai, kad tu čia. Man buvo labai nuobodu leisti dienas su šituo jėzuitu. Dabar laiką leisime linksmai.

Jie lošė kortomis. Domino. Nešvankiai kalbėjo. Dažnai kvatojo ir aš matydavau jo auksinius dantis.

Pasigedau jo auksinės širdies, kurios kamputis jau buvo atsivėręs mums bendraujant.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija