|
Lietuvos vardo tūkstantmečiui
Lietuvos valdovas, kurio vardą tariame su pagarba
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 630-osioms
mirties metinėms
Giedrius Grabauskas-Karoblis,
istorikas
Šįmet sukanka 630 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties. Tai ryški istorinė asmenybė, vienas iš labiausiai nusipelniusių LDK valdovų greta Mindaugo ir Vytauto. Algirdas buvo vienas iš septynių Gedimino sūnų. Dalis jų Liubartas, Narimantas, Karijotas priėmė stačiatikybę ir apsigyveno rusų žemėse. Kiti liko ištikimi senajam baltų tikėjimui. Algirdui buvo siūloma tapti krikščionimi, bet jis tuos pasiūlymus atmesdavo. Abi jo žmonos buvo rusės stačiatikės. Jo vaikai, gimę Vitebske, buvo krikštyti pagal stačiatikių papročius, o visi Vilniuje gimę vaikai buvo pagonys. Iš abiejų santuokų Algirdas turėjo keturiolika vaikų devynis sūnus ir penkias dukteris. Tarp jų tokios ryškios istorinės asmenybės, kaip Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila. Nuo 1320 metų Algirdas valdė Krėvą ir Vitebską.
Gediminui mirus 1341 metais susiklostė įdomi situacija. Iš septynių jo sūnų šeši buvo savarankiški ir valdė tam tikras sritis, tik pats jauniausias sūnus Jaunutis gyveno prie tėvų Vilniuje. Tėvui mirus, jis tapo Vilniaus ir gretimų sričių valdovu. Tais laikais į Vilniaus kunigaikštį buvo įprasta žiūrėti kaip į visos Lietuvos valdovą. Bet vyresnieji broliai nenorėjo klausyti Jaunučio tokia situacija truko kelerius metus, iki 1345 metų. Tuomet vyresnieji broliai Algirdas ir Kęstutis sutarė nušalinti Jaunutį nuo valdžios. Kęstutis su savo kariais užėmė Vilnių, pasikvietė Algirdą ir užleido jam valdyti Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučio valdymui buvo paskirta Zaslavlio kunigaikštystė. Kai kurie broliai buvo nepatenkinti, kad Vilnius atiteko Algirdui, ypač tam priešinosi Narimantas. Tačiau jiems teko nusileisti, nes grėsė išorės priešai ir vidiniai kivirčai būtų labai nenaudingi. LDK valdoms pavojų kėlė kryžiuočiai, totoriai, Maskvos kariuomenė. Kryžiuočių grėsmė kilo Lietuvai, totorių Volynei ir gretimoms sritims, Maskvos Smolenskui ir gretimoms sritims.
Jau Algirdo valdymo pradžioje jam teko daug išbandymų. Tais pačiais metais, kai Algirdas ir Kęstutis perėmė valdymą iš Jaunučio, kryžiuočiai surengė žygį į Lietuvą. Į pagalbą jie pasikvietė daug riterių iš įvairių Europos šalių. Atrodė, kad pavojus šaliai išties didelis, nes į žygį pakilo gausios ir gerai ginkluotos pajėgos. Tačiau jau žygio pradžioje ordino magistras staiga grįžo namo, o svečiai išsiskirstė. Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją, nusiaubė Žiemgalą, jo kariuomenė apgulė ir Rygą, tačiau po kurio laiko apgultį nutraukė, nes nenorėjo gadinti santykių su rygiečiais. LDK santykiai su Rygos magistratu buvo pakankamai draugiški, čia didelę valdžią turėjo įtakingi Rygos pirkliai, kurių interesai skyrėsi nuo kryžiuočių.
Kaip vieną iš žymių Algirdo žygių prieš kryžiuočius galima paminėti 1363 metų žygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo Algirdo ir Aleksandro Karijotaičio daliniai. Tai buvo vienas iš sėkmingiausių žygių prieš kryžiuočius XIV amžiuje. Mūšiuose su lietuviais daug ordino narių žuvo, buvo užimtos ir sunaikintos Tilžės ir Ragainės pilys.
Žinoma, lietuvių kovas su kryžiuočiais sunkino tai, kad dažnai vienu metu teko kovoti ir su totoriais, ir su Maskvos daliniais. Tais laikais Rusijoje vyko konkurencinė kova tarp stiprių kunigaikščių Maskvos ir Tverės valdovų. Šiais nesutarimais ir naudojosi Lietuvos valdovai, palaikydami Tverės pusę. Norėdamas turėti sąjungininkų prieš Maskvą, Algirdas vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Jis su savo kariuomene dalyvaudavo žygiuose prieš Maskvą. Kelis kartus Tverės kariuomenė ir Algirdo pulkai buvo apsupę Maskvą, tad legenda apie tai, kad Algirdas beldėsi į Maskvos vartus, ne iš piršto laužta.
Nuo 1360 metų Pskovo ir Naugardo pirklių respublikos, kaip vasalinės valstybės, tapo pavaldžios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Algirdo ir Kęstučio valdymo laikotarpiu galima išskirti tris karinių konfliktų sritis: pati Lietuva kryžiuočių agresijos objektas; Dniepro aukštupys konkurencijos su Maskva objektas; HaličoVolynės žemė čia LDK interesai kirtosi su Lenkija ir Vengrija, be to, LDK dėl šių sričių kariavo ir su totorių pajėgomis.
Iš Gediminaičių, artimų Algirdui giminystės ryšiais, kilo daugybė Rusijos didikų giminių: Golicynai, Trubeckojai, Chovanskiai, Kurakinai. Golicynų giminės pradininkas buvo Algirdo brolio sūnus Patrikėjus. Šios giminės vaidino svarbų vaidmenį Rusijos valstybėje XVIXVIII amžiuose ir vėliau, iki pat 1917 metų. Iš Algirdo palikuonių kilo ir Sanguškų giminė, jos pradininkas buvo Algirdo sūnus Teodoras. Dabar dažnai žiniasklaidoje minimas Brazilijoje gyvenantis 34 metų verslininkas Paulius Sanguška yra šios giminės palikuonis, kartais, beje, su humoru vadinamas pretendentu į Lietuvos sostą. Iš tiesų šiuo metu jis yra vienas iš nedaugelio žinomų Gediminaičių. Sanguškos ilgai valdė Volynę, tarp jų buvo žymūs Žečpospolitos veikėjai Jeronimas Sanguška, Janušas Sanguška bei Paulius Sanguška.
Algirdas dažnai dalyvaudavo karo žygiuose, viena iš garsių jo pergalių buvo pasiekta mūšyje prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų 1362 metais. Po šios pergalės Lietuva ėmė kontroliuoti Kijevą ir Podolę, pastarosios valdymą kunigaikštis perdavė savo sūnėnams Karijotaičiams.
XIV amžiuje Europoje vyko daug karų, įvairių geopolitinių procesų. Didelėje Europos dalyje vyko valstybių formavimasis. Kai kurios valstybės plėtė savo įtaką, tapo vis labiau centralizuotos, kai kurios šalys silpnėjo ar išvis prarasdavo savarankiškumą. Silpstant Bizantijos imperijai stiprėjo turkų Osmanų galia, įvairios feodalinės valstybės konkuravo ir kovojo dėl teritorijų ir įtakos vyko nuožmūs karai tarp Prancūzijos ir Anglijos valstybių, Vengrija plėtė įtakos zonas, priartėdama prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomų žemių. Šiaurėje stiprėjo Danijos karalystė, didelę grėsmę kėlė kryžiuočių ordinai.
Algirdo ir Kęstučio valdymas buvo sėkmingas. Broliai dalijosi pareigomis, kartu aptardavo ir spręsdavo visus klausimus. Jų sutarimas buvo labai pravartus tuometinėje situacijoje. Algirdo valdymas kartu su broliu Kęstučiu pakankamai įdomus Lietuvos istorijos etapas. Kitos panašios situacijos istorijoje nebuvo. Kęstutis buvo atviras ir nuoširdus, drąsus karys, būtent jis organizavo krašto gynybą nuo kryžiuočių antpuolių. Tuo tarpu Algirdas dažnai rengdavo žygius į Rytų pusę link Maskvos, į Podolę, Haličą.
Žvelgiant į Algirdo asmenybę, jo pagrindiniais bruožais galima laikyti gudrumą, įžvalgą, ryžtą. Jis nebuvo fanatiškas pagonis, pasižymėjo tolerancija, gerbė kitatikius, sugebėjo suderinti savo ir kitų kunigaikščių interesus. Rusų istoriko Karamzino teiginiai, kad prieš mirtį Algirdas buvo pakrikštytas, abejotini. Tam trūksta įrodymų, remiamasi tik viena rusų kronika.
Tai buvo laikotarpis, kai lietuvių aristokratija dar tik formavosi. Dar nebuvo garsių Radvilų, Goštautų, Sapiegų giminių. Valdžia koncentravosi Algirdo ir Kęstučio artimiausių giminių brolių, pusbrolių, sūnėnų rankose, valstybė tuo metu dar nebuvo centralizuota ir Didžiojo kunigaikščio valdžia nepakankamai stipri.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo laikotarpis (1345-1377) sustiprino Lietuvos valstybę, įtvirtino Gedimino valdymo metu (1316-1341) pasiektus laimėjimus. Tai buvo pereinamasis laikotarpis į dar stipresnės, labiau centralizuotos valstybės susiformavimą. Po Lietuvos krikšto 1387 metais Lietuva palaipsniui stiprėjo ir 1400-1430 metais tapo galinga centralizuota valstybe.
Kaip vieną iš pagrindinių Algirdo pasiekimų galima pažymėti, kad jam esant Didžiuoju kunigaikščiu, LDK išliko vieninga valstybe, nors kiti kunigaikščiai dažnai nesutarė tarpusavyje, o tai kėlė grėsmes valstybės stabilumui, buvo pavojus, kad valstybė suskils. Tačiau to pavyko išvengti tiek karinėmis, tiek diplomatinėmis priemonėmis. Valstybė išliko, jos neįstengė sunaikinti ir po Algirdo mirties vykę kryžiuočių antpuoliai ir gana ilgai trukusios kovos dėl Lietuvos sosto. Algirdas buvo paskutinis Lietuvos valdovas, išpažinęs senąjį baltų tikėjimą. Po mirties buvo sudegintas pagal pagoniškus papročius. Lietuvos istorijoje jis minimas su pagarba, kaip drąsus karys, ryžtingas ir įžvalgus Lietuvos valdovas. Drąsiai galima teigti, kad tai viena iš ryškiausių, labiausiai žinomų Lietuvos istorinių asmenybių.
© 2007 XXI amžius
|