Atnaujintas 2007 lapkričio 28 d.
Nr.88
(1585)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kultūros židinio šviesa

Radviliškio rajono savivaldybės
viešosios bibliotekos direktorė
Aldona Januševičienė

„Bibliotekos šviesuolius“ –
Romualdą Budrį, Aleksandrą
Šidlauską, Joną Linkevičių –
sveikina bibliotekos vadovė
Aldona Januševičienė

Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka šiemet švenčia 70–ties metų jubiliejų. „Sakoma, kad bibliotekos yra žmogaus vertybių lobynas. Jis nuolat dosniai atvertas visiems, kad padėtų augti žmogui, gausinti žinias, kad įtvirtintų kilniausius idealus. Šis lobynas jungia mus su pasauliu, padeda koja kojon žengti su gyvenimu, kartu neprarandant ryšio su praeitimi, išsaugant kultūros paveldo savitumą“ (iš interneto). Apie šios kultūros įstaigos, skleidžiančios išmintį, dvasines vertybes, istoriją, dabartį ir ateitį kalbamės su direktore Aldona JANUŠEVIČIENE.

 

Bibliotekoje eksponuojama fotografijų paroda „Mūsų kelias“, skirta kultūros įstaigos 70–mečiui. Gerbiamoji Direktore, ši paroda tebus mūsų pokalbio – kelionės bibliotekos istorijos puslapiais – vadovas. 1937 metai yra Radviliškio viešosios bibliotekos, kaip ir daugelio kitų Lietuvos viešųjų bibliotekų, įkūrimo data. Bibliotekos istoriją pristatančiuose moksliniuose straipsniuose primenama, kad bibliotekų mieste būta dar prieš 1937 metus. Priminkite svarbiausius bibliotekos, kaip valstybinės įstaigos, kūrimosi etapus, priklausomumą.

Išskirčiau tokius etapus:

1937 -1940 metai. Tai buvo fondų komplektavimo ir kilnojamųjų bibliotekėlių steigimo metai.

1941 -1949 metai. 1941 m. liepos 23 dieną Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministerijai pareikalavus, biblioteka nustojo veikusi. 1941 m. spalio 23 dienos minėtos ministerijos aplinkraštis leido aptarnauti skaitytojus. Pradėjo veikti ir Radviliškio viešoji biblioteka, kuri buvo perduota savivaldybės žinion; iš jos pavadinimo išbrauktas žodis „valstybinė“.

Karo metu nutrūko fondų komplektavimas, sumažėjo literatūros. 1949 metais biblioteka glaudėsi Šaulių namuose, tačiau ten kilo gaisras, sudegė nemažai knygų.

Bibliotekos veikla suaktyvėjo 1959 – 1967 metais. 1967 metais, vadovaujant vedėjai Vandai Samulevičienei, vaikų bibliotekai suteiktas „Puikiai dirbančios bibliotekos“ vardas. 1974 metais rajoninė biblioteka persikėlė į naujai suremontuotas patalpas S. Dariaus ir S. Girėno 9 (buv. V. Kapsuko g-vė) su priestatu. 1976 metais respublikoje įgyvendinama bibliotekų tinklo centralizacija. Rajoninė biblioteka tampa centrine biblioteka su 46 kaimo ir 2 miesto filialais.

1988 metais nauja politinė situacija pakeitė ir bibliotekų veidą. Bibliotekoje atsirado naujų pavadinimų žurnalai, laikraščiai. Knygų fondus papildė naujos tematikos knygos apie tautinį atgimimą, tremtį, rezistenciją ir pan. 1990 metais bibliotekų sistemą papildo mokyklų bibliotekos. Tinklas padidėjo.

1995 metais buvo priimtas Lietuvos bibliotekų įstatymas, kurio paskirtis – sureguliuoti bibliotekų finansavimą, valstybinį reguliavimą, knygų fondą ir jo apsaugą.

Visus sumanymus, iniciatyvas įgyvendina žmonės – jūsų pirmtakai, vadovavę šiai kultūros įstaigai. Gal galėtumėte priminti ir tuos, be kurių rūpesčio, nuoširdaus darbo miestas neturėtų šio kultūros židinio, jame sukauptų vertybių lobyno.

Norėčiau paminėti tuos žmones, su kuriais teko dirbti. Tai mano mokytoja ir patarėja Ona Venslovienė, šviesaus atminimo vedėja Vanda Saulevičienė. Pastarajai teko prisidėti ir prie bibliotekos remonto ir statybos darbų. Aišku, vertinu ir pirmųjų bibliotekos darbuotojų nelengvą darbą. Tai pirmasis bibliotekos vadovas Juozas Paškevičius, apie kurį nepavyko surasti daugiau informacijos, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Stasė Kačinskaitė, Genė Svainytė-Šlianderienė, Aldona Simaitytė-Aldonienė, Pranciška Kazlauskaitė ir kiti.

Biblioteka šiandien įsikūrusi moderniame, šiuolaikiškame, renovuotame pastate. Žymiausi respublikos bibliotekininkai – ekspertai neabejodami tvirtina, kad Radviliškio viešoji biblioteka yra moderni kultūros įstaiga, bendruomenės informacijos centras su šiuolaikinėmis informacijos ir komunikacijos technologijomis; ji minima geriausių Lietuvos bibliotekų dešimtuke. Kol įsikūrėte šiuose „rūmuose“, teko keliauti iš namų į namus. Ar ilga buvo ta kelionė?

Kelionė iš tiesų buvo ilga. Biblioteka buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą, skyriai buvo atskirti. Vaikų biblioteka buvo įsikūrusi atskirai, skaitykla kino teatre „Kosmosas“. Įsimintiniausia vieta – Šaulių namai, prie senojo viešbučio „Ramybė“, prieš pat geležinkelio stotį, iš kurios po remonto biblioteka buvo perkelta į V. Kapsuko 9, t. y. šiuolaikines patalpas. Šiandien didžiuojamės atnaujintu bibliotekos pastatu, kuris atitinka visus standartus. Mūsų biblioteka yra vienas gražiausių pastatų mieste.

Esate lyg „ne savo“ namuose. Šis pastatas anksčiau turėjo kitus savininkus. Trumpai papasakokite apie čia gyvenusius žmones, veikusias organizacijas. Ar su buvusiais pastato savininkais palaikote ryšius?

Biblioteka įsikūrusi įvykiais ir faktais apraizgytame pastate, nors senojo pastato likę labai nedaug. Senajame pastate dirbo ir gyveno notaras, miesto galva burmistras, komjaunimo, partijos komitetai. Partijos komitetui buvo pastatytas naujas rūmas, o bibliotekai 1971 metais buvo atiduotos senosios patalpos. Šis namas turėjo savo šeimininkus. Tiksliau – savo paveldėtojus. Tačiau Šiauliuose gyvenanti V. Mikalausko šeima atsisakė namo nuosavybės. Su jais mes bendraujame, daug įdomaus jie mums papasakojo apie šį namą, savo tėvo nuopelnus tų laikų kultūrai.

Skaitytojas mano, kad jūsų vadovaujamas kolektyvas „nebeturi“ ką veikti: atrodo, kad jau viskas padaryta šios kultūros įstaigos lankytojų patogumui, visos svajonės ir siekimai įgyvendinti... Ko dar reikia? Į kokias darbo „aukštumas“ dabar vesite vadovaujamą kolektyvą? Papasakokite apie lankytojams nematomus bibliotekininkių darbus, rengiamus projektus.

Kūrybingas žmogus visuomet randa sau užsiėmimą. Ką ir kalbėti apie įstaigą. Mes esame centras, turintis filialų. Pagrindinis darbas dabar bus nukreiptas į bibliotekų tinklo sutvarkymą ir bibliotekų modernizavimą. Jau šiais metais atvers duris pirmoji moderni, šilta kaimo biblioteka Beinoravoje. Įsijungėme į Bilo ir Melindos fondo Pasaulio bibliotekų programą, dalyvaujame „Langas į ateitį“, VIPT įsteigimo programose. Kaimo filialuose diegiamas internetinis ryšys ir kompiuterinė įranga. Rašome projektus įvairiems leidiniams išleisti, renginiams organizuoti. Mums pavyksta gauti lėšų sumanymams įgyvendinti. Galbūt ne visada kaip norime ir kiek norime. „Nematomų“ darbų nėra, jie anksčiau ar vėliau tampa „matomi“. Jei apie svajonę... Tai harmoninga, iki smulkmenų suderinta vidinė ir išorinė bibliotekos komunikacija, arba paprasčiau – ryšiai su visuomene, bibliotekos vadyba. Bet visa tai galime tik siekti ir siekiame.

Su Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos metodikos centro vadove Audrone Kiršinaite trumpai kalbėjome apie Radviliškio viešąją biblioteką. Specialistė nedvejodama jūsų profesinį ir kūrybinį darbą įvertino taip: „Radviliškietės neturi konkurentų leidybos srityje visoje respublikoje. Dar norėčiau išskirti „Boružėlės“ lėlių teatro veiklą. Šiaulių apskrityje dar ne visos viešosios bibliotekos bendradarbiauja su Roto knygynu“.

Visą laiką galvoju apie naujoves. Tačiau naujovės tampa realybe tuomet, kai yra darbuotojai, kurie padeda tai įgyvendinti. Ta galimybė atsirado 2004 metais, pradėjus dirbti gabiai filologei Loretai Sinkevičiūtei. Pradėjome leisti žurnalą „Radviliškio kraštas“, kurio pirmasis numeris buvo pristatytas Vilniuje, Dailės muziejuje. Leidinys buvo teigiamai įvertintas. Leidžiame daug literatų kūrybos, kitų leidinių. Šiuo metu sėkmingai darbuojasi labai kūrybinga ir darbšti buvusi žurnalistė Gražina Dunauskienė. „Boružėlės“ teatriukas nuo 1986 metų vis dar keliauja po rajono bibliotekas. Išvyksta pas koleges į kitus rajonus. Turime ir satyros grupę „Trys paršiukės“, kurios retkarčiais pasišaipo iš mūsų pačių. Buvome pakviestos pašmaikštauti ir į kitus rajono renginius. Vienas iš naujausių sumanymų yra užsienio kalbų knygyno „ROTAS‘ informacinio centro įsteigimas. Darbuotoja bendradarbiauja su mokyklų užsienio kalbų mokytojais, kviečia juos į susitikimus su atstovais. Mokytojai padeda išrinkti pačias reikalingiausias bibliotekai knygas. Respublikoje esame žaislotekos įkūrimo lyderiai. 1992 metais mūsų kraštietė Elona Vaišnienė atsiuntė iš JAV pirmuosius žaislus žaislotekai, kurie šiandien primena mums pradžią. Šiais metais jau dešimtmetį atšventė ir rajono literatų klubas „Jonvabalis“. Turime kuo pasidžiaugti.

Biblioteka organizuoja daug renginių gyventojams. Prisiminkime svarbiausius, maloniausius susitikimus su kūrėjais, visuomenės žmonėmis, kurie buvo laukiami ir įsimintini jums ir jūsų lankytojams, miestiečiams. Vyksta daug tradicinių renginių. Kokie jie? Malonu, kad bibliotekos jubiliejinės sukakties metais paskelbti „Bibliotekos šviesuoliai“. Kas pelnė šį bibliotekos apdovanojimą?

Renginių būna daug. Jie skirti vaikams, jaunimui ir suaugusiems. Kviesdami į renginius kolektyvus, aktorius ar kitus žinomus žmones, paklausiame savo lankytojų, ko jie norėtų. Gyvenime reikia ir stabtelėti, apsidairyti ir pamąstyti, kas įvyko gero, nuostabaus. Įvykiai „susirikiuoja“ galvojant apie tuos, kas tau padėjo, padeda ir padės. Todėl sumanėme pasiūlyti Bibliotekos šviesuolio ir Rėmėjo nominacijas. Šviesuolio nominacijas skyrėme nuostabiems žmonėms – kraštiečiams, nuolatiniams mūsų darbų pagalbininkams, o kartais net sumanytojams ir rėmėjams. Tai Romualdas Budrys, Vilniaus dailės muziejaus direktorius, Aleksandras Šidlauskas, Liaudies kultūros centro darbuotojas (šiuo metu mūsų kolega), Jonas Linkevičius, literatūrologas, rašytojas ir kritikas, Elona Vaišnienė, gyvenanti JAV, žaislotekos įkūrėja. Rėmėjo nominacijos paskirtos verslininkams Pranui Balckui, Titui Januševičiui, Gintarui Žilėnui ir paprastiems mūsų bibliotekos skaitytojams – Vytautui Mikalauskiui, kuris dovanoja naujas knygas, ir Albertui Vitartui, padovanojusiam savo kauptą unikalią knygų kolekciją šachmatų tematika.

Jūs esate reikalingi kitiems, išdalijate save. Tačiau ir Jums reikia pagalbos. Kas tie bibliotekos rėmėjai, geradariai, bendraminčiai?

Žinoma, kad reikia pagalbos – ir moralinės, ir finansinės. Geradarių turime užsienyje ir visoje Lietuvoje. Tai mūsų kraštiečiai radviliškiečiai, išsibarstę po visą Lietuvą ir užsienį. Patys nuoširdžiausi rėmėjai yra Radviliškio krašto bibliotekos skaitytojai, verslininkai, įvairių įstaigų darbuotojai. Jiems nuoširdžiai dėkoju už palaikymą, supratimą ir pagalbą.

Dabar klausimas, į kurį nesitikime atsakymo (žinodami Jūsų kuklumą). Ir vis dėlto... Vadovaujate bibliotekai nuo 1985 metų. Ar galėtumėte suskaičiuoti savo darbo įvertinimus, t. y. apdovanojimus, kūrybinius darbus...

Bibliotekoje dirbu nuo 1971 metų. Pirmieji žingsniai prasidėjo Mankiškio kaimo bibliotekoje. Vėliau buvau pakviesta į rajoninę vaikų biblioteką. O paskui keliavau iš skyriaus į skyrių. Šiandien jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbu direktore. Taip greitai bėga laikas. Apie įvertinimus... Apie juos mažiausiai noriu kalbėti. Buvo respublikinis, apskrities, rajono valdžios įvertimas. Pats maloniausias įvertinimas yra lankytojų, kai jie išeidami iš renginio ar sustabdę gatvėje paspaudžia ranką, padėkoja ir palinki sėkmės. Žinoma, neneigsiu, kad malonu, kuomet tave pastebi, pagiria. Bet tai yra viso kolektyvo nuopelnas. Man smagu, kad mums sekasi, mus pastebi, tuomet norisi dar geriau dirbti, ieškoti naujovių, nustebinti savo skaitytoją. O tam sąlygas dabar turime puikias.

Kalbėjosi Laima Macytė

Radviliškis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija