Atnaujintas 2007 gruodžio 5 d.
Nr.90
(1587)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ar esame pasirengę ginti Tėvynę?

Dr. Aldona Kačerauskienė

Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, vadovaujama Jadvygos Beliauskienės, lapkričio 25-osios popietę LR Seimo rūmų Konstitucijos salėje surengė pokalbį, skirtą Lietuvos kariuomenės dienos paminėjimui. Svarbiausi pranešėjai – Europos Parlamento narys, prof. Vytautas Landsbergis ir doc. dr. Romas Batūra argumentuotai atsakė į kai kurių keliamus, visai nepagrįstus klausimus: kam Lietuvai reikia kariuomenės, su kuo rengiamės kariauti, nejaugi mūsų neapgins NATO, kurios nariais jau keletą metų esame ir t.t.

Kario pareiga ginti tėvynę – tai per daugelį šimtmečių susiklosčiusi tradicija. Miškais, gražia gamta, gera strategine padėtimi garsėjantis mūsų kraštas nuo seno traukė artimų ir tolimesnių kaimynų dėmesį, kurstė užmačias jį turėti. Sudėtingomis aplinkybėmis baltai gynėsi nuo priešų. Skuodo rajone esančiame Apuolės piliakalnyje nuo IX amžiaus stovėjusi pilis ne kartą atlaikė skandinavų puolimus. O kovos su kryžiuočiais? Ne veltui Lietuvos Statutuose įrašyta: kas gali pakelti skydą, tas privalo gintis. Ir gynėsi, neišsigando, kad priešų dešimteriopai buvo daugiau. Lietuviai sukaupė didelę gynybinę patirtį, kovodami su kryžiuočiais, Aukso Orda, atlaikė galingų priešų puolimus. Lenkai didžiuojasi Žalgirio, dar Plovcų mūšiu. Lietuvių kariuomenės patirtis – sunkiai suskaičiuojama mūšių daugybė. Lietuva turi pasaulinio masto kovų su priešais patirtį, tik gaila, kad apie tai mažai kas žino. Prieš porą metų Rygoje buvo paminėtos Salaspilio mūšio 400-osios metinės, surengta tarptautinė konferencija. Aplankę mūšio vietą, pamatėme lenkų pastatytą paminklą, o apie lietuvius, kurių tame mūšyje buvo daugiausia, joks paminklas neprimena. Pravartu būtų žinoti, kad mūšiui sumaniai vadovavo Karolis Chodkevičius (1560-1621), Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kariuomenės ir valstybės veikėjas, Žemaitijos seniūnas, Vilniaus vaivada, 1602 metais Kretingoje įkurdinęs bernardinus, 1614 metais Kražiuose įkūręs jėzuitų kolegiją, o Skuode – mokyklą, Žemaitijoje statydinęs bažnyčias. Vien dėl Salaspilio mūšio pergalės, vienos žymiausių pergalių karuose su švedais, žinomos visos Europos istorikams, Chodkevičiui turėtų būti pastatydintas paminklas. Deja, tokio paminklo Salaspilyje taip pat nėra.

Karyba – tai ne tik gerai apginkluota kariuomenė, bet ir kiekvieno kario gebėjimas demonstruoti dvasinį susitelkimą, aukojimąsi tėvynei. Mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius (1851-1927) nuo 1883 metų leistoje „Aušroje“ daug dėmesio skyrė Lietuvos karybai, šia tema spausdino straipsnius. „Aušroje“ rasime straipsnį ir apie Vilniaus pilis. Beje, Lietuvos trispalvė Vilniaus pilyje buvo kelta daug kartų, tuo paneigiant priešų egzistenciją.

Karybos kūrimas yra sudėtinė valstybės kūrimo dalis. Šiuo reikalu susirūpinta dar XX amžiaus pradžioje. Dar 1915 metais Kazys Škirpa (1895-1979) tarėsi su bendražygiais, kaip atkurti Lietuvos kariuomenę. 1918 metų rudenį, Lietuvą užplūdus bolševikams, lapkričio 23 dieną ką tik atkurta nepriklausoma valstybė išleido įsakymą dėl kariuomenės kūrimo, t.y. dėl tėvynės gynimo. Ta diena ilgam tapo Kariuomenės diena. Be ginklų, be uniformų rinkosi savanoriai į nurodytas vietas. Susirinkę sugiedodavo Lietuvos himną. Abejingų tėvynės laisvei tuomet nebuvo. Daug rašyta ir skaityta apie didvyriškas partizanų kovas XX amžiaus viduryje.

„Kariuomenė nusako valstybės pasiryžimą apginti krašto žmones. Karių dvasia – tai jų pasiryžimas negailint gyvybių apginti valstybę“, – sakė prof. V. Landsbergis. Valstybei reikia kariuomenės, visos valstybės, išskyrus Vatikaną, turi kariuomenes. Lietuva dabar nėra saugi, nors ir turi ginkluotąsias pajėgas, nors ir yra NATO narė. Šimtas kilometrų nuo sienos, viena valanda kelio... Agresijos atveju ginti savo žemę tektų patiems. Tai svarbiausia. NATO būtų labai sudėtinga iš mūsų „iškrapštyti“ agresorių.

Yra daug nerimą keliančių ženklų, kad nepakanka pasirengimo ginti tėvynę. Palaipsniui likviduojama Savanorių armija, menkinamas Šaulių sąjungos autoritetas, siūloma Šaulių sąjungą palikti vaikams. Lietuvos žmonės turi visa tai žinoti ir kelti klausimus: ar pakankamai pasirengta ginti tėvynę, už kokią teritoriją kas atsako ir t.t. Ne tik kelti klausimus, bet ir ieškoti atsakymų. Lietuvoje yra ir gerų pokyčių. Institucijų pastangos teigiamai veikti jaunimo sąmonę duoda gerų rezultatų. Be reikalo dejuojama, kad blogas jaunimas, savanaudiškas. Neturime pamiršti jaunimo ekspedicijų į lietuvių tremties vietas tolimajame Sibire. Visų norinčių nebuvo galima paimti. Grįžusieji pasakojo bendraamžiams apie tai, ką matė, patyrė. Daug jaunų žmonių susirenka Genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamuose renginiuose. Jie smalsiai ir įdėmiai apžiūrinėja ekspozicijas, klausosi pranešimų. „Yra daug gero prado Lietuvoje. Tik reikia didesnio valdžios supratimo,“ – sakė prof. V. Landsbergis ir patarė plačiai paplitusį posakį „yra taip, kaip yra“, keisti posakiu „yra taip, kaip neturi būti“. Turime pasirengti ginti tėvynę, nes už jos laisvę ir nepriklausomybę visų pirma esame atsakingi patys.

Renginyje kalbėjo ir kiti pranešėjai, dainavo Valstybinio operos ir baleto teatro solistas Andrius Pleškūnas. Renginį vedė aktorė ir režisierė Alvyda Sipienė-Čepaitytė.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija