Atnaujintas 2007 gruodžio 7 d.
Nr.91
(1588)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Meilė muzikai ir kaimui

Petras IVANOVAS

Salako seniūnijos Luodžių kaimo
gyventoja Galina Palagina

Prieš du dešimtmečius tai buvo drąsus ir neįprastas jaunos šeimos žingsnis. Atvyko jie iš didelio ir gražaus Rusijos miesto, kuris yra ant Nevos krantų. Galina su vyru Aleksejumi ką tik buvo baigusi tuometiniame Leningrade Rimskio Korsakovo muzikos mokyklą. Galina turėjo chorinio dirigavimo specialistės diplomą, jos vyras buvo toje pačioje mokykloje buvo baigęs trimito klasę. Jų jaunoje šeimoje visai neseniai buvo gimusios dvi dukros. Mažytė Olga ir ką tik pasaulį išvydusi Anastasija. Buvo 1987 metai, įsikūrė atvykėliai kolūkio gyvenvietėje. Su šiuo kraštu jie jokių sąsajų neturėjo. Lietuvoje buvo tik pažįstama šeima. Bet buvo didelis noras gyventi lietuviškame kaime, jausti jos senovę. Tiesa, Rokiškio rajone jie gyveno neilgai. Šiuolaikinė gyvenvietė nepatiko. Ilgai rinkosi ir pasirinko Zarasų rajono Salaką. Čia originali bažnyčia, senoviniai pastatai, su savotiška architektūra, viskas primena senovę.

Salake jie greit prigijo. Aleksejus dirbo kolūkyje vairuotoju, čia ėmė reikštis ir Galina. Augindama vaikus, surasdavo laiko dainuoti kultūros namų etnografiniame ansamblyje. Iš tikrųjų buvo juokinga. Kalbėti dar nemokėjo, o ėmė dainuoti lietuvių senovines dainas. Tas dainavimas labai padėjo. Greitai ėmė ir lietuviškai kalbėti. Juokauja, kad ir kūdikystėje taip buvo: iš pradžių ėmė dainuoti, o paskui kalbėti. Šiandien tikrai nepatikėsi, kad Galinai lietuvių kalba nėra gimtoji. Su tuo sutinka ir mano pašnekovė. Sako, gal kalbos mokymuisi jai padeda gera muzikinė klausa. Prieš porą metų Galina baigė Klaipėdos universiteto menų fakultetą. Kursinius, referatus, diplominį darbą rašė savarankiškai, lietuviškai ir didelių problemų neturėjo. Klaipėdoje įsigijo muzikos mokyklos specialybę.

Galina pasakoja, kad Salake ji atrado save. Ypač likimui ji dėkinga už tai, kad šiame krašte sutiko kunigą Dalių Tubį. Į Lietuvą Galina atvyko nekrikštyta, jų susitikimai su kunigu davė daug. Salako bažnyčioje ji buvo pakrikštyta ir tapo katalike. Jau vienuolika metų ji Salako bažnyčios vargonininkė. Garsi yra Salako bažnyčia, garsūs ir jos vargonai. Jie pagaminti Karaliaučiuje 1914 metais. Prieš dešimtmetį buvo renovuoti. Labai gyvas, jausmingas, malonus vargonų garsas, jie yra pneumatiniai. Todėl vargonininkei čia dirbti labai malonu. Dabar Salako bažnyčioje trys chorai. Sumos choras, vaikų choras ir moterų ansamblis. Vargonininkei reikalavimai aukšti, choristai patyrę, kiekvieną klaidą pastebės. Juk Salake apie penkiolika choristų gieda jau daugiau kaip šešis dešimtmečius. Daug jėgų reikalauja ir darbas Zarasų meno mokyklos Salako skyriuje, kuriame Galina Palagina veda fortepijono klasę.

Netrūksta Galinai ir šeimyninių rūpesčių. Tiesa, vyras dažnai komandiruotėse, jis tolimųjų reisų vairuotojas ir jo vairuojamos sunkiasvorės automašinos važinėja po Vakarų Europos šalis. Dukra Olga neseniai baigė Vilniaus pedagoginiame universitete istoriją ir dirba turizmo agentūroje. Baigdama universitetą, Olga pasirinko ir diplominį darbą iš šio krašto. Ji parašė ir sėkmingai apsigynė darbą, kuriame gvildenama Salako bažnyčios istorija. Kita dukra Anastasija studijuoja Vilniaus statybų ir dizaino kolegijoje interjero dizainerės specialybę. Nors ateitį, darbą merginos nesieja su muzika, tačiau tėvų specialybei Olga ir Anastasija visada ištikimos. Jos sėkmingai mokėsi muzikos ir baigė meno mokyklą, dalyvavo įvairiuose vokalistų konkursuose, pelnė apdovanojimus. Jau seniai Olga ir Anastasija aktyvios bažnyčios choristės. Prieš trejetą metų mama su dukromis išleido sakralinės muzikos kompaktinį diską. Jame įrašytojos merginų atliekamos giesmės, dukroms akompanuoja mama.

Palaginų šeima dabar gyvena keli kilometrai nuo Salako – Luodžių kaime, šalia kelio. Sodybos apačioje dieną ir naktį ošia Luodžių ežero bangos. Jų muzika ir kaimo tyla – patys jausmingiausi Galinos širdžiai ir niekada ji to nepakeistų į didmiesčių triukšmą. Daug metų giedojo etnografiniame ansamblyje, vargonavo, dirbo muzikos mokytoja, bet ir laikė ūkį, po darbų skubėdavo šerti galvijų, melžti karvių. Dabar kaimo moteris atsidavusi tik muzikai. Ji pirmoji ir ištikima jos meilė. Po jos didelio miesto mergina pamilo kaimą.

Zarasų rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija