Apie pasakų valstybę
Mūsų valstybėje vyksta įdomūs dalykai. Jau baigiame antrą dešimtmetį nugyventi, o įvairiausi skandalai kaip kilo, taip ir kyla. Tik greitai iškilę, greitai ir nutyla. Kitaip sakant, lieka neišspręsti. Štai keletas pavyzdžių:
Prezidentas nepasirašo pataisyto Liustracijos įstatymo, nes atsižvelgia į tarptautinių institucijų galimus priekaištus;
vietoj be jokių atlyginimų nuosekliai dirbusios Liustracijos komisijos, dabar iš valdininkų ir pareigūnų sudaroma nauja, biurokratinė, maitinama iš biudžeto lėšų (kodėl finansinio aprūpinimo negavo ankstesnioji, dirbusi nuoširdžiai, nors galėjo gaudyti tik smulkias žuveles?..);
Premjero patarėjai, slapyvardžiais rašę ilgiausias ataskaitas KGB apie išeivijos veikėjus, teismuose išteisinami nuo Liustracijos komisijos surinktų nuopelnus anai valstybei liudijančių dokumentų;
užsienio reikalų ministras, pervažiavęs savo valstybės sieną ir atsidūręs buvusios imperijos pakraštyje, iškart paneigia Lietuvos įstatymą dėl žalos už okupacijos pasekmes atlyginimo, pareikšdamas, kad reikia bičiuliškai derėtis su Rusija (kuri noriai moka pensijas savo okupacinį režimą stiprinusiems NKVD, MGB, KGB karininkams ir agentams, bet ne to okupacinio režimo smurtą ir terorą patyrusiems Lietuvos žmonėms);
į atsilaisvinusią ministro kėdę pasiūlomas su KGB susijusios šeimos narys (jo brolis aktyviai darė kratas pas disidentus ir sodino į lagerius, o kiti šeimos nariai, gal ir pats naujai iškeptas, į pirmąsias politikos linijas stumiamas ministras, buvo ne mažiau patikimi kagėbistams, bet tai nuo visų slepiama) ir, neprieštaraujant nei Prezidentui, nei Seimo opozicinėms partijoms, labai kovojančioms prieš KGB rezervistus, patvirtinamas;
Seime vykdomos didžiulės, įnirtingos teroristų paieškos tarp politinių partijų, o vienas (gal nesveikas?) seimūnas bando atrastą teroristų partiją paskelbti už įstatymo ribų.
Visi šie stebuklai vyksta pasakų šalyje, pavadintoje nepriklausoma Lietuva. Į savo žaidimus įsižaidę politikai nė kiek nesusimąsto, kad taip ne tiek menkinamas ir žalojamas, kiek jau netgi naikinamas valstybės prestižas. Elgiamasi taip, tarsi Lietuva būtų ne greta Rusijos, kuri savo įstatymus kuria atsižvelgdama į teisę esant tinkamoms aplinkybėms pasiųsti karinius dalinius (valstybės ar kokio nors privataus koncerno, pavyzdžiui, garsiojo ir galingojo Gazprom, jau palengva į savo rankas paimančio Lietuvos turtą) apginti Rusijos interesus bet kurioje pasaulio dalyje. Tokiais protu sunkiai paaiškinamais politikų veiksmais iš tiesų statoma ant smėlio mūsų atkurtoji nepriklausomybė. Tai rodo, jog kai kurie, o gal ir dauguma politikų (juk teroristinę partiją buldozeriniu balsavimu surado daugiau nei pusė posėdyje dalyvavusių Seimo narių) tikrai persidirbo ir, nesulaukę išsvajotos keliatūkstantinės rentos, turėtų eiti į užtarnautą poilsį.
Na, ir kas, kad į naująją Liustracijos komisiją siūlomi abejotinos reputacijos asmenys po trumpalaikio politikų apsižodžiavimo jie visi bus sustatyti kaip reikia, o komisija dirbs netgi labiau. Į komisiją tikrai nebus įtraukti nei Laisvės kovotojai, nei antisovietiniai disidentai, nebent jie būtų palaužti ir padaryti tinkamais kompartinei valdžiai. Akivaizdu, kad dar pusei metų bus pratęstas prisipažinimo terminas KGB bendradarbiams to labai trokšta Prezidentas. Aišku, į komisiją nebus siūloma atvykti pripažinti bendradarbiavimo fakto, nebus pareikštas ir abejotinas lojalumas politikams, kurių artimiausi žmonės turėjo labai glaudžius ryšius su KGB (kaip, pavyzdžiui, minėtam ministrui, kurio brolis treniravosi pas disidentus vykdydamas KGB kratas ar vienam iš Prezidento patarėjų, kurio tėvas aukštas KGB karininkas). Na, ir kas, kad Prezidentas nuvyksta į Tauragę išsiaiškinti padėties apie ten klestinčią kontrabandą paauglių niekaip nepriversi atsisakyti joje dalyvauti, nes esant visuotinam skurdui, išvažiavus už sostinės 50 kilometrų (kaip Rusijoje!), ji (kontrabanda) duoda didelę viltį uždirbti iki 3000 litų į rankas (tiek tikrai provincijoje neuždirbsi, nebent būtum įsisukęs į naftos ar dujų perpardavimo verslą). Na, ir kas, kad jau daugiau nei prieš mėnesį pradėta aiškintis apie tik dabar pastebėtą KGB agentų skyrimą (nepriklausomos, ne sovietinės!) Lietuvos diplomatais. Tačiau nei apie vieno ar kito, nei apie dešimties ar šimto tokių diplomatų tą klausimą keliantys politikai iš KGB archyvo niekada negaus nei atsakymo, nei duomenų. Įtartinos diplomatų bylos, jei jos išlikusios archyvo specų bus kuo toliausiai paslėptos taip, kad net ir patyręs archyvaras per dešimt metų nesuras (o per tokį laiką jau kelis kartus skelbti nuodėmių atleidimai kagėbistams visas jų nuodėmes nuplaus). Na, ir kas, kad užsienio reikalų ministras svetur nuvykęs ne taip pašnekėjo: prieš seimūnus jis labai slidžiai (diplomatiškai) paaiškins, kad ne taip buvo išgirstas, ne taip suprastas, ne taip pacituotas, kad jis yra tos nuomonės, jog... ir t.t., ir pan.
O štai neseniai seimūnai (neišskiriant nei užsilikusių dešiniųjų) sugalvojo dar vieną naujadarą VSK. Taip, matyt, jie bando atsikratyti KGB palikimo. Kažkodėl palikdami ir NKGB, ir NKVD, ir MGB trumpinius, mūsų seimūnai sugalvojo atsikratyti pasaulyje, net ir Rusijoje, žinomo, visur vartojamo trumpinio KGB, reiškiančio represinį drakoną, vykdžiusį žiaurų milžinišką terorą prieš tautas. Matyt, kai kuriems seimūnams ir kitiems politikams ausį rėžia išgirdus: KGB tikriausiai jie kokioms nors ataskaitoms ir pranešimams buvo kviečiami į VSK konspiracinius butus. Bet argi valdžios žmonės nesupranta, kad net šiuo nežymiu naujadaru jie kenkia mūsų valstybės nepriklausomybei? Taip pat ir vietoje termino KGB rezervistas įvedinėjamas terminas KGB rezervininkas rodo, kad kai kam norisi, jog neliktų sąskambio su kagėbistu ar komunistu. Gudrūs tie mūsų politikai. Lyg ir atidarydami ilgokai nuo visuomenės slėptus KGB archyvus, jie tuoj pat ima išsidirbinėti verčia su tais archyvais dirbančius žmones įmantriausiai paslėpti nuo visuomenės akių buvusių SSRS KGB agentų pravardes (kličkas), o ypač jų pavardes neduok Dieve, koks nors Seimo ar Vyriausybės narys, premjero ar Prezidento patarėjas bus išryškintas kaip uolus okupacinės valdžios tarnas...
Ir dar viena pasaka, sekama politikų. Teroristais paskelbti politikai, kažkodėl besibičiuliaudami su ne teroristais, sumanė paimti valdžią nusprendė, kad jau pats laikas šaukti pirmalaikius Seimo rinkimus. Bet šviesą tunelio gale teroristai nelabai pamatys net ir suvieniję (tiksliau, prariję) kelias dešiniąsias ar dešiniosiomis vadinamas partijas. Tų partijėlių vadai gal ir bus susodinti į seimūnų kėdes, bet tai bus jų vienintelis asmeninis privatus laimėjimas šimtmečio istorija besididžiuojanti partija dings iš politinio žemėlapio. O, kai kuriems politikams pasaka baigsis prie sudužusios geldos...
© 2007 XXI amžius
|