Atnaujintas 2007 gruodžio 12 d.
Nr.92
(1589)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Į pagalbą eina savanoriai

Benjaminas ŽULYS

Savanoris, savanorystė – šios sąvokos byloja apie pagalbą kitam – žmogui, visuomenei, net kitai šaliai, nesiekiant sau asmeninės naudos. Tai buvo akcentuota Kauno miesto savivaldybėje surengtoje konferencijoje, kurioje kalbėta apie savanorystės idėjas, principus, jos vietą Lietuvos gyvenime. Renginio organizatoriai – Lietuvos Kolpingo draugija. Tai visuomeninė, nesiekianti pelno, savanoriška ir savarankiška pagalbos ir labdaros organizacija, katalikiškos švietėjiškos veiklos bendruomenė. Draugija propaguoja šeimyniškumą bei globą, aktyviai dalyvauja Bažnyčios misijoje pasaulyje. Lietuvoje draugija įkurta 1993 metais ir yra Tarptautinės Kolpingo draugijos narė. Vietinė bendruomenė yra vadinama Kolpingo šeima, kurios veikla artimai siejasi su parapija. Draugija dirba su įvairaus amžiaus žmonėmis – vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais.

Tad ir konferencijoje, kurioje, beje, daugiausiai buvo jaunimo, kalbėta apie nesavanaudišką savanorišką pagalbą kitam. Tokios pagalbos, tiek Lietuvos, tiek kitų šalių žmonėms, labai reikia. Bet Lietuvoje, ne vienas, paprašytas patalkinti labdaros veikloje, paklausia: „O kas man už tai bus, kiek man bus užmokėta“? Vienos vidurinės mokyklos moksleivių anoniminės apklausos rezultatai byloja, kad moksleiviams pirmiausia rūpi iš visuomenės gauti kuo daugiau materialinių vertybių, kuo greičiau įsigyti šio bei to ir gerai gyventi. „Tiesa, vien smerkti jaunimą negalima, – sakė Kolpingo kolegijos dėstytoja Vida Kanišauskaitė. – Kaip tik jaunimas – moksleiviai, studentai – dalyvauja labdaringoje veikloje: lanko namuose ligonius, gamina jiems valgį ir pan.“ Savanorystės baruose uoliai triūsia ir vyresnio amžiaus žmonės. Visą gyvenimą dirbę, išėję užtarnauto poilsio, jie ir toliau nori būti naudingi visuomenei, padėti kitiems sunkesnį metą. Tai teikia moralinio pasitenkinimo, o apie materialinę naudą vyresnieji negalvoja.

Dabar Lietuvoje savanorišką socialinį darbą atlieka apie 10 procentų gyventojų. Iš jų – dirbančiųjų – vos 3 proc. Pavyzdžiui, tokioje turtingoje šalyje kaip JAV, savanoriais triūsia apie 50 proc. gyventojų, Anglijoje – 38 proc., Vokietijoje – 33 proc. Toks, palyginti, žemas geranoriškai nusiteikusių žmonių veiklos lygis mūsų šalyje iš dalies paaiškinamas tuo, kad dažnas mūsų pilietis pats sunkiai galą su galu suduria. Todėl nenuostabu, kad dirbdamas kitų labui, jis norėtų gauti atlygį. Bet tai jau ne savanorystė, o – samdomas darbas.

Kolpingo kolegijos Socialinio darbo katedros vedėja Laima Sapežinskienė papasakojo apie jaunuolį, kuris penkerius metus nemokamai dirba su neįgaliaisiais, turinčiais stuburo smegenų pažeidimų ir nepajėgiančiais pakilti iš invalidų vežimėlių. Vaikinas ne tik su jais bendrauja, bet net suorganizavo... šokių vakarėlį. Neišlipdami iš savo vežimėlių, neįgalieji, skambant muzikai, vairavo juos valso, tango, sambos ritmu. Toks renginys labai praskaidrina šių žmonių dvasinę būseną. Paklaustas, kodėl rūpinasi neįgaliaisiais, jaunuolis atsakęs, kad daryti kitiems gera jam yra miela, tai teikia dvasinio pasitenkinimo. Pagaliau jis ir pats dar labiau tobulėja. Kaip tik į šią savybę konferencijoje buvo atkreiptas ypatingas dėmesys – darbuodamasis kitų labui, žmogus plečia savo akiratį, darosi geresnis, mokosi bendrauti, įgyja žinių, nes tenka ir specialios literatūros paskaityti.

Kauno miesto tarybos narė Loreta Kudarienė papasakojo, kaip ji su septyniomis bendramintėmis prieš dvylika metų savanoriškais pagrindais ėmė kurti Kartų namus, kuriuose galėtų apsigyventi senyvo amžiaus, neturį savo pastogės žmonės. Dabar šie namai gyvuoja, o buvusios savanorės, taip pat ir L. Kudarienė, juose dirba, žinoma, už atlyginimą. Svarbu, kad nors ir nelengvai, buvo padaryta gera pradžia, parodyta nesavanaudiška iniciatyva. Įdėtas triūsas nenuėjo veltui. Kartų namai palaiko ryšius su įvairiomis organizacijomis. Juose šilumos randa ne vienas garbaus amžiaus žmogus, vieniša motina su vaikeliu, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.

Kita, taip pat labai svarbi savanorystės veiklos pusė yra GLEN tarptautinių savanorių projektas. Tai plačios apimties mokymo tinklas, vienijantis jaunus europiečius ir jų partnerius besivystančiose šalyse. Šios bendruomenės tinklą sudaro 12 nevyriausybinių organizacijų Europoje, kurios siunčia savanorius į daugiau nei 20 šalių Afrikoje, Azijoje, Pietryčių Europoje ir kitur. Dabar kviečiama dalyvauti GLEN projektuose Gruzijoje ir Azerbaidžane. Pagalbos reikia ir Baltarusijai, Ukrainai, Afganistanui, Sirijai, Etiopijai. Tų šalių problemos – demokratijos įtvirtinimas, ekonomikos stiprinimas, lyčių lygybė, vaikų, jaunimo auklėjimas. Manoma, kad Lietuva šiose srityse yra nemažai pažengusi į priekį ir sukauptą patirtį jos atstovai gali perteikti kitiems. Po keletą savanorių į tas šalis kasmet siunčia ir Lietuva. Štai vilnietė Gintė Žulytė, baigusi Vilniaus Tarptautinių santykių institutą, laimėjusi konkursą, dabar savanore, vienintelė iš Lietuvos, dirba Brazilijoje.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija