Atnaujintas 2007 gruodžio 19 d.
Nr.94
(1591)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ir kryžiai turi savo likimus

Vincas TUMOSA

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi graudi daina.

(Jonas Aistis)

Sekant šiais poeto žodžiais, galima nupiešti vaizdingą peizažą. O pamatęs jį, žmogus pasakys – čia Lietuva. Ir nesuklys. Vaizdo lietuviškumą paliudys pakelės kryžius, toks dažnas anos nepriklausomos Lietuvos kaime. Vartydami senuosius spaudos leidinius, dažnai matome vaizdus su kryžiais pakelėse, prie sodybų, javų laukų fone. Kryžius senajame mūsų kaime buvo dvasingumo simbolis, pastatytas žmonių lėšomis kuria nors proga ar intencija, kunigo iškilmingai pašventintas. Mergaitės prižiūrėdavo jo aplinką, prieš šventes papuošdavo gėlėmis, lapų vainikais. Prie kryžiaus įvairiomis progomis žmonės pavieniui arba būreliais susikaupdavo maldai. O praeivis, pro šalį eidamas, nukeldavo kepurę arba sukalbėdavo maldelę. Tokios buvo to meto kryžiaus pagerbimo tradicijos.

Matomas tada buvo kryžius Lietuvos peizaže ir gyvas lietuvių širdyse, nes pagarba ir meilė jam buvo ugdoma ne tik bažnyčiose, bet ir mokyklų klasėse, ant kurių sienų kabojo kryželiai, ir kasdien prieš pamokas ir po jų buvo meldžiamasi.

Prasidėjus sovietinei okupacijai ir jos atneštam prievartiniam visuomenės ateizavimui, kryžiai, kaip tikėjimo simboliai, buvo pašalinti iš mokyklų, imta juos naikinti pakelėse. Nedaug jų teatlaikė ar žmonės apgynė, o savaime sunykusių jau nebuvo leidžiama atstatyti. Tautos krikščioniškosios moralės pamatų griovimui besipriešinančios Bažnyčios paskatinti žmonės slapta naktimis pradėjo statyti kryžius pakelėse, savo sodybose. Šie kryžiai liudijo ir viešą tikinčiųjų protestą prieš religijos persekiojimą, Bažnyčios teisių varžymą. Deja, jie neilgai stovėjo: vietinės valdžios nurodymu būdavo greitai nugriaunami ir sunaikinami.

Bene pirmoji iš prasidedančio Atgimimo akcijų buvo žmonių ryžtas atstatyti sugriautus paminklus ir kryžius. Ir kilo jie senose ir naujose vietose – prie kaimo kelių, ūkių gyvenvietėse, partizanų žūties vietose. Išlikę senieji buvo restauruojami, puošiama jų aplinka. Senieji kaimų gyventojai atviriau ėmė pasakoti kryžių istorijas: kas juos statė, kėsinosi nugriauti, kaip jie išliko, kur dingo anksčiau stovėjusieji.

...Tas cementinis kryžius stovi Alytaus rajono Daškonių kaime, ant Daugų ežero kranto. Jį du šio kaimo gyventojai, A. Rūkštelis ir P. Sabaitis, 1939 metais pastatė netoli savo namų ir dedikavo Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui. Apie tai bylojo jame įamžintas įrašas. Kryžių iškilmingai pašventino Daugų klebonas kun. Vladas Mironas, netoliese, Bukaučiškėje, turėjęs savo dvarą.

Pokario metais girti ir pikti stribai mėgino kryžių sudaužyti, o vieną iš statytojų grasino prie jo nušausią. Vėliau jį kliudė keliu pravažiuojantis kombainas. Kryžiaus įrašas „XX metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti“ erzino įvairaus rango vadovų, vykstančių į naująją poilsiavietę prie ežero, akis. Tačiau nugriauti kryžiaus jau nebespėjo.

Prieš keletą metų jo istoriją pasakoję kaimo vyrai rankomis lietė kryžiaus liemenį ir kaip savo kūno randus rodė ir vardijo, kodėl jie atsiradę. Paskui kryžių aptvėrė gražia tvorele, žaliai ją nudažė. Taip šis kryžius, pakėlęs daug negandų, šiandien visų pagerbtas vėl saugiai stovi tarp savo vienmečių brolių ąžuolų-sargybinių.

O savo klasės kryželį, kabėjusį virš lentos, namuose tebesaugo alytiškė Regina Kunevičiūtė. Pirmaisiais pokario metais ji mokėsi Alytaus gimnazijoje. Buvo gautas švietimo vadovybės nurodymas iš mokyklų pašalinti visus simbolius, kurie primintų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vieną rytą, susirinkę į klases, mokiniai jose nerado ir kryžių. Netrukus prasidėjo nežabota ateistinė propaganda. Savo klasės kryžių Regina rado spintoje už senų vadovėlių. Nenorėdama, kad jis būtų išniekintas, moksleivė slapta jį paėmė ir parsinešė. Tėvų namuose kryžius rado garbingą vietą. Jis į dvasininko kelią išlydėjo brolį Lionginą... Šiandien Regina ieško, kaip išsaugotą kryžių sugrąžinti į jo senąją vietą – į klasę virš lentos, kur jis būtų ne tik anų laikų mokyklos istorijos reliktas, bet vėl taptų mokinių dvasinio gyvenimo kelrodžiu. Telydi jos žygį sėkmė!

Pagarbos vertą darbą atlieka kraštotyrininkai ir muziejininkai, renkantys medžiagą apie savo apylinkių kryžius ir užrašantys jų istorijas. Juk Lietuva nuo seno laikoma kryžių šalimi, o jos kryždirbystė jau tapusi pasaulio kultūros paveldo dalimi.

Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija