Atnaujintas 2007 gruodžio 19 d.
Nr.94
(1591)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bažnyčia dalyvauja dialoge dėl Europos

Mindaugas BUIKA

Europos Bendrijos vyskupų
konferencijų komisijos pirmininkas
Roterdamo (Olandija) vyskupas
Adrianas van Lujnas, SDB

Pripažįstama bažnytinis tapatumas ir įnašas

Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), atstovaujanti daugiau kaip 1000 katalikų vyskupų ir Europos Sąjungos šalių, pritarė naujai reformuotai ES Sutarčiai, kuri numato aktyvesnį Bažnyčios dalyvavimą didžiajame dialoge dėl žemyno integracijos proceso. Pertvarkytą Sutartį vietoje Prancūzijoje ir Olandijoje 2005 metais atmesto Europos Konstitucijos projekto ES šalių vadovai Portugalijos sostinėje Lisabonoje pasirašė gruodžio 13 dieną. Jeigu šis dokumentas, dabar vadinamas „Lisabonos sutartimi“, ateinančiais metais bus ratifikuotas visose 27 ES šalyse, tai turėtų įsigalioti nuo 2009-ųjų sausio.

Naujosios Sutarties preambulėje, kaip ankstesniojoje Europos Konstitucijoje, pripažįstamas kontinento „kultūrinis, religinis ir humanitarinis paveldas“, tačiau pati krikščionybė vėl nebuvo paminėta. „Debatai dėl Europos krikščioniškųjų šaknų yra neatskiriami nuo europinio identiteto svarstymo, todėl juos reikia tęsti“, – kalbėjo COMECE generalinis sekretorius monsinjoras Noelis Treinoras per lapkričio 21-23 dienomis Briuselyje vykusią COMECE rudens plenarinę sesiją. Kita vertus, jis nurodė į hierarchų ypač teigiamai sutiktą Lisabonos sutarties 15b straipsnį, kuriame patvirtinama, jog „Sąjunga gerbia ir neprieštarauja statusui, kurį Bažnyčioms ir religinėms asociacijoms arba bendruomenėms suteikia narių valstybių nacionaliniai įstatymai“. Šie įstatymai atskirose šalyse yra labai skirtingi: nuo radikalaus Bažnyčios ir valstybės atskyrimo Prancūzijoje iki valstybinės Bažnyčios rango įtvirtinimo Skandinavijoje.

Tame pačiame Sutarties straipsnyje pabrėžiama, kad „pripažindama jų identitetą ir specifinį įnašą, Sąjunga išlaikys atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą su tomis Bažnyčiomis ir religinėmis organizacijomis“. Patvirtinant šios įstatyminės nuostatos reikšmę, COMECE sesijos pareiškime reiškiamas įsitikinimas, kad visos Europos Sąjungos institucijos stengsis kiek įmanoma plačiau bendrauti su Bažnyčiomis, tuo būdu suteikdamos galimybę krikščionims efektyviai dalyvauti vieningos Europos formavime. Krikščionys yra pasirengę siekti, kad ES veikloje vyrautų teisingumo ir solidarumo vertybės, taip pat būtų juntama tvirta atsakomybė globalinių iššūkių akivaizdoje.

Prioritetinė žmogaus orumo vertybė

Apie minėto dialogo tarp Bažnyčios ir ES institucijų įvairius aspektus COMECE plenarinėje sesijoje išsamiai kalbėjo šios organizacijos vadovas, Roterdamo (Olandija) vyskupas Adrianas van Lujnas. Jis pastebėjo, kad nors draugiškas kontaktas tarp Katalikų Bažnyčios ir ES institucijų vadovų turi seną tradiciją, tačiau išsamesnis dialogas pradėtas tik pastaruoju laiku. Dabar pradėdamas šešis mėnesius trunkantį pirmininkavimą Europos Sąjungoje konkrečios vyriausybės vadovas tradiciškai susitinka su Bažnyčių hierarchais, be to, Europos Komisija kasmet rengia specialius seminarus su dvasiniais vadovais, o šiemet gegužės mėnesį pirmą kartą vyskupai pasikeitė nuomonėmis su visų trijų ES institucijų – Parlamento, Tarybos ir Komisijos – vadovais. Panašus religinių ir politinių „viršūnių“ susitikimas yra numatytas ir ateinančių metų gegužę.

Praėjusiame susitikime, kuriame kartu su Bažnyčios hierarchais dalyvavo tą pusmetį Europos Tarybai vadovavusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos Komisijos pirmininkas Žozė Barozas ir Europos parlamento pirmininkas Hansas Peteringas, buvo svarstoma žmogaus orumo vertybės prioritetas Europos Sąjungos veikloje. Tuomet savo kalboje COMECE vadovas vyskupas A. van Lujnas pažymėjo, kad nors svarbiuose ES dokumentuose žmogaus orumas visuomet rašome pirmuoju, tačiau daugelyje praktinių klausimų jis arba ginčijamas, arba pilnai neįvertinamas, todėl čia turėtų įsikišti ir Bažnyčia.

„Ypač gyvybės mokslų ir biotechnologijos srityje žmogaus orumo koncepcija reikalauja nuolatinio išgryninimo (apvalymo) ir veikimo pagal aiškiai apibrėžtus principus“, – tvirtino vyskupas A. van Lujnas. Deja, kaip tik šiuose klausimuose, ypač tada, kai kalbama apie labiausiai pažeidžiamus asmenis – negimusius kūdikius, senelius ir sunkius ligonius – nėra bendro sutarimo dėl žmogaus orumo prasmės, pagarbos ir apsaugos. Taip pat ir Europos Sąjungos finansuojamose tyrimuose, įskaitant eksperimentus su embrionais ir kamieninių ląstelių išgavimą, nekreipiama pakankamai dėmesio į rimtas etines nuostatas. Šiuo atžvilgiu pagrindine tampa tolerancijos samprata, nors ji turi aiškias ribas, kai yra ginama silpnos gyvybės egzistencija.

COMECE vadovas taip pat nurodė, kad deklaravus, jog žmogaus orumas yra Europos Sąjungos politinio ir socialinio gyvenimo centras, Bažnyčia primena pareigą gerbti ir užtikrinti normalias egzistencijos sąlygas tiems, kurie į ES šalis yra atvykę kaip migrantai. Tas liečia ir Europos Sąjungos užsienio politiką, ypač remiant vargingas pasaulio šalis – pirmiausia Afrikos. Vyskupas A. van Lujnas su pasitenkinimu priminė pastangas pasiekti, kad iki 2015 metų 0,7 proc. bendro nacionalinio produkto būtų skiriama ekonominei paramai už ES ribų. Šis įsipareigojimas buvo priimtas 2000 metais, taigi, pusė laikotarpio jau praėjo ir būtų gerai sužinoti statistinius duomenis apie dabartinį paramos mastą, kuo turėtų pasirūpinti Europos Komisija „Tai suteiktų naują impulsą ir pagrindą tolesniam dialogui dėl geriausių būdų skurdo įveikimui ir žmogiškojo orumo skatinimui pasaulyje“, – sakė vyskupas A. van Lujnas.

Lisabonos sutarties nešamos permainos

COMECE vadovas pažymėjo, kad vykstant debatams prieš Lisabonos sutarties įsigaliojimą, Bažnyčia yra pasirengusi įsijungti į dialogą dėl pačios „Sąjungos“ sampratos evoliucijos. Nors stengiamasi pabrėžti, kad reformuota sutartis nėra Europos Konstitucija, kad nereikėtų rengti nacionalinių referendumų, kurie, kaip rodo Prancūzijos ir Olandijos pavyzdys, ne visada sėkmingi, tačiau ji aiškiai įtvirtina Europos Sąjungą kaip federacinę valstybę. Beje, kaip tik to ir siekė 5-ojo dešimtmečio Europos federalistai, pradėję žemyno vienijimo procesą. Štai žymioji 1950 metų Roberto Šumano deklaracija, kurios paskelbimo metinės minimos gegužės 9-ąją kaip „Europos diena“, patvirtino, kad tuomet sukurta Europos anglies ir plieno bendrija yra „pirmas žingsnis į Europos federaciją“.

Jeigu dabartinė Europos Sąjunga neturi net juridinio asmens statuso ir yra terpė, kurioje narės valstybės bendradarbiauja neprarasdamos suvereniteto, tai Lisabonos sutartis iš esmės pakeičia situaciją, teisiškai sukurdama naują ES, nors ir išlaikydama „Sąjungos“ pavadinimą. Kaip nurodo žymus tarptautinės teisės ekspertas airis profesorius Antonis Koflanas, pagal Lisabonos sutartį naujoji Sąjunga taps atskiru valstybiniu dariniu, viršesniu nei ją sudarančios narės valstybės, panašiai kaip Jungtinės Valstijos turi viršenybę Kalifornijos ar Niujorko atžvilgiu arba Vokietijos federacija – Bavarijos ar Brandenburgo atžvilgiu.

Pirmą kartą naujoji Europos Sąjunga galės sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis visose kompetencijos ribose ir tarptautinėse organizacijose bei forumuose dalyvauti kaip federacinė valstybė, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijoje. Lisabonos sutartis Europos Sąjungai suteikia politinio vadovavimo – prezidento ir užsienio reikalų ministro – postus bei patvirtina naujosios Sąjungos įstatymų „pirmenybę“ jos narių valstybių įstatyminių aktų atžvilgiu. Pagaliau transformuodama Sąjungos teisinį pobūdį, Lisabonos sutartis pakeičia ir Sąjungos pilietybės prasmę. Pirmą kartą įvedama reali Europos Sąjungos pilietybė, kuri yra atskirta nuo narės valstybės „nacionalinės pilietybės“ kaip pastarosios papildinys. Naujosios Sąjungos pilietybės formuojamos teisės ir pareigos turi viršenybę nacionalinės pilietybės atžvilgiu, kadangi ES įstatymai turi pirmenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Vyskupas A. van Lujnas paskutinėje plenarinėje sesijoje kalbėdamas apie Europos Sąjungos ir krikščioniškų Bažnyčių dialogo tolesnes galimybes po Lisabonos sutarties įsigaliojimo taip pat pastebėjo ir europinių institucijų, kaip to dialogo partnerių, naują statusą. Štai Europos Parlamentas, kurio nariai iki šiol buvo „valstybių narių tautų atstovai“, po minėtų teisinių poslinkių tampa „Sąjungos piliečių atstovais“. Taigi, Bažnyčių siekiamame „atvirame, skaidriame ir nuolatiniame“ dialoge su Europos Sąjunga bei jos institucijomis turės įvykti naujas poslinkis, kadangi iš esmės tas dialogas vyks su nauju federacinės valstybės dariniu, nors pačių Bažnyčių teisinį statusą toliau reguliuos nacionaliniai įstatymai. Visa tai stiprins Europos vyskupų konferencijų komisijos, kaip dvišalių kontaktų su ES partnerės vaidmenį, sprendžiant įvairius klausimus.

Tarpkultūrinis ir tarpreliginis dialogas

Naujas galimybes COMECE ir visoms religinėms bendruomenėms suteikia nuo sausio mėnesio prasidedantys Europos Sąjungoje paskelbti Tarptautinio dialogo metai. Europos Sąjungai vystantis federacinio darinio linkme, jį sudarančių tautų skirtingi papročiai ir tradicijos, kalbos ir gyvenimo būdai nepraranda savo reikšmės. Europos Sąjungos federacija iš esmės skiriasi nuo tokių federacinių darinių, kaip Vokietija, Jungtinės Valstijos, Kanada ar Australija, kurias vienija bendra kalba, istorija, vyraujanti kultūra, nacionalinis solidarumas ir palaipsnis natūralus vystymasis, besitęsiantis ne vieną šimtmetį. Tuo tarpu „europiečių tautos“ nėra (kaip nebuvo „tarybinės liaudies“ buvusioje Sovietų Sąjungoje), todėl centralizuota federacija yra šiek tiek dirbtinė ir joje užprogramuota tam tikrų vidinių konfliktų tikimybė. Štai kodėl tarpkultūrinis dialogas šiuo atžvilgiu tampa ypač aktualus ir žemyno katalikų vyskupai juo turi būti išskirtinai suinteresuoti.

COMECE vadovas vyskupas A. van Lujnas, žinoma, pirmiausia turėdamas omenyje Roterdamo diecezijos patirtį, kurios teritorijoje musulmonai sudaro iki 25 proc. visų gyventojų, pabrėžė, kad Bažnyčiai tarpkultūrinis dialogas yra neatsiejamas nuo tarpreliginio dialogo. Jis netgi pažymėjo, kad ateinančius 2008 metus būtų teisingiau vadinti „Europos dialogo su musulmonais metais“, žinant milijonų musulmonų migrantų integracijos problemas, tarp kurių tarpreliginis klausimas nusveria kitus kultūrinius aspektus. Kadangi Europos Komisijai bei kitoms politinėms europinėms institucijoms dialogo vykdymui šioje srityje kompetencijos akivaizdžiai nepakanka, Bažnyčia čia gali suvaidinti esminį vaidmenį ir tuo prisidėti prie dvasinio ir socialinio stabilumo visuomenėje stiprinimo. Tokio pobūdžio dialogas tarp krikščionių ir musulmonų (taip pat judėjų ir kitų religinių bendruomenių) nulemtų fundamentalių vertybių atnaujinimą, pabrėžtų religijos laisvės svarbą, bendrą veikimą ginant gyvybę, smerkiant smurtą ir terorizmą, pabrėžiant tikėjimo svarbą politiniame gyvenime.

Taigi, Bažnyčios pasirengimas dialogui yra jos solidarumo išraiška pasauliui visoje jo įvairovėje, sakė vyskupas A. van Lujnas. Krikščionių ir Bažnyčios dalyvavimas šiame dialoge įgalina geriau suprasti bei pagilinti savo tikėjimą. Juk dialogo tikslas yra tiesa, tačiau ne mokslinė, bet greičiau apreikštoji tiesa, kurios iš karto eksperimentais negalima patikrinti ir įvertinti. COMECE vadovas pabrėžė, kad šiuo atžvilgiu eina kalba apie „proto dialogą, apie kurį rugsėjo mėnesį vizito Austrijoje metu popiežius Benediktas XVI aiškino Europos politikams ir diplomatams. Esminis klausimas – ar krikščionybė su savo bažnytine istorija yra jau užbaigtas etapas kontinento vystymosi eigoje (kai kas kalba apie naują, „pokrikščionišką“, etapą), ar jos negalima atsisakyti ir šiuolaikinėje Europoje, kadangi protas negali būti suvoktas be išankstinės nuorodos į Dievą Kūrėją.

Dialoge, kuris reikalauja įsiklausyti į „tylų sąžinės balsą“, Bažnyčios partneriais yra Europos humanistai ir intelektualai, rašytojai ir mokslininkai, švietėjai ir menininkai. Šio kultūros projekto įgyvendinimas garantuoja tikrąją pažangą, nors greitų atsakymų sekuliarizuotoje aplinkoje negalima tikėtis. Tačiau akivaizdu, kad nuo to atsakymo priklausys daugelio Europos bei globalinių problemų sprendimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija