Atnaujintas 2007 gruodžio 21 d.
Nr.95
(1592)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dar kartą apie LKD laidotuves

Taigi įvyko tai, kas turėjo įvykti: Lietuvos krikščionys demokratai (LKD) gruodžio 15 dieną įvykusioje konferencijoje nutarė, kad daugiau nei šimtmečio istoriją turinčiai partijai laikas išnykti iš Lietuvos politinio žemėlapio. Oficialiai tai buvo pavadinta būtinybe „konsoliduotis dešiniosioms jėgoms“. Tikrieji LKD vadovų tikslai buvo paslėpti: konferencijoje, kaip ir keletą mėnesių užsitęsusiose „derybose“ su TS, buvo sakoma, kad LKD niekur nedingsta, jie egzistuos TS kaip „lygiateisė“ bendrija. Bet tai tik dėl akių. Kol kas. Prieš LKD konferenciją išsakyti nuogąstavimai, kad partijos vadovybė dėl galimybės patekti į Seimą aukoja senas tradicijas turinčią partiją, nepadėjo. Nepadėjo ir tarp stipriai nualintos partijos narių pasigirdę būgštavimai, kad Tėvynės sąjunga, anksčiau nebendravusi su LKD kaip su lygiaverte partnere, labiau myli kairiuosius stambiojo kapitalo (aišku, esančio nomenklatūrininkų rankose) gynėjus socialdemokratus ir išduoda dešiniųjų interesus. O kad atsiųsti delegatai įsitikintų partijos vadų parinkto „konsolidavimosi“ kurso strategija, buvo sužaistas įprastas spektakliukas: perskaitytas vienos įtakingiausių Europos politikių Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laiškas konferencijos dalyviams, kuriame pasakyta, kad „turėsite priimti svarbų sprendimą dėl jungimosi su Europos Liaudies partijai priklausančia Tėvynės sąjunga“. Tai yra buvo pasakyta, kad TS yra netgi geresnė nei LKD – ji jau priklauso europietiškai Liaudies partijai, prie kurios, norėdami būti visaverčiais, nieko negalvodami krikdemai turi „prisijungti“. Kadangi, kaip gražiais žodžiais Lietuvos krikščionis demokratus įtikinėjo A. Merkel, ir Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga „susikūrė kelių politinių partijų pagrindu“, ir „mūsų istorinė patirtis parodė, kad viena didelė centro dešinioji liaudies partija yra geriausias socialinės taikos, demokratijos ir teisinės valstybės garantas“, konferencijos delegatai „ištirpo“ pagyrose: jie tikrai įsivaizdavo esantys 40 tarptautinių narių turinčia Liaudies partija, stipriausia jėga Europos Sąjungos Parlamente. Net nereikia abejoti, kad LKD vadai pasistengė Vokietijos politikei savaip išaiškinti „konsolidavimosi“ prasmę.

Sulaukusi žymiosios politikės, sunkiai susitvarkančios ir savo šalies politiniuose reikaluose, palinkėjimų sklandžiai svarstyti konsolidavimosi klausimą „sėkmingame“ suvažiavime, LKD konferencijos delegatai dirbo smagiai, nors ir retkarčiais pasibardami su partijos „kitaminčiais“, neleisdami jiems pasisakyti. Aišku, nugalėjo LKD vadų pasirinkta „strategija“: savaip atrinkti konferencijos delegatai „sklandžiai“ nubalsavo už „konsolidaciją“. Atvirai balsuojant už LKD ir TS susijungimą balsavo 201 delegatas, prieš – 81, susilaikė – 4. Taigi „savęs pasilaidojimo“ sprendimas buvo priimtas didesne nei dviejų trečdalių balsų dauguma. Buvęs ilgametis LKD narys, dabar jau tapęs liberaldemokratu Petras Gražulis, pasisakęs prieš savo buvusių partiečių susijungimą su jo ne kartą prakeiktais konservatoriais, gali nereikšti nepasitenkinimo: kaip tik jo įvesta ir daugelį metų LKDP sklandžiai veikusi balsavimo mašina suveikė ir šįkart, nenuvylė partijos vadovų, nusprendusių „konsolidacijos“ būdu patekti į Seimą. Matyti, naujieji „atsinaujinusios“ partijos vadovai savo buvusio aktyviojo kolegos patirtį įsisavino neblogai.

Ką reiškia LKD pirmininko V. Stundžio delegatams skirti gražūs žodžiai, kad „konferencija jokiu būdu nėra finišo linija, bet veikiau sunki krikščioniškosios demokratijos atgimimo Lietuvoje pradžia“? Jie reiškia būtent LKD panaikinimą už kelių vadų ir vadukų vietas būsimame Seime. O kaip paaiškinti tai, kad partijos viršūnėse ilgai trynęsis Albertas Šimėnas, per „partinę liniją“ suradęs aukso gyslą „Lietuvos geležinkeliuose“ (jo mėnesinės pajamos keliskart viršija, pavyzdžiui, visų „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojų atlyginimus), įtikinėjo konferencijos delegatus savo „geležine“ logika: susijungimo priešininkai neva „negali pasiūlyti (jokios kitos) alternatyvos“, vadinasi, tėra tik vienas kelias – „susijungti“. Deja, „trijų dienų premjeras“ pamiršo, kad alternatyva labai paprasta – partijos vadovams reikėtų dirbti. Ir netgi labai stipriai dirbti. Partija turi turėti savo veikiančius skyrius. Partija turi turėti savo tikrus (ne prirašytus) narius. Partija turi turėti savo spaudą. Faktą, kad nieko neveikiama, patvirtino ir vienas Sūduvos skyriaus pirmininkas. Kreipdamasis į konferenciją jis sakė, jog LKD „bėda ir klaida, kad neįvertinome to, kad mes kiekvieną kartą rinkdami žmones į mūsų partijos vadovybės postus nesulaukiame tinkamo jų darbo, tinkamo veikimo, kad stiprėtų krikščionys demokratai Lietuvoje. (...) Eidami į vadovaujančius postus žmonės turi suvokti savo atsakomybę, savo misiją ir turėti viziją, kaip nutiesti kelius į socialinį teisingumą, kaip išspręsti tas problemas, kurios vyrauja šiandien Lietuvoje, kurios žudo mūsų valstybę, mūsų ateitį. Ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų. Šiandien susiklostė tokia situacija partijoje, kad neliko jokios kritikos. Visi pritariamai tylime ir prapuolė bet koks noras diskutuoti“.

Nieko nepadėjo ir vieno autoritetingiausių išeivijos krikščionių demokratų Juozo Giedraičio kreipimasis į atsakingus LKD vadus ir „kitus geros valios Lietuvos krikščionis demokratus“. Tik per didelius vargus kreipimąsi leista konferencijoje perskaityti viešai, vadovams reiškiant nepasitenkinimą ir bandant sumenkinti jį. Aktyvus okupacijos laikotarpio krikščionių demokratų išeivijoje narys, Tautos Fondo garbės pirmininkas J. Giedraitis, kreipdamasis dėl „pasiekusių gandų“ apie LKD jungimąsi su Tėvynės sąjunga, rašė, kad Lietuvos krikščionys demokratai turi „išlikti SAVISTOVŪS ir NESIJUNGTI SU NIEKUO, NES ATEITIS priklausys Lietuvos krikščionims demokratams“. Jis nedviprasmiškai reziumavo dabartinę padėtį: „Suprantame, kad iš susijungimo šalininkų keletas pateks į būsimąjį Seimą sąjungininkų sudėtyje, bet tai bus tie, kurie išdavė LKD“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad LKD vadovai nebuvo aktyvūs dirbdami partijos labui: „Iki šiol nematėme, kad buvusieji (krikščionių demokratų) seimūnai būtų daug nuveikę LKD, reikšdami protestus, spaudoje, internete ar pan. ATĖJO LAIKAS, kai LKD vadovybę turi perimti tie, kurie dirbs ne kokioje sutartoje grupėje, o vien Lietuvos Krikščioniškajai Demokratijai. (...) Kodėl tokią demokratiją „prijungti“ ar kitaip likviduoti? LKD, sujungta su idealistais, ir be svetimų milijonų gali nuversti kalnus! (...) Lietuvos likimas yra dorų LKD ir ateinančių iš kitų junginių bei jaunimo rankose. Kristus pasakė: NEBIJOKITE!“

Tačiau konferencijos delegatai, atstovaudami visai šimtmečio istoriją turinčiai partijai, pabijojo laikinų savo veiklos nesėkmių ir nutarė atsisakyti partijos. Juk kam dirbti, kai vietas Seime galima laimėti ir nedirbant: nedirbant buvo pražudytas į Lietuvą „sugrąžintas“, ilgus dešimtmečius išeivijos išlaikytas krikščionių demokratų oficialus žurnalas „Tėvynės sargas“, atsisakyta ir „Apžvalgos“, o dabar nuspręsta, kad nereikalinga ir visa partija. Taip nedirbant sunaikinama viena reikšmingiausių Lietuvos partijų, galėjusi ginti krikščioniškai mąstančių Lietuvos žmonių interesus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija