Atnaujintas 2008 sausio 4 d.
Nr.1
(1594)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

2007-ieji intensyvioje Popiežiaus veikloje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
pasirašo savo antrąją encikliką
„Spe salve“

Kinijos katalikai švenčia
Kristaus Gimimą – Kalėdas

Svarbių dokumentų gausa

Praėjusiais metais popiežiaus Benedikto XVI veikla išsiskyrė ypatingu intensyvumu ir istorine reikšme Visuotinės Bažnyčios gyvenimui. Šalia įprastos Petro įpėdiniui darbotvarkės – susitikimų su kas penkeri metai privalomiems „ad limina“ vizitams į Romą atvykstančiais nacionalinių episkopatų nariais, bendrųjų savaitinių audiencijų katechezės, vadovavimo programinėms liturginėms iškilmėms, įskaitant naujųjų šventųjų kanonizavimą, specialiąsias audiencijas valstybinių ir vyriausybinių bei tarptautinių organizacijų vadovams – ypatingo dėmesio susilaukė jo magistravimo dokumentų skelbimas bei tarptautinės apaštalinės kelionės.

Balandžio mėnesį paminėjęs savo 80 metų sukaktį, Šventasis Tėvas, nepaisant garbingo amžiaus, aktyviai kūrybiškai dirbo: 2007-aisiais paskelbė stambų teologinį veikalą ir keturis svarbius dokumentus, įskaitant savo antrąją encikliką. Prieš pat jubiliejinį gimtadienį publikuotoje knygoje „Jėzus iš Nazareto“, kurios tik per pirmuosius mėnesius parduota daugiau kaip 2 mln. egzempliorių, Benediktas XVI ištikimai apgina Kristaus, kaip dangiškojo Tėvo Sūnaus, dieviškąją misiją nuo dabar paplitusių Bažnyčios ankstyvosios istorijos falsifikacijų.

Birželio mėnesį Popiežius paskelbė laišką Kinijos katalikams, kuriuo skatina susitaikyti ir bendradarbiauti pogrindyje veikiančias tikinčiųjų bendruomenes ir oficialiai registruotą „patriotinę“ Bažnyčią, kuri yra kontroliuojama komunistų režimo. Šventojo Tėvo laiške griežtai kritikuojamas beveik septynis dešimtmečius trunkantis religinės veiklos suvaržymas Kinijoje, kartu valdžia kviečiama pradėti realų dialogą. (Plačiau apie Popiežiaus laišką ir komunistinės Kinijos ir Vatikano santykių vystymąsi 2007 metais – bus kalbama šios apžvalgos pabaigoje.)

Liepos mėnesį Šventasis Tėvas paskelbė ilgai lauktą ir plačiai aptarinėjamą dokumentą „Summorum Pontificum“, kuriuo atšaukiami apribojimai celebravimui Tridento šv. Mišių, tai yra iki Vatikano II Susirinkimo galiojusiai lotyniškai liturgijai. Nors 1970 metais įvestas naujasis Romos Mišiolas lieka ordinarine katalikiškųjų pamaldų liturgijos forma, tačiau parapijose susidarius grupėms tikinčiųjų, pageidaujančių, kad šv. Mišios būtų celebruojamos pagal senąjį Mišiolą, į šiuos norus turi būti atsižvelgta. Tačiau tikriausiai šis sprendimas yra bent pora dešimtmečių pavėluotas ir nei tikinčiųjų bendruomenė, nei patys dvasininkai nėra pasirengę lotyniškosios liturgijos šventimui.

Pagaliau lapkričio pabaigoje popiežius Benediktas XVI paskelbė savo antrąją encikliką „Spe salve“, skirtą krikščioniškosios vilties temai. Dokumente ši didžioji krikščionybės vertybė, pasiremiant šv. Augustino ir kitų Bažnyčios tėvų mokymu, priešpastatoma apgaulingiems pasaulietinių ideologijų ateities pažadams ir aklam tikėjimui mokslo pažanga. Šventasis Tėvas iškalbingai patvirtina krikščioniškosios vilties sampratą dėl Paskutiniojo Teismo, dangaus, pragaro ir skaistyklos pomirtiniame gyvenime ir kad žmonės Dievo atžvilgiu yra atsakingi už savo žemiškojo gyvenimo sprendimus.

Praėjusiais metais popiežius Benediktas XVI atliko dvi įspūdingas apaštalines keliones, padrąsindamas vietos katalikų bendruomenes dvasiniam atsinaujinimui ir atkakliai evangelizacinei veiklai šiandienos sekuliarizuotoje visuomenėje. Rugsėjo pirmoje pusėje lankydamasis Austrijoje iš kaimyninės Bavarijos kilęs Šventasis Tėvas savotišku būdu keliavo į dar vaikystėje bei jaunystėje gerai pažintą šalį, ypač pabrėždamas jos katalikiškosios kultūros pasiekimus. Vienu pagrindinių to vizito tikslų buvo dalyvauti Mariacel Dievo Motinos šventovės, vadinamos „Magna Mater Austriae“ – „Austrijos didžioji Motina“, 850-ųjų metinių minėjime. Pažymėtina, kad savo kalbose ir homilijose, sakytose trijų dienų vizito metu, popiežius Benediktas XVI kreipė dėmesį ne tik į austrų katalikiškosios kultūros ir tikėjimo didingą praeitį, bet ir į išbandymų kupiną dabartį bei viltingą ateitį, kuriai gali atverti duris tik ištikimybė krikščioniškosioms šaknims.

Vizito Brazilijoje pamokos

Gegužės mėnesį įvykusį popiežiaus Benedikto XVI apsilankymą didžiausioje pasaulio katalikiškoje valstybėje Brazilijoje Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“ pavadino bažnytine ir pastoracine „Magna Charta“ trečiajam tūkstantmečiui. Šis vizitas buvo reikšmingas ne tik „vilties kontinentu“ vadinamai Lotynų Amerikai, bet ir visai pasaulinei Bažnyčiai. Brazilijoje atidarant Lotynų Amerikos vyskupų V konferenciją išsakytos Šventojo Tėvo mintys apie svarbiausius iššūkius evangelizacijai ir jų sprendimo būdus tikrai įeis į katalikybės istoriją. Todėl neatsitiktinai tradiciniame prieškalėdiniame susitikime su Romos Kurijos nariais apžvelgdamas praėjusių metų svarbiausius Bažnyčios gyvenimo įvykius, Šventasis Tėvas daugiausia dėmesio skyrė kaip tik vizitui į Braziliją.

Nurodydamas į San Paulo municipaliniame stadione vykusį susitikimą su dešimtimis tūkstančių jaunų žmonių, atvykusių iš visos Brazilijos ir kitų Lotynų Amerikos šalių, sakė apie tuomet pajaustą išskirtinį bendrystės pojūtį. „Tai nebuvo atsiribojimas nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių – tačiau buvo įgauta stiprybės priimti naują gyvenimo būdą“. Tas naujasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbėjo popiežius Benediktas XVI jaunimui, yra nuoseklus Dešimties Dievo įsakymų laikymasis. Tuo neapribojama žmogaus laisvė, bet ji įprasminama per atsakomybę. Šventasis Tėvas, perspėdamas dėl materializmo ir laicizmo pavojų, ragino jaunuosius katalikus priešintis nesantūraus ir tuštybės kupino gyvenimo vilionėms.

Popiežius prisiminė ir San Paulo mieste jo vadovautas pirmojo brazilų kilmės šventojo pranciškono kunigo Antonijo de Santa Ana Galvao kanonizacijos iškilmes. „Kiekvienas šventasis, kuris įeina į istoriją, atstovauja Kristaus grįžimo nedidelei daliai, atnaujinant Jo įžengimą į laiką, parodant Jo atvaizdą mums naujoje šviesoje ir užtikrinant mums Jo buvimą, – kalbėjo Romos Kurijos nariams Šventasis Tėvas. – Jėzus Kristus nepriklauso praeičiai ir Jis nėra užsklęstas tolimoje ateityje… Kartu su savo šventaisiais Jis… keliauja pas mus, į mūsų šiandieną“.

Tęsdamas Brazilijos vizito apžvalgą, Benediktas XVI prisiminė apsilankymą „Fazenda da Esperanca“, („Vilties ūkyje“), kur pranciškonų globoje gyvena ir darbuojasi į narkotikų bei alkoholio priklausomybę patekę jauni žmonės, bandantys išsivaduoti iš tos vergijos, atrasti laisvę ir viltį. Šventasis Tėvas sakė, kad toje vietoje jis pajuto „Dievo kūrinijos atnaujinančią galią“. Mes turime rūpintis kūrinija ne tik dėl jos naudingumo, bet ir dėl jos pačios – nes ji yra „žinia iš Kūrėjo ir grožio dovana, kuri yra pažadas ir viltis“. Žmogui reikia Dievo, nes jeigu Jis atmetamas, žmogus nesėkmingai bando įveikti pasaulio ribas savo paties jėgomis, atverti beribę erdvę, kuriai jis buvo sukurtas. „Tuomet narkotikai jam tampa beveik būtinybe. Bet greitai jis pajunta, kad tas (narkotikų ir alkoholio poveikyje atsiradęs) beribiškumas yra tik iliuzija, tik apgavystė, kurią galima sakyti šėtonas neša žmonių giminei“. Ir kaip tik „Fazenda da Esperanca“ padeda tai atskleisti ir realiai įveikti šio pasaulio ribotumą, atverti akis į Dievą, į tikrąjį antgamtinį gyvenimą ir kartu išgydyti sielą. Popiežius Benediktas XVI ragino nesileisti suklaidinamiems ir dėl kitų problemų, kurias šiandien kelia sekuliarizmas bei jo sąlygotos ideologinės nuostatos. „Mes tai žinome, kaip pažįstame tą nuovargį, kurį neša kova šioje srityje. Bet mes taip pat žinome, kad Viešpats įvykdo savo pažadą: „Štai, aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20).

Prisiminęs susitikimą su didžiausios pasaulio Brazilijos vyskupų konferencijos 427 nariais Šventasis Tėvas sakė, jog tai buvo „efektyvaus ir draugiško kolegialumo patyrimas, broliškos bendrystės toje pačioje tarnystėje“, kuri vedė į katalikiško džiaugsmo pojūtį“. Nepaisant visų geografinių ir kultūrinių skirtumų, vyskupai tarpusavyje yra „broliai kartu su prisikėlusiu Kristumi, kuris pašaukė mus savo tarnystei“. Nurodymas į Aparesidos Dievo Motinos šventovėje jo inauguruotą Lotynų Amerikos episkopato V generalinę konferenciją, popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į iškalbingą jos temą: „Būti Jėzaus Kristaus mokiniais ir misionieriais, kad Jame žmonės galėtų turėti gyvenimą“.

Jis pastebėjo, jog gali būti prieštaravimų dėl tokio susitelkimo į vidinį gyvenimą tuo metu, kai yra iškilę didieji istorijos iššūkiai ir neatidėliotinas teisingumo, taikos ir laisvės problemų sprendimas reikalauja visų geros valios žmonių, ir ypač krikščionių bei Bažnyčios, dalyvavimo. Tačiau šiame prasmingame veikime krikščionys pirmiausia turi „rasti savo gyvenimą“, o tai įmanoma pasiekti tik būnant tikru Jėzaus Kristaus mokiniu, per susitikimą su juo maldoje ir tikėjimo praktikavime, per jo Žodžio klausymąsi. Kristaus mokinys taip pat turi būti ir misionierius, Evangelijos skelbėjas. Nors ir čia gali būti prieštaravimų, kad dabar svarbiausia ne evangelizacija, bet visų pasaulio religijos ir filosofijos mokyklų taikus sambūvis ir bendras siekimas geriausio egzistencijos būdo žmonijai.

Šventasis Tėvas pripažino, jog yra būtinas visų tikybų taikus bendravimas, bendradarbiavimas bei abipusė tolerancija ir pagarba taikos labui. Tačiau evangelizacija visada bus aktuali, kadangi „tie, kurie pažino didžiąją tiesą, kurie atrado didįjį džiaugsmą, negali jo laikyti savyje, bet turi dalintis ir perduoti kitiems“. Būtent tai ir yra svarbu susitaikymo, taikos, meilės ir teisingumo jėgų ugdymui bei visos žmonijos subūrimui. Per susitikimą su Jėzumi Kristumi ir jo šventaisiais yra įmanomas teisingos ir geros socialinės tvarkos realizavimas, nes kitu atveju taikos ir teisingumo siekiai „liks tik abstrakčiomis teorijomis“, tvirtino popiežius Benediktas XVI, aiškindamas krikščioniškosios misijos prasmę.

Bažnyčios pasirengimas dialogui

Popiežius taip pat pažymėjo, kad „pareiga“ evangelizacijai neeliminuoja Bažnyčios esminio nusistatymo skatinti dialogą, ypač tas pasakytina apie sąveiką su kitomis tikybomis ir santykius su valstybine valdžia. Tame kontekste Šventasis Tėvas priminė laišką, gautą iš 138 musulmonų dvasinių lyderių, kuris buvo parašytas, „kaip testamentas bendram įsipareigojimui skatinti taiką pasaulyje“. Su didele viltimi Benediktas XVI atsiliepė į tą laišką pripažindamas jo autorių „intonacijų garbingumą“, kartu pakviesdamas islamo lyderius susitikti su jų bei su šiam tikslui skirtos dikasterijos, Popiežiškosios tarpreligiginio dialogo tarybos atstovais. Bendras krikščionių ir musulmonų tikėjimas vieno Dievo egzistencija, kuris yra „pranašiškas Kūrėjas ir visuotinis Teisėjas, kartu be galo gailestingas ir mylintis žmoniją, leidžia veikti kartu ginant žmogiškąjį orumą ir kuriant teisingą visuomenę“.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Žanas Lui Toranas spalio mėnesį duotame interviu Paryžiaus katalikų dienraščiui „La Croiz“ išreiškė abejones dėl „teologinio dialogo“ su musulmonais galimybių. „Musulmonai nesutinka diskutuoti dėl Korano, kadangi, jų teigimu, jis buvo padiktuotas paties Dievo. Esant tokiai griežtai nuostatai sunku diskutuoti dėl tikėjimo turinio“, – sakė kardinolas Ž. Toranas. Prieš tai tradiciniame sveikinimo musulmonams jų Ramadano liturginio laikotarpio proga kardinolas pasmerkė islamo terorizmą ir smurtą, vykdomą religijos vardu, taip pat krikščionių mažumų diskriminavimą daugelyje musulmonų šalių, kas nesudaro palankių sąlygų siekiamam dialogui.

Kita vertus, minėto 138 islamo lyderių laiško Popiežiui autoriai priėmė Benedikto XVI kvietimą atvykti į Romą ir susitikti su juo. Kalėdiniame sveikinime Šventajam Tėvui musulmonų vadovai pažymi, kad tarpreliginis dialogas gali būti dviejų lygių: vidinis dvasinis bendravimas ir išorinis dialogas socialinio gyvenimo temomis. Islamo dvasininkai pripažįsta, kad dėl tikybų skirtumo teologinis krikščionių ir musulmonų sutarimas neįmanomas, tačiau bendradarbiavimas yra būtinas ginant žmogaus gyvybę, kovojant už taiką ir teisingumą pasaulyje. Panašaus nusistatymo laikosi ir popiežius Benediktas XVI, todėl jo susitikimo su musulmonų veikėjais Romoje bus viltingai laukiama.

Kaip Bažnyčios dialogo su civiline valdžia pavyzdį popiežius Benediktas XVI prieškalėdinėje kalboje Romos Kurijos nariams nurodė minėtą laišką Kinijos katalikams. „Šiuo laišku aš troškau parodyti savo gilų dvasinį artumą visiems Kinijos katalikams, taip pat nuoširdų palankumą Kinijos žmonėms“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad šiuose siekiuose vadovavosi tiek Katalikų Bažnyčios tradicijos „amžinaisiais principais“, tiek Vatikano II Susirinkimo mokymu ekleziologijos srityje. Šiuo pagrindu „bendrystės ir tiesos dvasioje“ norėta padėti spręsti sudėtingus Kinijos Bažnyčios klausimus, taip pat pradėti „taikų ir konstruktyvų dialogą su civiline valdžia“ dėl vietinės katalikų bendruomenės padėties. Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad laišką su padėka priėmė Kinijos katalikai ir išreiškė viltį, kad jis „atneš trokštamus vaisius“.

Žinomas Bažnyčios tarptautinio gyvenimo ekspertas amerikietis Džonas Tevis ir kiti stebėtojai pažymi, kad Kinijos komunistinio režimo reakcija į popiežiaus Benedikto XVI laišką buvo gana rezervuota. Kita vertus, pripažinti ir tam tikri padrąsinantys ženklai: 2007-ųjų antrąjį pusmetį Kinijoje paskirti keli vyskupai, kurie gavo ne tik oficialų valdžios, bet ir Šventojo Sosto patvirtinimą. Tai pasakytina ir apie naująjį Kinijos sostinės Pekino katalikų vyskupą Džozefą Li Šaną, kurio konsekracija rugsėjo mėnesį gavus Vatikano pritarimą tapo pagrindu išreikšti optimizmą dėl dialogo perspektyvų. Pažymėtina, kad lapkričio mėnesį vykusiame Kinijos komunistų partijos suvažiavime buvo peržiūrėti jos įstatai, pirmą kartą į juos įtraukiant ir pozityvią nuorodą į religiją. Ten teigiama, kad partija „siekia telkti tikinčiuosius, kad jie prisidėtų prie ekonominės ir socialinės pažangos“.

Pažymėtina, kad Kinijoje toliau kasmet miršta daugiau senų vyskupų – 2007-aisiais jų mirė daugiau kaip dešimt, – nei konsekruojama naujų, todėl ganytojų stygius Bažnyčios reikalų administravimui tebėra labai aktualus. Pernai mirė ir seniausias Kinijos katalikų hierarchas – 103 metų sulaukęs Nanino vyskupas Džozefas Men Zivenas. Šis pogrindyje konsekruotas ganytojas kelerius metus praleido komunistų kalėjimuose ir darbo lageriuose, tačiau drąsiai tęsė pastoracinę veiklą net ir sulaukęs šimto metų. Kinijos komunistų režimas ir toliau suiminėja nepaklusnius dvasininkus, kartu yra naikinami oficialiai neregistruoti pogrindinių bendruomenių maldos namai. Laukiant Pekine rugpjūčio mėnesį įvyksiančių Olimpinių žaidynių tarptautiniu mastu atkreipiamas dėmesys į žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir religijos laisvės suvaržymus kylančioje Azijos supervalstybėje.

Solidarumas Irako krikščionims

Užbaigiant šią 2007 metų Bažnyčios tarptautinio gyvenimo apžvalgą būtina pažymėti, kad ir toliau labiausiai kenčia pilietinių kovų apimto Irako krikščionys. Islamo teroristai toliau persekioja, grobia, kankina ir žudo tikinčiuosius (įskaitant vaikus), dvasininkus ir vienuolius, niokoja jų bažnyčias ir gyvenamuosius namus, net reikalauja mokėti specifinius mokesčius už „leidimą gyventi“ musulmoniškoje šalyje. Po to, kai birželio mėnesį Mosulo mieste buvo žiauriai nužudytas chaldėjų katalikų kunigas Rahidas Azizas Ganis ir trys diakonai, popiežius Benediktas XVI irakiečių krikščionių patirtį įvardijo kaip „autentišką kankinystę“.

Irake įsivyravęs smurtas lėmė, kad nemaža dalis ten iki 2003 metų karo pradžios gyvenusių 1,5 mln. krikščionių buvo priversti pasirinkti migrantų ir pabėgėlių sunkią dalią. Daugiausia kaimyninėse šalyse – Sirijoje, Jordanijoje ir Libane – susitelkę Irako krikščionys pabėgėliai, kurių daugelis yra kvalifikuoti specialistai, praradę savo šeimos narius, darbą ir namus, neturi teisinės apsaugos. Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Vakarų šalių Bažnyčios hierarchai ragina savo vyriausybes plačiau atverti duris irakiečiams migrantams ir rūpintis jų teisių garantijomis. Per visus praėjusius metus popiežius Benediktas XVI įvairiomis progomis užtikrino Irako krikščionims Bažnyčios solidarumą, ragino suteikti dvasinę ir materialinę paramą.

Birželio mėnesį Vatikane susitikęs su Jungtinių Valstijų prezidentu Džordžu Bušu Šventasis Tėvas pirmiausia išreiškė susirūpinimą dėl Irako krikščionių mažumos padėties. Vėliau D. Bušas žurnalistams kalbėjo, kad Popiežius jam sakė, jog radikalioje Irako visuomenėje apskritai nebetoleruojama krikščionių religija. JAV prezidentas užtikrino Benediktą XVI, kad amerikiečiai darys viską, kad būtų gerbiama naujoji demokratinė Irako konstitucija, kurioje pabrėžta pagarba religijos ir sąžinės laisvei ir kuri buvo priimta visos tautos referendumu.

Didžiausias Šventojo Tėvo solidarumas Irako krikščionims buvo patvirtintas lapkričio 24 dienos konsistorijoje, kurioje kartu su kitais 23 hierarchais iš 14 šalių kardinolo titulą gavo ir Irako chaldėjų katalikų patriarchas Emanuelis III Delis. Konsistorijoje sakytoje homilijoje popiežius Benediktas XVI dar kartą pripažino, kad Irake „mūsų tikėjimo broliai ir seserys savo kūnu patiria užsitęsusio konflikto dramatiškas pasekmes, gyvendami aiškioje ir trapioje politinėje situacijoje“. Todėl pakviesdamas Chaldėjų Bažnyčios dvasinį vadovą tapti Kardinolų Kolegijos nariu, „aš norėjau konkrečiu būdu išreikšti savo dvasinį artumą ir meilę tos šalies gyventojams“, – sakė Šventasis Tėvas.

Aukodamas Irako sostinėje Bagdade Kalėdų šv. Mišias kardinolas Emanuelis III Delis reiškė viltį, kad smurtas netrukus turėtų sumažėti dėl padėties stabilizacijos. Priminęs Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymą rodyti meilę ir rūpestį kiekvienam žmogui, netgi neapkenčiamam priešui, chaldėjų patriarchas paragino emigravusius Irako krikščionis „sugrįžti namo“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija