Atnaujintas 2008 sausio 4 d.
Nr.1
(1594)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kūčios su Nakvynės namų gyventojais

Bronius VERTELKA

Iš kairės: Katedros klebonas
kun. Tomas Skrudupis,
altaristai mons. Petras Kuzmickas
ir kan. Vytautas Masys

Vyskupas Jonas Kauneckas
ir Naujamiesčio klebonas
kun. Algirdas Dauknys
Nakvynės namuose valgė
Kūčias su jų gyventojais

Šventos Kalėdos – didžiausia metų šventė. Kalėdų išvakarėse švenčiamos Kūčios. Ši tradicija išlikusi tik Lietuvoje ir Lenkijoje. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas Kūčių dieną pabuvo su Panevėžio nakvynės namų laikinais gyventojais ir Kristaus Karaliaus Katedros parapijos tikinčiaisiais.

Papirko vyskupo nuoširdumas

Švęsti Kūčių drauge su Nakvynės namų įnamiais atvyko vyskupas Jonas Kauneckas ir Naujamiesčio klebonas kun. Algirdas Dauknys. Už stalų sėdo laikrodžio rodyklei perkopus dvylika. Ganytojas kreipėsi į sėdinčiuosius ir priminė, jog Kalėdos – svarbiausia katalikų metų šventė, kurią švenčia apie 90 proc. Lietuvos gyventojų. Jomis minimas Kristaus atėjimas prieš daugiau nei du tūkstantmečius. Dievas atėjo tam, kad išaukštintų žmogų, tačiau žmogus yra silpnas, nuodėmingas, todėl jis turi nuodėmes išpažinti. Prieš Kalėdas išpažinčių Katedroje klausė net 8 kunigai.

„Nesmerkime tų, kurie pasirinko kitokį gyvenimo būdą nei mes. Būkime kartu su jais ir neatrodykime geresni ar blogesni už juos. Tegu liepsnelė, įžiebta Betliejuje, mums visiems vienodai spindi“, – kalbėjo šių namų direktorius Valdemaras Misevičius. Jis turi teisę taip pasakyti – pats buvo pasiekęs gyvenimo dugną. Tačiau Valdemaras sugebėjo išlipti iš duobės. Įgijo aukštąjį išsilavinimą ir apsigynė socialinių mokslų magistro laipsnį. Dar nėra nė metų, kai V. Misevičius paskirtas nakvynės namų direktoriumi.

Ganytojas ėjo prie sėdusių už Kūčių stalo ir siūlė laužti kalėdaitį. Kiekvienam jis rado padrąsinantį žodį, linkėjo laimės ir sveikatos. Šių eilučių autoriui linkėjo nepritrūkti šviežių kūrybinių minčių, o „XXI amžiaus“ laikraščiui – sustiprėti finansiškai. Vyskupas dalijo Dangiškosios Motinos dovaną – stebuklinguosius medalikėlius.

Niekas čia neklausė, iš kur atėjai ir kaip patekai. Prie Kūčių stalų sėdėjo ir iš gatvės atslinkę, ir išgėrę, – visiems atsirado vietos prie stalo. Nakvynės namuose dabar gyvena pusšimtis žmonių, kurių seniausias gimęs 1934, o jauniausias 1974 metais. Kūčių stalai buvo nukrauti valgiais. Buvo žuvies patiekalų, kūčiukų, kisieliaus. Sotino karštais patiekalais. Tikriausiai ne kiekviena šeima galėtų tuo pasigirti. Lėšų Kūčioms skyrė miesto savivaldybė. Valgius gamino vietos valgyklos moterys. Po Naujųjų metų numatyta uždaryti valgyklą, tačiau joje dirbusios moterys neliks be pragyvenimo šaltinio – joms bus suteiktas darbas, atitinkantis jų kvalifikaciją. Tada nakvynės namų gyventojai maistą turės gamintis patys. Jų paslaugoms įrengtos viryklės, pastatyti šaldytuvai.

Tarp valgančiųjų Kūčias buvo iš arti nemačiusių vyskupo. Pastarieji smalsiai tyrinėjo ganytoją. Jis visus šnekino, klausinėjo, kokios bėdos neduoda jiems ramybės. Prie Kūčių stalo nebuvo varžymosi ar gėdijimosi. Kun. A. Dauknys sutiko net pažįstamų iš savo parapijos. Pavalgę svečiai neskubėjo išeiti. Vyskupas prisiminė, kad ir jo vaikystė buvo skurdoka, būdavę dienų, kai duonos kąsnio burnoje neturėdavęs. Dviratį, kad juo galėtų važinėti į bažnyčią, nusipirko iš savo algos. Laikrodį irgi susitaupęs įsigijo.

Kildami nuo stalo valgiusieji Kūčias teigė, jog tokių sočių ir taip gardžiai pagamintų valgių senokai buvo ragavę.

Valgė Kūčias su kunigais

Prieš 16 valandą panevėžiečiai rinkosi į Kristaus Karaliaus Katedros parapijos salę, pakilo į antrąjį aukštą. Apžiūrinėję ant sienų sukabintus vaikų piešinukus, gėrėjosi kalėdine eglute. Stalai – vos ne per visą salę, bet jau su duona, mišraine, šaltais užkandžiais. Kambaryje, paverstame virtuve, darbavosi dvi moterys. „Esame trys, klebono mama irgi užimta ruoša, tačiau šiuo metu ji kažkur salėje“, – aiškino viena jų.

Iš kunigų pirmasis pasirodė mons. Juozapas Antanavičius, dirbantis Upytės klebonu, bet gyvenantis Panevėžyje. Netrukus pasirodė Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Katedros altaristai kan. Vytautas Masys, mons. Petras Kuzmickas. Pagirtinas pastarojo aktyvumas. (Pradėjo 98-uosius savo gyvenimo metus, tačiau nesinorėtų jam tiek duoti.) Vyskupui pastebėjus, kad susirinko ne visi Katedros kunigai, jos klebonas kun. Tomas Skrudupis aiškino, kad kiti išvyko švęsti pas savo namiškius. Ganytojas tarė, kad kunigai turėtų būti kartu su savo parapijiečiais.

Salėje daugiausia buvo moterų. Susėdus už stalų, liko dar tuščių vietų. Nedrąsūs atrodė keturi tamsaus gymio vyrukai. Matyt, romai, bet tvarkingai apsirengę. Prie sėdinčių už stalų ėjo vyskupas ir ragino laužti kalėdaitį. Visi buvo jo pastebėti, visus pakalbino, linkėjo geros kloties gyvenime ir stiprios sveikatos.

Pasistengė moterys, gaminusios valgius. Kūčiukai tiesiog tirpo burnoje. Besimėgaujančius valgiais vis kalbino vyskupas ar klebonas. Ganytojas dalijo paveikslėlius su savo asmeniniais palinkėjimais. Nepamiršo ir Dangiškosios Motinos dovanos – stebuklingųjų medalikėlių. Neaplenkė vyskupas romų. Dovaną šie priėmė nuoširdžiai. Šypsosi ganytojas sakydamas: „Dalijau kalėdaitį, o jis net didesnis tapo. Argi tai ne stebuklas“. Kūčių šventės šeimininkės vis ragino valgyti, nors jau veržė diržas.

Šalia manęs sėdėjęs kukliai atrodantis vyriškis mielai prakalbo. Pasirodo, moteris, kuri sukinėjosi tarp stalų, rūpinosi valgių pristatymu, – jo žmona. Vyras pasakojo, jog yra kilęs nuo Žeimelio, dabar šiek tiek ūkininkauja. Jis prisiminė tokį atvejį. Tarnavo sovietinėje armijoje eiliniu kažkur Archangelsko srityje. Tada katalikų ir stačiatikių Velykų laikas sutapo. Dalinyje buvo gelžbetonio gamykla ir joje per šventę vertė dirbti. Vaikinui iš Lietuvos, augusiam religingoje šeimoje, tai buvo kaip didžiausia bausmė. Tarsi nujausdamas nelaimę, jis, nors buvo seržantų ir aukštesnio laipsnio kariškių, pasiūlė išeiti parūkyti. Visi kaip susitarę jo paklausė. Kaip tik tuo metu subraškėjo sijos, sudundėjo žemė. Akimirksniu iš įmonės liko nuolaužų krūva. „Argi tai ne Dievo bausmė buvo?“ – tarė kaimynas. Vyriškis, su kuriuo šnekėjausi, buvo Katedros klebono kun. T. Skrudupio tėvas. Iki šių Kūčių jo nepažinojau.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija