Atnaujintas 2008 sausio 9 d.
Nr.2
(1595)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Poetas, dainius, atlikėjas

Benjaminas ŽULYS

Alvidas Rapkevičius

Dailininku netapo…

Kaunietis Alvidas Rapkevičius – diplomuotas istorikas, daug metų dirbo Kauno ekskursijų biuro išvykų organizatoriumi ir ekskursijų vadovu.

Bet nuo jaunystės Alvidą traukė menas, poezija, daina. Pats kūrė posmus ir muziką jiems, pats, pritardamas gitara, savo kūrinius atliko ir dabar atlieka.

Jo skambų balsą labai seniai pastebėjo. Dar sovietinėje armijoje jis buvo „zapevala“, pulko įvadiniu dainininku. Nuo jaunumės Alvidas rašė eilėraščius. Net ne apie „šlovingąjį“ komjaunimą, socialistinį lenktyniavimą, o apie Lietuvą, jos žmones.

Tiesa, jaunystėje Alvidas mėgo piešti ir svajojo įstoti į kurią nors meno mokyklą. Bet dailininku jis netapo, nes tėvas 1948 metais už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 25 metams kalėti, tad į jokią aukštąją mokyklą Alvido nepriėmė. Tėvas iš lagerių grįžo po 15-os metų, bet ir tai – be teisės gyventi Lietuvoje. Teko įsikurti Latvijoje.

Alvidas nuo jaunumės rašė, tik jam kelias į viešąją literatūrą buvo uždarytas, nes buvo iš „nepatikimos“ šeimos. Tačiau jaunuolis vis tiek rašė, vildamasis, kad ateis laikas, kai jo kūryba išvys dienos šviesą.

Toji diena atėjo ir jo eilės pasiekė skaitytoją, žiūrovą, klausytoją. Savo kūrinius Alvidas atlieka įvairiose scenose, pritardamas gitara. Neatsitiktinai jis tapo žinomu ir vadinamas lietuviškuoju bardu, poetu dainiumi, Atgimimo bardu. Tų eilių, baladžių, muzikinių poemų – keli šimtai.

Neseniai A. Rapkevičius įrašė kompaktinę plokštelę „Dainuoju Kaunui, Lietuvai ir Tau“, kuri buvo pristatyta Kauno karininkų ramovėje. „Nors mane daug kas vadina Atgimimo dainiumi, bet aš šią sąvoką praplėsčiau, aš dar esu metraštininkas, nes savo baladėse apdainuoju viską, kas vyksta gyvenime“, – sakė Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys A. Rapkevičius.

Susitikimo metu gausiai susirinkę klausytojai galėjo įsigyti prieš keletą metų jo paties išleistą daugiau nei 300 puslapių poezijos, dainų, baladžių rinktinę „Ten, kur koplytstulpiai pasvirꅓ Knygoje įdėtos politinės, istorinės baladės, skirtos istoriniams įvykiams pažymėti, Lietuvos savanoriams, rezistentams, tremtiniams, disidentams, Atgimimo akcentams, Lietuvos sportininkų pasiekimams, religijai, tikėjimo momentams. Taip pat dedikacijos įžymiems mūsų tautos žmonėms Lietuvoje ir išeivijoje. Beveik pagal visus literatūrinius tekstus audiokasetėse įrašytos autoriaus atliekamos melodijos.

Net apie šimtas autoriaus dainų yra įrašyta Nacionaliniame Lietuvos radijo fonotekos fonde. Įrašai padaryti sovietiniams desantininkams pasitraukus iš Radijo patalpų, atkūrus suniokotą aparatūrą. Tuomet Alvidas budėjo prie Parlamento, Nacionalinio televizijos ir radijo pastato, buvo gynėjų gretose. Viename eilėraščių, skirtame laisvės gynėjai merginai – „Loretai arba trylika brolelių ir viena seselė“ – poetas tuomet rašė: „Ant Laisvės aukuro save Tu paaukojai –/ Tegul Tau dega amžina ugnis/ Tau Lietuva gražiausią žiedą dovanoja, / Kuris ant Tavo kapo nenuvys“.

Dabar Alvidas apgailestauja, kad tada klestėjęs patriotizmas blėsta, dalis Sąjūdžio aktyvistų, net kažkada žengusių priekinėse gretose, užsikrėtė lobizmo nuotaikomis, greitos karjeros liga. „Išsidanginus sovietiniams tankams, nemažai mūsų tautiečių ėmė suvedinėti tarpusavio sąskaitas, prasidėjo partijų nesantaikos, reketavimas, finansinės aferos. Argi mes šito tikėjomės ir laukėme tomis dienomis?“ – klausia patriotas.

Būta ir giedresnių momentų Alvido gyvenime. Antai 1989 metais minint Lietuvos krepšinio pergalės triumfo 50 – metį, kai lietuvių krepšininkai Kauno sporto halėje tapo Europos krepšinio čempionais, Alvidas susipažino su prieškario Europos čempionais Pranu Lubinu, Leonu Baltrūnu, kitomis Lietuvos krepšinio įžymybėmis. Šiai progai A. Rapkevičius parašė baladę „Krepšinio jubiliatams“. Bet Kauno miesto sovietiniai partiniai funkcionieriai atlikti baladę uždraudė, esą ji neatitinkanti laiko dvasios. Tada autorius kasetę su balade ir kitais kūriniais įteikė L. Baltrūnui, prie Sporto halės sodinančiam ąžuoliuką. Tomis dienomis su Leonu užsimezgusi draugystė tęsėsi iki jo išėjimo į Amžinybę.

Poetas savo eiles skyrė „ringo džentelmenui“ Algirdui Šocikui, Leonui Baltrūnui, televizijos laidai „Krepšinio pasaulis“ ir jo vedėjui Vidui Mačiuliui, Arvydui Saboniui, Kauno „Žalgiriui“, cirko artistams – Jadvygai Ramanauskienei, Valentinui Dikuliui.

Dedikacijos žymiems žmonėms

Ypač daug šiltų, nuoširdžių poezijos ir dainos žodžių Alvido kūryboje skirta Atlanto nugalėtojams Dariui ir Girėnui. Tai – „Sakmė Atlanto nugalėtojams“, „Paskutinis colis“, „Sparnuotieji lietuviai“. „Atlanto sakalėliams“ poetas rašo: „Tegul nevysta ant Jūs kapo/ Darželių mūs lietuviški žiedai/ Atlanto skrydis legenda mums tapo/ Šlovė Jums, narsūs sakalai“.

Beje, Alvidas ir jo žmona Giedrė yra Dariaus ir Girėno testamento programos grupės nariai. Abu važinėja su koncertinėmis programomis po Lietuvą, garsindami mūsų tautos didvyrių žygdarbį. A. Rapkevičius sukūrė baladę „Baltoji gulbė“ ir lakūnui Feliksui Vaitkui. Tik apgailestauja, kad šį transatlantinį lakūną patriotą mažai kas žino.

Dar mažiau žinoma apie lakūnus V. Kensgailą ir E. Jasiūną iš Čikagos, kurie 1993 m. liepos 17 dieną įveikė oro atkarpą Soldinas – Kaunas. Atskridusius į Kauno Aleksoto aerodromą, juos pasveikino ir Alvidas su žmona Giedre ir paskyrė savo baladę. Pasak Alvido, žmona esanti pirmoji jo kūrybos vertintoja bei patarėja. Ir jai jis yra paskyręs ne vieną dainos posmą.

O kur dar skambios eilės Romui Kalantai („Gyvasis Laisvės fakelas“); tremtiniams („Plauk, plauk, debesėli“, „Prie Laptevų jurtos“); Islandijai – pirmajai šaliai, pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, („Islandija, sese miela“); Kauno kunigų seminarijai („Po viduramžių skliautais“); „Šventajam Tėvui“; „Vasario 16-ajai“. O štai baladėje „Prie sulopyto kryžiaus“ poetas ir atlikėjas tarsi perspėja: „Nekelk rankos/ Prieš Dievo kryžių, žmogau,/ Nes sakoma – ji gali nudžiūti…“

Rapkevičių šeima artimai bendravo su Dariaus žmona J. Dariene, dailininku Kaziu Šimoniu, dažnai lankydavosi vieni pas kitus, drauge švęsdavo tautines, kalendorines, katalikiškas šventes.

Žurnalistė Genovaitė Baliukonytė, perteikdama lietuviškojo bardo mintis, rašė, kad jis savo balades, poemas, epigramas, romansus rašąs visiems suprantama kalba, be įmantrybių. Visi tekstai surimuoti, beveik visi gali būti panaudoti kaip vokalinės poezijos kūriniai. Lėkšti, banalūs arba labai mįslingi išsireiškimai mūsuose labai paplitę, bet poetas nesistengiąs sekti jam nepriimtina srove. Anot jo, paprastumu, prieinamumu galima daugiau pasiekti. Ta serijinė brežnevinių laikų saldžių meilės ir „švelnių pūkelių“ bei baltų ir raudonų rožių šlagerių industrija poetui nepriimtina. „Deja, tos senos manieros neatsisako daugelis talentingų poetų, kompozitorių, vengdami patriotinės, tautinio atgimimo tematikos…“ – sakė A. Rapkevičius.

Jono Pauliaus II padėka

Šis įvykis ne vien Alvido kūryboje, bet ir visame gyvenime yra ypač reikšmingas. 1995 m. vasario 27 d. iš Vatikano jį pasiekė laiškas. Jame rašoma, kad „Šventąjį Tėvą (Popiežių Joną Paulių II – aut.) pasiekė dvi į audiojuostą įrašytos poemos lietuvių kalba, kurios Jūsų vardu buvo atsiųstos per Apaštalinę Nunciatūrą Vilniuje.

Jo Šventenybė Popiežius nuoširdžiai dėkoja Jums už šią mielą dovaną bei parodytą dėmesį, suteikdamas Jums ir visiems Jūsų šeimos nariams Apaštalinį Palaiminimą“.

Už kūrinius Šventajam Tėvui arkivyskupas Sigitas Tamkevičius apdovanojo A. Rapkevičių Jubiliejiniu Jono Pauliaus II medaliu ir dviem brevijoriais iš Vatikano.

A. Rapkevičius su savo koncertinėmis programomis lankėsi įvairiose koncertų salėse, ligoninėse, mokyklose, įkalinimo įstaigose, kituose iškilminguose, proginiuose renginiuose. Galima teigti, kad tokių susitikimų būta šimtai, o gal dar daugiau. Kauno karininkų ramovėje tąkart skambėjo lietuviškojo bardo atliekamos baladės, dainos, muzikinės poemos apie tėvynę, motiną, meilę.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija