Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Lietuvos reikalai pasitaisytų, jei sugebėtume sušaukti daugiatūkstantinius protesto mitingus“

Su buvusiu rezistentu Antanu TERLECKU kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras VISOCKAS

Antanas Terleckas tvirtina, jog geriausias vaistas nuo valdžios išdavysčių, abejingumo, savanaudiškumo – gausūs protesto mitingai prie Seimo, Vyriausybės ar VSD centrinės būstinės Autoriaus nuotrauka

Pirmiausia norėčiau pasiteirauti, kaip Jūs, buvęs rezistentas, vertinate dabartinę Lietuvos padėtį? Ar sutinkate, kad stovime ant bankroto slenksčio? Ne už kalnų nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis, o pasigirti vis dar neturime kuo. Nei politinėje, nei ekonominėje, nei kultūros sferose. O gal aš klystu?

Didžiausia bėda ta, kad mes nebeturime tautos. Jei turėtume tautą, ji išeitų į gatves ir pareikalautų susikompromitavusių valdžios atstovų atsistatydinimo. Dabar prie Seimo ar Vyriausybės rūmų geriausiu atveju susirenka vos keli šimtai žmonių. Tokių menkučių mitingėlių valdžia nebijo. Taigi ir toliau rūpinasi savo asmeniniais, o ne valstybės reikalais. Prisimenate, kaip Atgimimo išvakarėse kiekviena proga į mitingus susirinkdavo mažiausiai 30–40 tūkst. žmonių? Buvo gražu pažiūrėti. Okupacinė valdžia mūsų bijojo – okupacinė valdžia negalėjo nebijoti tokių susibūrimų, ji buvo priversta reaguoti į mūsų reikalavimus. O ką turime šiandien? Šiandien lietuviai mitinguoti bijo labiau nei Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Keista, bet šiandien mes labiau įbauginti nei okupacijos metais – bijome prarasti darbą, bijome, kad darbo gali netekti mūsų vaikai ar giminaičiai, jei tik darbdavys sužinos apie tikrąsias mūsų politines pažiūras. Ypač įbauginti valstybinių įstaigų tarnautojai. Ten apskritai negalima turėti pažiūrų ir jas bent jau korektiškai viešai demonstruoti – kaip gūdžiais sovietiniais metais. Nesuprantu, iš kur ta baimė, kodėl, kada ir iš kur mes ją paveldėjome. Per TV ir kitas žiniasklaidos priemones labai daug ir kritiškai kalbama, bet pagrindinis, esminis klausimas – ką daryti – taip ir lieka be atsakymo. Padiskutuoti, papliurpti, pasiginčyti diskusijų forumuose mes visi mokame, tačiau valstybės reikalai vis tiek negerėja.

Sutinku su Jumis. Dabar kaip niekad daug kalbų ir kaip niekad mažai darbų. Ką derėtų skubiai nuveikti, jeigu norime tapti, Jūsų žodžiais tariant, savigarbos jausmo nepraradusia tauta? Kokią išeitį siūlote Jūs?

Pirma sąlyga: į kiekvieną demonstraciją būtina sukviesti nors po 10–15 tūkst. mitinguotojų. Jei tiek susirinktų prie Seimo, vadinamieji tautos išrinktieji negalėtų taip ramiai miegoti, kaip iki šiol.

Bet kaip tai padaryti? Kaip sukviesti? Kai praėjusių metų vasaros pabaigoje Sąjūdžio atstovai pasiūlė man parengti rezoliuciją, smerkiančią tuometinį VSD vadovą Arvydą Pocių, vietoj viešo laiško paraginau sąjūdiečius prie saugumo būstinės surengti protesto mitingą. Sakiau, kad iš tų rezoliucijų nebus jokios naudos. O štai mitingas prie centrinės VSD būstinės – jau kažkas naujo, netikėto, konkretaus. Manot, surengė? Tik bėdojo, jog į mitingą bus labai sunku sukviesti žmones. Geriau jau rezoliuciją parašyti...

Šiandieninė Lietuvos situacija rodo, kad buvę kagėbistai, buvę KGB agentai ir buvę KGB rezervo karininkai nieko nebijo. Į įstatymus jiems nusispjauti. VSD vadovas Arvydas Pocius ilgiausiai tyčiojosi iš mūsų parlamentarų, iš tautos, tačiau nė vienas valstybės vyras nesugebėjo jo prikalti prie gėdos stulpo. O juk tokių kaip KGB rezervistas A. Pocius Lietuvoje daug. Jų esama visur, net tarp teisėjų. Tauta reikalavo, kad KGB rezervistų sąrašai būtų viešai paskelbti. Į tautos reikalavimus dabartinė valdžia neatsižvelgė, bet tauta neįsižeidė, kad jai spjaunama į veidą. Gal ir skaudu taip sakyti, bet tauta nusipelnė tokios valdžios. Kokia tauta, tokia ir valdžia.

Išvardinkite pagrindines klaidas, kurias padarėme pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Gal būsiu daugelio nesuprastas, tačiau, prisimindamas 1990–1993-uosius metus, sakiau, sakau ir sakysiu, jog nepriklausomybę atkūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis padarė didžiulę klaidą. Rinkimus tąsyk laimėjo landsbergistai, nepriklausomybininkai, laimėjo įtikinamai, didele balsų persvara. Nepaisant šio pasiekimo, valdžią jie gera valia atidavė buvusiems komunistams. Žinoma, ne sąmoningai, o dėl nesusigaudymo, dėl nepatyrimo, dėl žioplumo ir naivumo. Prisiminkime kad ir prezidento rinkimus, kai į Lietuvos prezidento postą pretendavo Stasys Lozoraitis ir Algirdas Brazauskas. Prieš A. Brazauską nebuvo surengta jokios neigiamos agitacijos. Net kai nunešiau tuometiniam „Lietuvos aido“ redaktoriui Sauliui Stomai rašinį, demaskuojantį A. Brazausko antilietuvišką veiklą, tas rašinys taip ir nebuvo paskelbtas. Dingo iš kompiuterių. O komunistai elgėsi labai gudriai. Kas važiavo į Varšuvą susitikti su S. Lozoraičiu? Važiavo Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis ir Justinas Karosas. Ko jie važiavo? Negi nebuvo įmanoma suprasti, kas iš tiesų yra A. Sakalas ar V. Andriukaitis? Po susitikimo su šiais ponais S. Lozoraitis jau ėmė tvirtinti, kad Lietuvos komunistai nepavojingi, su jais galima bendrauti ir bendradarbiauti. S. Lozoraitis buvo suklaidintas, kad buvę komunistai, persivadinę į LDDP, rems jo kandidatūrą.

Negaliu neprisiminti ir dar vienos klaidos. Ačiū Dievui, kad 1990-aisiais Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Bet ką jis pasirinko savo pavaduotojais? Pasirinko prunskienes, kuzmickus, vilkus, todėl nenuostabu, kad reali valdžia netrukus atsidūrė kitose rankose, kad nebuvo priimtas ir desovietizacijos įstatymas, draudžiantis buvusiems aukšto rango komunistams ir KGB darbuotojams dirbti nepriklausomos valstybės valdžios institucijose. Tokie kaip Bronius Kuzmickas, Liudvikas Sabutis agitavo, kad desovietizacijos įstatymas nebūtų priimtas. Nuspręsta jo svarstymą atidėti vėlesniems laikams, o kai atidėjo, tai atidėjo... visiems laikams.

O kaip pasielgta su Virgilijumi Čepaičiu? Jam buvo keršyta už tai, kad principingai elgėsi, siekdamas Sąjūdžiui sugrąžinti pavogtą „Respubliką“. Bet ar kas gynė V. Čepaitį? Jis buvo paliktas likimo valiai. Tuo tarpu kai į dienos šviesą tuo metu iškilo „Šatrijos“ byla, niekas nepareikalavo, kad „Šatrija“ pasielgtų taip pat, kaip pasielgė V. Čepaitis, pasitraukdamas iš parlamento savo gera valia. „Šatrija“ nebuvo vejama iš valdžios.

Galų gale prisiminkime, kaip Artūras Paulauskas išrinktas buvo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru. Ar kas tada bent žodeliu užsiminė, jog A. Paulausko tėvas – kadrinis KGB karininkas? Kodėl neužsiminta? Niekas nežinojo? O jei ir nežinojo, tai toks nežinojimas neatleidžia bent jau nuo moralinės atsakomybės

Be abejo, komunistai veikė labai gudriai, profesionaliai. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Jie turėjo patirties, patarėjų, lėšų. O tuometiniams sąjūdiečiams kaip tik ir trūko patirties bei dorų patarėjų. Trūko taip pat ir supratimo, kaip racionaliai panaudoti turimus pinigus.

Atgimimo pradžioje teko svečiuotis Amerikoje. Susitikimuose su JAV lietuviais ne sykį tvirtinau, jog A. Brazauskas kaip buvo, taip ir bus pavojingas mūsų nepriklausomybei. Tačiau manimi netikėjo. Susilaukdavau priekaištų, esą nepelnytai užsipuolu persitvarkiusius komunistus. Amerikos lietuviai kažkodėl jau tuo metu buvo įsitikinę, kad Lietuva beveik laisva, jeigu Algimanto Čekuolio redaguojamame „Gimtajame krašte“ skelbiami tokie drąsūs, aštrūs straipsniai. Aš tvirtindavau, kad buvusių komunistų nevalia įsileisti į valdžią, bet Amerikos lietuviai man tvirtindavo, kad su buvusiais komunistais būtina bendradarbiauti. Štai dabar ir raškome to „bendradarbiavimo“ vaisius. Kai kalbama, kad Kovo 11-osios Akto signatarai nusipelnę rentos iki gyvos galvos, aš sakau, kad jie to neverti, nes demokratiškai rinkimuose iškovotą valdžią gera valia atidavė Lietuvos nedraugams. Tokių klaidų dovanoti negalima.

Kaip vertinate šiandieninio prezidento Valdo Adamkaus veiklą? Jūs tikite skelbiamų apklausų duomenimis, esą V. Adamkus – vienas populiariausių Lietuvos politikų? Iš kur tas populiarumas? Populiarus todėl, kad nieko konkretaus neveikia, kad apsiriboja abstrakčiais pranešimais, kad bijo pasmerkti net akivaizdžiai susikompromitavusius pareigūnus?

Nors per prezidento rinkimus už jį balsavau ir pirmą, ir antrą kartą, tačiau tas balsavimas buvo priverstinis, ne iš gero gyvenimo. Tiesiog iš dviejų blogybių rinkausi mažesniąją blogybę. Bent jau tuo metu man taip atrodė. Šiandien V. Adamkaus veiklą vertinu itin neigiamai. Neturiu jokių įrodymų ir jokiu būdu netvirtinu, jog jis gali būti susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tačiau kai kurie jo veiksmai labai jau įtartini. Aš pasakyčiau taip: V. Adamkus tapo akivaizdžiu KGB rezervistų advokatu ir gynėju. Ir šito man užtenka. Padorus lietuvis negali ginti KGB rezervistų. O kaip V. Adamkus elgėsi, kai buvo pasiūlytas Liustracijos įstatymas? Elgėsi taip, kaip naudinga ryšių su KGB turėjusiems. Kad V. Adamkus yra populiariausias iš populiariausių – netikiu nė per nago juodymą. Rusijos žvalgybos – galingos dar ir dėl to, kad moka manipuliuoti tautų sąmone, turi užtektinai lėšų įvairiems papirkimams ir pamaloninimams.

Būsiu atviras. Man patinka daugelis Jūsų minčių. Tačiau keista, kad remiate buvusį prezidentą Rolandą Paksą. Šis Jūsų žingsnis man atrodo ne itin logiškas arba bent jau nenuoseklus. Negi net R. Pakso bičiuliavimasis su Jurijumi Borisovu Jums nekelia įtarimų?

Rolando Pakso nelaikau susikompromitavusiu prezidentu. Jo pats geriausias darbas – tai bandymas pašalinti VSD vadovą Mečį Laurinkų ir į jo vietą pasodinti Gintarą Bagdoną. Tiesa, šito R. Paksas nesugebėjo padaryti. Jam šito sumanymo greičiausiai reikėjo imtis ne taip viešai. O kai buvo demonstratyviai atskleistos visos kortos, tada ir sukilo prieš R. Paksą visa „grietinėlė“. Tvirtinau ir tvirtinsiu, jog M. Laurinkus buvo daugiau nei blogas VSD direktorius. Blogesnio ir nesugalvosi.

Tačiau R. Paksas M. Laurinkų siekė pakeisti G. Bagdonu, paskui kurį irgi velkasi įtarimų šleifas. Kai kurie iš Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos atleisti pareigūnai tvirtina, esą Antrasis departamentas, kai jam vadovavo tuometinis pulkininkas G. Bagdonas, buvo sugriautas panašiai kaip ir VSD. Tik šią destrukciją priešiškoms Lietuvai jėgoms pavyko nuslėpti nuo visuomenės.

Girdėjau tokių dalykų. Tačiau G. Bagdonas buvo paskirtas į Europos Sąjungos žvalgybinių struktūrų labai aukštas pareigas. Vakariečiai vargu ar būtų pasirinkę įtartiną asmenį.

Bet Jūs ne sykį esate teigęs, jog tiek Amerikos, tiek Europos žvalgybos, palyginti su Rusijos spectarnybomis, nėra labai stiprios.

Aš neatsiimu šių žodžių. Tačiau esu įsitikinęs, jog M. Laurinkų iš VSD vadovo posto tikrai reikėjo pašalinti. Tačiau kodėl tada A. Paulauskui reikėjo bent trumpam tapti laikinuoju šalies prezidentu? Tik tam, kad vietoj atleidžiamo M. Laurinkaus į VSD direktoriaus postą būtų pasodintas KGB rezervistas, kad išliktų tęstinumas.

O kaip vertinate Povilo Malakausko kandidatūrą? Kieno tradicijas tęsia buvęs krašto apsaugos viceministras?

P. Malakausko nepažįstu, nesu susipažinęs su jo veikla nei KAM’e, nei STT, todėl negaliu pasakyti nieko, išskyrus tai, kad jo kandidatūrą rėmė V. Adamkus. Savo požiūrį į prezidentą V. Adamkų jau esu išdėstęs, todėl įtariu, kad P. Malakauskas negali būti geras VSD vadovas – jis tęs liūdnai pagarsėjusių pirmtakų politiką.

Man šiandien keista, kad J. Borisovas, tos sraigtasparnius remontuojančios įmonės vadovas, nustumtas į šalį, o štai Viktoras Uspaskichas iki šiol dalyvauja rinkimuose, dalija interviu, šoka šokius. Manau, kad didelio skirtumo tarp J. Borisovo ir V. Uspaskicho nėra ir negali būti. Todėl ir nesuprantu, kodėl J. Borisovas išvarytas į užribį, o Viktorui iki šiol leidžiama aktyviai veikti.

Be reikalo esate tokios blogos nuomonės apie J. Borisovą. Aš nematau nieko blogo, kad R. Paksas ėmė pinigų iš J. Borisovo. Beje, tuos pinigus jis ėmė viešai, demonstratyviai ir savo rėmėjui nedavė jokių svarbių postų. Na, norėjo paskirti savo visuomeniniu patarėju. Bet juk visuomeniniu prezidento patarėju gali tapti bet kas – ir rezistentas Terleckas, ir žurnalistas Visockas. Didelio čia daikto. Tačiau J. Borisovas nesiveržė nei į parlamentą, nei į Vyriausybę, nei į ministro kėdę. Todėl R. Pakso finansinis rėmėjas tikrai tiek blogo nepadarė, palyginti su suvirintoju iš Rusijos šiaurės.

O jei visiškai atvirai, tai pasakysiu šitaip: o kas iš lietuvių politikų nesišildo rusiškais pinigais? Tik vieni daro tai atvirai, o kiti – slapta, vogčiomis ir kur kas didesnėmis sumomis nei R. Paksas. Bet jų kažkodėl Konstitucinis Teismas nevadina susikompromitavusiais išdavikais.

Ar per ateinančius rinkimus negali R. Pakso partija susivienyti su V. Uspaskicho darbiečiais?

Galiu užtikrinti, kad tokių susivienijimų tikrai nebus. Nuotaikas R. Pakso partijoje aš puikiai žinau.

Kaip vertinate šiandieninių konservatorių bičiulystę su Gedimino Kirkilo vyriausybe?

Tiek konservatoriai, tiek G.Kirkilo partija siekia bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir neįsileisti į parlamentą naujų partijų, naujų jėgų. Todėl dažnai ir veikia išvien. Šią nenatūralią draugystę būtina sugriauti. Mano toks palinkėjimas rinkėjams: nerinkite tų, kurie dabar valdžioje, ypač tų, kurie norėjo sau pasiskirti rentas iki gyvenimo pabaigos. Parlamentui būtini nauji vėjai, naujos idėjos. Tačiau ruoštis būsimiems rinkimams jau dabar reikia, nors rinkimai bus tik rudenį. Geriausias vaistas nuo valdžios išdavysčių, abejingumo, savanaudiškumo – tai gausūs protesto mitingai prie Seimo, Vyriausybės ar VSD centrinės būstinės. Jei tauta nedovanos valdžiai nė vienos klaidos, žioplumo, savanaudiškumo, tik tada Lietuvos reikalai pagerės.

© 2008 „XXI amžius“