|
Sausio 13-osios apmąstymas
Nejaugi nedreba sunki ranka, pakilus prieš beginklę minią? Gal nulieta iš geležies širdis tava, kad nejaučia, jog taikią žemę mina? taip rašė 1991 metais Giedrė Baltrušaitytė, devintos klasės mokinė, sukrėsta Sausio 13-osios įvykių. Išties tiktai mūsų Viešpaties Dievo Sūnaus gailestingiausioji Širdis, skleisdama nepaprastą palaiminimų šviesą, ir pasinaudodama bebaimių Tėvynės laisvės gynėjų auka, 1991 metų lemtingą Sausio 13-ąją stebuklingai sustabdė tą barbarišką sovietinio agresoriaus leteną, kuri buvo užsimojusi sutraiškyti tiesos, laisvės bei kitus idealus, tai yra sugriauti svarbiausius tautos gyvybingumo pamatus.
Jei mūsų neklystantis Mokytojas yra kalbėjęs net apie žmonių galvų plaukus, kurių tikslų skaičių Dievas žino (plg. Mt 10, 30), tai tuo labiau Jam iš anksto buvo žinomos tų tautiečių vieningos ir maldingos mintys, kurios virto maldaujančiais Dangų pagalbos žodžiais bei tvirčiausiu pasiryžimu: Jokiu būdu neleisime priešams vėl pavergti savosios Gimtinės.
Todėl Viešpats matydamas, kad Sausio 13-osios istorinį išbandymą išgyvenantys Lietuvos žmonės (daug iš jų) turi tokį tikėjimą savosios tautos šviesesne ateitimi ir svarbiausia nepalaužiamą ryžtą bet kokia kaina gintis nuo mirtį sėjančio okupantų slibino, ne tik sulaikė neprognozuojamą tolesnio smurto proveržį, kuris galėjo pasiglemžti tūkstančius žmonių gyvybių, bet Jis, dovanodamas mums laisvės dovaną, troško, kad ją priimdami įsipareigotume pirmiausia Dekalogo tiesas vis giliau pažinti, jomis persiimti ir taip jų visame savo gyvenime laikytis, kad Aukščiausiojo valios vykdymas taptų mūsų visos visuomenės dvasinio potencialo bei materialinės gerovės augimo bei pastovaus stabilumo garantu.
Nors Lietuva yra NATO ir ES nare ir tai, be abejo, mums suteikia tam tikrą paguodą, tačiau, remiantis Biblija bei Bažnyčios mokymu, galime sakyti, kad mūsų tautos likimas bei jos visas sritis apimanti gerovė priklauso nuo pagrindinės (Evangelijos druska pasūdytos) tiesos įgyvendinimo: jei nesiliausime ieškoję dieviškų dalykų prasmės, tada pirmiausia atrasime Dievo karalystės tiesos išsipildymą savo širdyje bei visuomeniniame gyvenime ir nestokosime tų materialinių vertybių, kurios mums būtinos kasdienybėje (plg. Mt 6, 33). Tuomet su tikėjimu galėsime džiaugtis, kad esame dangiškojo Tėvo vaikai ir Jo karalystės paveldėtojai Danguje. Dangus būsimoji palaimos viršūnė, kurios nuosekliai siekiame Žemėje. Kai pirmenybę teikiame neregimosioms vertybėms, tada ne vien žodžiais, bet ir tikėjimo darbais aplinkiniams liudijame, kad Dievo karalystės esmę sudaro vieni svarbiausių dalykų: (...) teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).
Tačiau jei žmonių suvokimas ir toliau apsiribos, pavyzdžiui, tik buitį gerinančių daiktų siekiamybe, tuomet jie pasiliks tam tikrame Dievo karalystės paribyje, kuris niekada negarantuoja tolimesnio saugumo mūsų Tėvynei ir tolina juos nuo galutinės dieviškosios perspektyvos realizacijos.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2008 XXI amžius
|