Atnaujintas 2008 sausio 11 d.
Nr.3
(1596)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Šiluva Žemaičių istorijoje“ ir jos autorius

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kun. Stasys Yla

Sausio 5 dieną suėjo šimtas metų nuo kunigo, rašytojo, Lietuvių katalikų mokslo akademijos nario, visuomenės veikėjo Stasio YLOS (1908-1983) gimimo. Tai ryški asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką lietuvių kultūroje.

Gimęs Luciūnų kaime (Kurklių vlsč., Ukmergės apskr.), baigęs Ukmergės gimnaziją, 1925 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kartu studijavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), pasirinkęs Teologijos-filosofijos fakultetą. Kunigu įšventintas 1932 metais. Už darbą „Lietuvių apologetinė literatūra 1904-1914“ VDU Teologijos-filosofijos fakultetas jam suteikė teologijos licenciato laipsnį. Trumpą laiką mokytojavo Kauno mokyklose. 1935-1940 metais dėstė VDU, daug rašė. Jo straipsnius mielai spausdino tuometiniai žurnalai „Židinys“, „Tiesos kelias“. Įsijungė į spaudos darbą, buvo „Mūsų laikraščio“, „XX amžiaus“ redakcijų narys. Anksti pajutęs literato talentą, šią Dievo dovaną vertino ir puoselėjo visą gyvenimą. Parašė pjesių: „Būk jo angelu sargu“ (1936), „Aš nenoriu Jurgio“ (1937). Jo knygos apie religinį auklėjimą, Bažnyčios istoriją, kultūrą („Laisvamanybė Lietuvoje“ (1936), „Komunizmas Lietuvoje“ (1937), „Laisvės problema: Krikščioniškosios ir naujoviškosios pasaulėžiūros šviesoje“ (1938), „Siauroji ar pilnutinė katalikybė“ (1939), „Dvasinė kaimo krizė ir kunigas“ (1940) parašytos gyva kalba, lengvai skaitomas, jose juntamas ne tik skvarbus teologo žvilgsnis į aktualiausius gyvenimo klausimus, bet ir pedagogo, psichologo įžvalgos.

Per pirmąjį bolševikmetį kun. Stasį Ylą norėta suimti. Laimei, jis supėjo pasitraukti į Vokietiją, kur dirbo Berlyno lietuvių kolonijos kapelionu. Traukė tėvynė, norėjosi būti su savo tauta, padėti gyvenantiems okupacijų sąlygomis. 1942 metais grįžo į Lietuvą, o 1943 metų kovą kartu su grupe lietuvių patriotų, besipriešinančių nacių užgaidoms, buvo suimtas ir iki 1945 metų pavasario kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš to laikotarpio išgyvenimų parašė knygą „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951, 1999). „Šis veikalas yra ne tik asmeniniai prisiminimai, bet ir apskritai gili psichologinė kančios bei nužmoginimo studija“, – tai filosofo Juozo Girniaus pastebėjimas. 1947 metais išleistame eilėraščių rinkinyje „Sutryptame kelyje“ autorius poetiniu žodžiu išreiškia savo patirtį vokiečių nelaisvėje.

1946-1950 metais kun. S. Yla – Šv. Sosto delegatūros Vokietijoje patarėjas sielovados reikalams ir spaudos skyriaus vedėjas, 1946-1947 metais Politinių kalinių sąjungos pirmininkas, 1947-1949 metais žurnalo „Auka“ redaktorius.

1950 metais kun. St. Yla persikėlė į JAV, iki mirties (1983 m.) dirbo Nekalto prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno kapelionu Putname, rėmė ateitininkus. Nuo 1963 metų buvo Ateitininkų federacijos dvasios vadas, 1960 metais išleido „Ateitininkų vadovą“, dirbo spaudos darbą (1951-1953 metais jis – leidinio „Lux Christi“ redaktorius), nevengė visuomeninio darbo (nuo 1955 metų jis – JAV Lietuvių bendruomenės tarybos narys). Ir be atokvėpio rašė... „Dievas sutemose“ (1964), „Moderni mergaitė“ (1964), „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo iki Skvirecko“ (1973), „Jurgis Matulaitis“ (1977), „M. K. Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus“ (1984). Be to, sudarinėjo maldaknyges, pats rašė maldas ir giesmes. „Išeivių maldos“ (1941), „Lietuvių maldos ir giesmės“ (1943, 1946), „Apsaugok Aukščiausias“ (1945), „Vardan Dievo“ (1951), „Sveika Marija“ (1953). Meldžiantis iš šių maldaknygių užaugo kelios lietuvių išeivių kartos.

1970 metais išleista kun. S. Ylos studija „Šiluva Žemaičių istorijoje (1 dalis)“. Knygos atsiradimo paskatas aprašė dr. Irena Vaišvilaitė: „Vadovaudamas JAV lietuvių jaunimo pastoracijai kun. Yla būrė Šiluvos kuopeles, tikėdamasis, kad jos padės skleisti pamaldumą Šiluvos Dievo Motinai. „Putnamo seserų“, kaip jas vadina Amerikos lietuviai, 1957 metais paprašytas parašyti nedidelę knygelę apie Šiluvos Dievo Motiną, kun. Yla mielai sutiko tai padaryti. Rašydamas šį darbą jis susidomėjo ne tik bažnyčios, bet ir miestelio istorija. Kilo sumanymas aprašyti vietovę, parapiją ir Dievo Motinos gerbimą“.

Pirmoji veikalo dalis, pavadinta „Reformacija ir restauracija“, turi septynis skyrius, kurių pirmasis „Miestelis tarp šilų ir kelių“ supažindina skaitytoją su Šiluvos gamta, aptariami miestelio pavadinimų variantai, žmonių socialinė būklė, Šiluvos pertvarkymo projektai. Paskutinysis skyrius „Šiluva Žemaičių ir Lietuvos agonijoje“ baigiamas XVIII a. vidurio įvykių aprašymu.

Pirmoji veikalo dalis per „geležinę uždangą“ buvo pasiekusi Lietuvą, ėjo iš rankų į rankas, kaip ir daugelis tokio likimo knygų. Tuo tarpu autorius dirbo toliau: visais įmanomais būdais kaupė medžiagą, ieškojo talkininkų, daug laiko praleido Europos valstybių archyvuose. Tik kelias į Lietuvą nebuvo atviras. Veikalas liko neužbaigtas. XX amžiaus Šiluva „liko“ tik sudarytame plane.

S. Ignė Marijošiūtė II dalies veikalo rankraštį iš „Alkos“ archyvo Putname parvežė į Lietuvą ir įteikė Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Artėjant 400 metų Šiluvos jubiliejui ir 100-osioms autoriaus kun. S. Ylos gimimo metinėms, nutarta abi dalis išleisti viena knyga. Taigi knygynų lentynose jau guli kone puspenkto šimto puslapių knyga, laukianti skaitytojų. „Ši Šiluvos istorijos knyga tebūnie dar vienu džiaugsmo akordu, darniai įsiliejančiu į pagarbos ir meilės giesmę, aidinčią iš tėvų žemę mylinčios lietuvio širdies“, – pratarmėje rašo arkivysk. Sigitas Tamkevičius.

Knygos sutiktuvės įvyko sausio 4 dieną Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Renginyje dalyvavo arkivysk. S. Tamkevičius, vysk. Jonas Boruta, Šiluvos parapijos klebonas kun. E. Murauskas, s. Ignė Marijošiūtė, knygos parengėjas Gediminas Mikelaitis ir kt. Prelegentai kalbėjo apie S. Ylos asmenybę: jis buvo labai modernus ir pažangus kunigas, įsisavinęs Evangelijos pamatus. Labai populiarus sielovadininkas, neslystantis paviršiumi, nepataikaujantis, prisilaikantis sveiko Evangelijos radikalizmo. Prancūzijoje ir Belgijoje užsidegęs naujomis krikščionybės perteikimo formomis, taikė tą patirtį Lietuvoje. Nebijojęs priimti laiko iššūkius, linkęs diskutuoti su kitaip manančiais, domėjęsis nukrikščioninimo apraiškomis, misijų lauku pasirinkęs kultūrą. Jo asmenybę buvo persmelkęs sielovados rūpestis: taip perteikti krikščionybės tiesas, kad jos būtų priimtinos klausytojui ir skaitytojui. Mylėjęs gamtą. Putnamo sodyboje puoselėjęs gėles, lesinęs paukštelius, iš akmenų pastatęs Mindaugo pilį. Visur auginęs tikėjimą Dievu, mokėjęs kelti žmonių dvasią, žadinęs viltį.

Renginyje skambėjo Kauno Arkikatedros Bazilikos Liaudiško giedojimo ansamblio atliekamos giesmės kun. S. Ylos žodžiais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija