Atnaujintas 2008 sausio 16 d.
Nr.4
(1597)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sausio 13-oji kviečia vienybei

Minėjome 17-ąsias tragiškų, bet kartu didingų Sausio 13-osios įvykių metines. Švęsdami Laisvės gynėjų dieną, prisiminėme kruviną tų laikų dramą, po Vilnių grėsmingai važinėjančius metalinius šarvuočius. Atsiminėme vienybės valandas, kai visi buvome broliai – ir saugodami savo kūnais jaunai nepriklausomybei svarbius pastatus, ir dalindamiesi arbata ar sumuštiniais, ir melsdami Dievą laisvės tėvynei, ir atsisveikindami su žuvusiais broliais ir viena sesute.

Dauguma jaunimo šių sunkių tragiškų dienų jau nebežino – užaugo nauja karta, bręstanti nepriklausomybės sąlygomis. Bet dar daugiau auga abejingų savo tėvynei, savo laisvei, savo nepriklausomybei. Į minėjimus Sausio 13-ajai atminti, į Laisvės gynėjų dienos pagerbimą renkasi vis mažiau Lietuvos piliečių. Dažniausiai tai – pagyvenę žmonės, tie, kuriems brangi laisvė, nes daug metų jie praleido nelaisvėje, net Sibiro tremtyje ar lageriuose. Deja, į valstybines iškilmes ateina tik vienas kitas aukščiausios valdžios atstovas, vienas (o dažniausiai nė vieno) Seimo narys, vienas ar kitas dvasininkas. Tarp kasdienybės rūpesčių nyksta mūsų laisvės idėja, nyksta nepriklausomybės poreikis. Net kunigas, pamokslo metu minintis tėvynės vardą, kai kur tampa nepageidaujamu parapijiečiams – atseit jis „kalba apie politiką“. Štai prie ko priėjome. O juk prieš septyniolika metų mes gynėme savo valstybę, gynėme teisę turėti vertybes, už kurias galėjome ryžtis numirti. Kaip greitai viskas keičiasi...

Daugumai žmonių dabarties herojai – ne Sausio įvykių didvyriai ar pokario partizanai, bet televizijos berniukai ir mergaitės – naujosios „žvaigždės“. Dauguma Lietuvos inteligentų nesugeba išmokyti savo vaikų ginti, puoselėti, saugoti krikščioniškas ir tautines vertybes. Norėdami laimėti kovą už laisvę ir nepriklausomybę, dabar turime įveikti ne tankus, o mūsų pačių abejingumą, prisitaikėliškumą, apolitiškumą, patiklumą. Iškovoti išorinę laisvę ir nepriklausomybę – dar ne viskas. Praėjus 17 metų po Sausio 13-osios įvykių, iki šiol nesame tapę nei laisvi, nei nepriklausomi.

Mes praradome Sąjūdžio jėgą, paskendome smulkmenose, nesutarimuose, konfliktuose. Ir nesuprantame, kad tai kyla iš mūsų visuomenėje paliktos blogio sistemos, kurios griovimo galia, lyg piktžolė, pasilieka ir veši mūsų sielose. Mes lyg kažkokie užprogramuoti robotai, negalvojantys apie tėvynės nepriklausomybę, jos likimą, renkame buvusius kolaborantus, lyg rinktume tik sau įtinkantį, suinteresuotą asmenį, nesusimąstydami, kad renkame juos ne sau, bet savo tėvynei, savo žmonėms, savo valstybės piliečiams. Tuomet vėl kyla nepasitenkinimas „mus apgavusiais“ gelbėtojais. Nes svarbiausias tų „gelbėtojų“ tikslas – bet kuria kaina išlikti valdžioje. Nepaisant rinkimų rezultatų. Taip kuriasi naujos „valdančiosios koalicijos“. Net sekmadienį, sausio 13-ąją, kai nedidelė tautos dalis minėjo Sausio 13-osios aukas, prie „derybų“ stalo susėdę neokomunistai naujai dalijosi saldžius valdžios postus – derėjosi kokią kėdę gaus nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvęs generalinis prokuroras, kokius postus gaus jo „partiečiai“. Mat juos į savo koaliciją priima vadinamieji socialdemokratai. O ten sėdi kažkokie „pilietininkai“, niekada nerinkti į Seimą, ir „valstiečių liaudininkų“ partiją susikūrusi apsukrioji žemės ūkio ministrė, niekaip neišsivaduojanti nuo „Šatrijos“ pravardės. Taip kuriasi naujoji valdančioji dauguma, t.y. neokomunistai užima visus valdžios postus. Kitoms partijoms, paliktoms suvaidinti atstovavimą dešiniųjų interesams, bus suteikta teisė pasilikti tik satelitais. Dabar jie jau nebereikalingi – mauras, remdamas „mažumos“ vyriausybę, savo darbą atliko.

Argi tokiomis sąlygomis gali klestėti tauta? Argi ji gali reikšti džiaugsmą iškovota laisve? Argi tauta gali jausti kokį nors pasididžiavimą savo valstybe? Tauta palieka savo kraštą, ieško gyvenimo laisvės kitose šalyse, kituose kontinentuose. Laisve pasinaudoja tik buvusieji kolaborantai, vykdę visus okupantų paliepimus ir įsakymus. Pasinaudoja mūsų laisvės užgniaužimui, mūsų sutramdymui, mūsų pajuokai.

Bet reikia tikėtis, kad ateis laikas mūsų pačių subrendimui – užbaigti kovą už mūsų pačių laisvę ir nepriklausomybę. Vietoj vakarykščių tankų šiandien turime įveikti mūsų pačių abejingumą, suglebimą, savanaudiškumą. Mes, likusieji tėvynėje, iškentę okupantų kančias ir kolaborantų patyčias, turime susivienyti ir sutelkti jėgas už NAUJĄ LIETUVĄ.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija