Atnaujintas 2008 sausio 16 d.
Nr.4
(1597)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvosios tautos balso atmintis

Edmundas Simanaitis

1991 m. sausio 12 d. ranka
rašytas Sąjūdžio kreipimasis

Prasidėjo nerimastingi 1991-ieji. Tuomet, būdamas Aukščiausios Tarybos deputato Gedimino Ilgūno padėjėju, ėjau ir Lietuvos Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos pirmininko pareigas, buvau Sąjūdžio Seimo tarybos narys.

Griežtos konspiracijos sąlygomis palaikėme ryšį su keliais Ruklos gyvenvietėje dislokuotos sovietų armijos aviadesantinės divizijos karininkais, teigiamai vertinusiais Lietuvos valstybingumo atsikūrimą. Gavau pranešimą, kurio tekstą, išverstą į lietuvių kalbą, negaišdamas perdaviau telefonu, o para vėliau ir raštu atitinkamai tarnybai Vilniuje.

Pranešimo tekstas: „1991 sausio 6-osios, sekmadienio, rytą Ruklos aerodrome ėmė leistis transporto lėktuvai. Iš Pskovo perkelti du desanto kovinės divizijos pulkai, jau dalyvavę Baku, Armėnijos, Uzbekijos įvykiuose. Kartu perkelta ir technika: „BMD“ – 4 vnt., „Ural“ – 8 vnt., apie 30 įvairios paskirties automašinų. Vado automobilis UAZ-469 Nr. 1988 AG. Gauta paslaptyje laikoma užduotis. Numatytas maršrutas į Vilnių 1991 m. sausio 9 d. ankstų rytą arba naktį. Ruklos dalinių karininkams griežtai uždrausti bet kokie kontaktai su vietiniais gyventojais. Perkeltų dalinių kareiviai apgyvendinti atskirai 301 pulko dislokacijos vietoje. Su Ruklos gyventojais jiems įsakyta nepalaikyti jokių ryšių“.

Sausio 8-osios rytą atvykęs į Vilnių prie Parlamento radau minią rusakalbių jedinstveninkų, kuriuos tolydžio gausėjantis būrys vilniečių kartu su gynėjais iš kitų šalies vietovių, nešdamas trispalves ir plakatus, palengva stūmė iš AT rūmų vidaus kiemelio. Jedinstveninkai mėgino įsiveržti į rūmus, bet buvo gynėjų atremti lazdomis ir vandens čiurkšlėmis iš priegaisrinių čiaupų.

Visi ženklai rodė, kad tai buvo visais atžvilgiais suplanuota provokacinė akcija. Sukelta ant kojų penktoji kolona, suaktyvinta KGB ir kitų represinių struktūrų veikla, paskelbta parengtis sovietų armijos daliniuose. Daugiau nei tris kartus pakeltos kainos maisto produktams buvo provokacinė dingstis įžiebti neva teisėtą „liaudies nepasitenkinimą nacionalistų ir fašistų valdžia“. Kainos šokteli 3-3,5 karto! Ši rykštė palietė visus gyventojus be išimties. Socialinė apsauga dar tik rengiama. SSSR gynybos ministras D. Jazovas grasina vyrų gaudynėmis! Kuveito krizė atitraukia pasaulio dėmesį nuo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, o tai savo ruožtu skatina agresorių veikti.

Citata iš sausio 9 dieną užrašytų pastebėjimų: „Pskovo divizijos, permestos oru į Ruklą, tik parą pabuvusios Ruklos kareivinėse pasiekė Vilnių. Vakar šarvuočiai buvo prie AT rūmų. Šiandien šarvuočiai ir desantininkai apsupo televizijos bokštą. Žmonės pradėjo plaukti iš Vilniaus ir visos Lietuvos“.

Sausio 9 dieną Jonavos Sąjūdžio tarybos posėdyje buvo aptarta politinė padėtis respublikoje bei rajone, taip pat LPS tarybos paskirto Jonavai budėjimo sausio 13 dienos prie Parlamento tvarka ir organizaciniai reikalai: išvykimo į sostinę laikas, grupių vadovai, autobusų poreikis, budėjimas rajono Sąjūdžio būstinėje. Išvykau į sostinę visa para anksčiau ir dalyvavau tų dviejų lemtingų parų įvykiuose.

Sausio 10 dieną SSRS prezidentas M. Gorbačiovas paskelbia Lietuvai ultimatumą – grąžinti Lietuvoje Kremliuje štampuotos sovietinės konstitucijos galiojimą. Įtampa didėja. Visuomenė sunerimus. Serija telefono skambučių ir priekaištų: „Ką veikia, ko imasi Sąjūdis? Ar toks iš viso dar yra?“ Pasiūlau rajono deputatų tarybos pirmininkui per radiją nuraminti žmones ir nušviesti tikrąją padėtį, paaiškinti, kaip derėtų elgtis krizės atveju. Nesutinka. Parašau kreipimosi tekstą ir keletą kartų per vietinį radiją kartu su rajono valdytoju V. Pranevičium kreipiamės į gyventojus, kviesdami laikytis susitelkimo, orumo, rimties ir ryžto.

Sausio 11 dieną sovietų kariauna užgrobia Spaudos rūmus ir Krašto apsaugos departamentą.

Sausio 12 dieną išvykstu į sostinę. Apie televizijos bokšto šturmą ir aukas daug rašyta. Vilnius nutilo, bet Kauno radijo stotis skelbė pranešimus apie sovietų agresiją anglų, prancūzų, rusų, lietuvių kalbomis. Visi ženklai rodė, kad užėmus TV bokštą, t.y. nutildžius nepriklausomos Lietuvos balsą ir užtemdžius jos akis, bus šturmuojami Parlamento rūmai.

Dar griaudžiant tankų patrankoms prie televizijos bokšto, pasiekiu Nepriklausomybės aikštę. Du sargybos postai atidžiai tikrina visus norinčius patekti į Parlamento užtamsintus rūmus. Viduje jauni vyrai kas stovi, kas sėdi, o kas nuvirtęs ant grindų miega. Jie ginkluoti lazdomis, geležiniais virbais, retas sportiniu ar medžiokliniu šautuvu. Per radiją aidi komandos. Deputatai apsivilkę paltais, striukėmis, visi su dujokaukėmis. Apie 7 valandą ryto V. Landsbergio pasiūlymu sudaromas Respublikos gynimo komitetas.

Dingsta be žinios naujai paskirtas premjeras A. Šimėnas. Krizės kulminacija! Vyriausybė be galvos – kuo tai gali baigtis? Nerimas tvyro Seimo rūmuose ir rūmų aikštėje, kur banguoja, šurmuliuoja, gieda ir meldžiasi didelė minia gynėjų. Ten ir jonaviečiai.

Maždaug ketvirtis po dešimtos Geležinio vilko gatve, kuri praktiškai eina per Nepriklausomybės aikštę, triukšmingai žlegėdami vikšrais nuvažiuoja aštuoni tankai. Tai akivaizdžiai įžūli karinės jėgos demonstracija, tačiau ji neišgąsdina beginklių gynėjų minios, kuri dar garsiau skanduoja šūkius ir gieda. Iki sielos gelmių jaudinantis reginys, ne veltui romėnai sakė: vox populi – vox Dei (Tautos balsas – Dievo balsas).

Po poros valandų mane susiranda aktyvi sąjūdininkė Onutė Volungevičiūtė ir perduoda lapą popieriaus su ranka užrašytu kreipimosi tekstu ir žodiniu Lietuvos Sąjūdžio Tarybos įpareigojimu tekstą perskaityti visiems gynėjams, susirinkusiems Nepriklausomybės aikštėje.

Kaip elgtis apsupus kareiviams

1. Laikytis ramiai, nešūkauti, neskanduoti ir nedainuoti, o įdėmiai klausyti pranešimų per garsiakalbius.

2. Važiuojant tankams pasitraukti toliau nuo stovinčių automašinų, jos virsdamos gali prislėgti.

3. Jeigu kareiviai atstatytais ginklais veržiasi į minią, pagal galimybes trauktis į šalis be panikos.

4. Įvykiai prie TV bokšto rodo, kad okupantui negalioja jokie žmogiškumo principai, jis gali elgtis pačiu brutaliausiu būdu. Venkime beprasmiškų aukų. Moterims ir vaikams derėtų pasitraukti iš pavojingų vietų.

5. Būdami gyvi mes vėl prikelsime Lietuvą. Visų okupantų dienos ne amžinos.

Sąjūdžio Taryba

Man padeda kun. Robertas Grigas. Jis šią naktį čia klausė išpažinčių, giedojo kartu su budinčiais gynėjais giesmes, kalbėjo maldas. Atidarome rūmų antrojo aukšto koridoriaus langą. Atsistoju ant palangės, kunigas Robertas laiko priešais mane lapą su kreipimosi tekstu. Paimu mikrofoną, ir laikydamasis už lango rankenos pasveikinęs Parlamento gynėjus skaitau. Kai ištariu raginimus pasitraukti iš kelio ginkluotiems kareiviams ir tankams, minia galingai suūžia ir šaukia „Nesitrauksime!“ Ir švilpia, švilpia...

Šį švilpimą priėmiau kaip patį vertingiausią tautos įpareigojantį apdovanojimą avansu už būsimus darbus gimtinės labui ir sumanymus, kurie dar neįgyvendinti. O lapą pasilikau savo asmeniniame archyve kaip itin brangią relikviją.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija