Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Poetas, notaras, visuomenininkas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lembertų šeima 1933 metais

Malda prie Lembertų šeimos kapo Paežerėlių kapinėse Vido Venslovaičio nuotrauka

1927 metų savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva“ buvo išspausdintas jauno Biržų notaro Prano Lemberto eilėraštis „Tau, sesute, puikios gėlės“. Kompozitoriui Stepui Graužiniui sukūrus melodiją, „Tau, sesute“ tapo populiaria daina, skambėjusia kareivinėse, jaunimo susibūrimuose, studentų vakarėliuose. Dabar ją į savo repertuarą įtraukė ne vieno choro vadovas. Būtų užtekę to vieno eilėraščio, kad dainos žodžių autorių prisimintume šiandien, kai nuo jo gimimo praėjo 110, o nuo mirties 40 metų. Tačiau eilėraščių būta daug. Jų rinkiniai išleisti dar autoriui esant gyvam („Saulėtekiai“ 1935, „Baltija šaukia“ 1947) ir po jo mirties („Tau, sesute“ 1969 ir kt.).

Būsimasis poetas gimė 1897 metais Pranciškaus ir Antaninos Lembertų šeimoje, užauginusioje šešis vaikus. Pranas buvo trečiasis. Tėviškė – Eiciūnų kaimas (Paežerėlių valsčius, Šakių r.), gimtoji sodyba – nuostabus gamtos kampelis ant Lukašiaus upelio kranto. „Čia kiškeliai žaidžia su savo vaikučiais, čia kurapkos vedasi gausią savo rudukų šeimą, čia vieversys, kaip strėlė iš padangės nunėręs, nubėga į savo lizdą, čia išdidus gandras Lukošiuje varlytėmis pasigardžiuodamas užkandžiauja“, – rašė Pranas gyvendamas Amerikoje. Iš atminties niekada neišblėso tėvų prisiminimas. Patiems artimiausiems žmonėms skirti šie eilėraščių posmai:

Menu tave kasdieną, Motina,

Dangaus mėlynė primena tavas akis.

Malda skaidria tu mano sielą sotini,

Kai slegia nerimas – skausminga neviltis.

(„Motina“)

Iš tėvų šeimos kaip didžiausias vertybes į savarankišką gyvenimą pasiėmė tai, ko niekas nepajėgė atimti: katalikų tikėjimą, suprastą kaip tarnystę artimui visur ir visada, darbštumą, sumanumą, meilę menui.

12 hektarų tėvų ūkis ir šeši vaikai… Eiciūnų pradžios mokykloje kurį laiką teko mokytis rusiškai – dar nebuvo atgauta spauda lotyniškais rašmenimis. Paskui Pirmasis pasaulinis karas, griovęs žmonių gyvenimus ir ateities planus, atgauta Lietuvos nepriklausomybė ir priešiškai nusiteikusių kaimynų noras ją pasmaugti, būriai savanorių, skubančių iš visų kampelių apginti savąją tėvynę. Tokią realybę matė Lembertų Pranukas, iš tėvo paveldėjęs meninius gabumus, iš vyresniojo brolio Petro išmokęs vargonuoti, turėjęs gerą muzikinę klausą ir skardų balsą, nuo pat vaikystės mėgęs dainuoti. Iš Kauno ateidavo viliojančios žinios: ten steigėsi dramos, muzikos, baleto trupės. „Širdis liepė važiuoti Kaunan, mėginti tapti tuo didžiuoju muzikantu, apie ką ne tik pats svajojo, bet ir šnekėjo visas Eiciūnų sodžius“, – rašo Valdemaras Michalauskas.

Kaune sekėsi: mokėsi solinio dainavimo Kauno muzikos mokykloje, dainavo moksleivių chore, tapo režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) įsteigto Tautos teatro aktoriumi, pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“ sukūrė kryžiuočio vaidmenį, taip pat vaidino „Vilkolakio“ teatre, lankė A. Sutkaus vaidybos studiją. Nors menas sotino ištroškusią jaunikaičio sielą, duoną teko užsidirbti pačiam. Darbo rasti vis pasitaikydavo teisinėse įstaigose. Be to, siekė vidurinio išsilavinimo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos gimnazijoje, kurią dabar vadintume suaugusiųjų gimnazija. Lankydamas pagreitinto mokymo klases, 1924 metais gimnaziją baigė. Tais pat metais įstojo į Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Pusę dienos dirbo pas notarą Kazimierą Škėmą, kitą pusę – studijavo teisės mokslus.

1925 metų vasarą P. Lembertas vedė Moniką Penkevičaitę, penkeriais metais už save jaunesnę, labai gražią, malonią, geros širdies mergaitę, su kuria susipažino mokydamasis gimnazijoje. Juodu sutuokė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Tai buvo laiminga santuoka. Meilė tęsėsi visą gyvenimą, net ir Anapus. Apie tai rašė:

Kai aš išeisiu ton kelionėn,

iš kurios niekas nebegrįžta,

žinok, mano brangioji Mone,

kad mūsų meilė nenumiršta.

Ir ten, ir ten tave mylėsiu…

Beje, šie žodžiai iškalti antkapinio paminklo lentoje Paežerėlių kapinėse.

1926 metų vasarą notaras R. Škėma pasiūlė savo padėjėjui P. Lembertui Biržuose užimti notaro vietą. Biržai – labiausiai į šiaurę nuo laikinosios sostinės nutolęs apskrities centras, kurio kultūrinės veiklos galimybių su Kaunu net lyginti nebuvo galima. Nebaigtos studijos. Tik metai kaip vedęs. Abejones sklaidė noras būti savarankišku, daugiau uždirbti, įsikurti, sau ir šeimai sudaryti geras materialines sąlygas. Be to, notaro darbą mokėjo, todėl tikėjosi, kad darbe nesklandumų nebus.

Mediniai šaligatviai, telkšančios, rausvamoliu nudažytos balos, per kelis pastatus išsimėčiusi gimnazija, kelios religijos, žmonių susiėjimuose – plepalai, apkalbos ir smulkios intrigėlės. Tokius Biržus 1926 metais pamatė atvažiavę Pranas ir Monika Lembertai. Tačiau nekilo noras lėkti atgal į Kauną. Jiedu apsisprendė: kad ir kas būtų, savo asmeniniu pavyzdžiu, darbais pakeisti tą aplinką, į kurią pateko. Ir jiems sekėsi.

Notarui darbo buvo daug. Teko tvirtinti įvairiausius dokumentus, raštus, įgaliojimus. Reikėjo atidžiai sekti „Valstybės žiniose“ skelbiamus Seimo, Ministrų kabineto priimtus įstatymus, įsigaliojusius aktus. Iki mūsų dienų išlikę notaro Prano Lemberto parašu ir jo antspaudu patvirtinti dokumentai kelia teisininkų susižavėjimą – ten nerasi jokių netikslumų ar klaidų, jie byloja aukštą profesinę kultūrą, žavi tikslia terminologija, taisyklinga kalba.

Dailiai, skoningai apsirengę Pranas su Monika kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, abu giedojo bažnytiniame chore. Kartais Pranas giedodavo solo. Mėgstamiausia giesmė – Šarlio Guno „Ave Marija“. Ne kartą Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas kvietė Biržų notarą pagiedoti Panevėžio katedroje. Juos artimai pažinoję žmonės tvirtina: jų tikėjimas buvo gilus ir sąmoningas, turėjęs įtakos gyvenimo būdui.

Savaitraštis „Biržų žinios“ mielai spausdino P. Lemberto straipsnius teisės temomis, atsiliepimus apie mieste vykusius kultūros renginius, valstybines šventes, taip pat eilėraščius gamtos, meilės, patriotiniais, religiniais motyvais. 1935 metais Biržuose buvo išleistas pirmasis poezijos rinkinys „Saulėtekiai“. „Naujoji Romuva“ išspausdino teigiamą J. Brazaičio recenziją, pripažino autorių turint poeto talentą. Pačiuose Biržuose „Saulėtekių“ pasirodymas buvo ne eilinis įvykis. Po to jau niekas neabejojo, kad notaras yra pripažintas poetas.

Lembertams atvykus į Biržus, čia jau veikė kultūros draugija „Mūza“. Notaras tuoj pat įsijungė į jos veiklą. P. Lembertas šiame mieste buvo kone scenos profesionalas, mielai perdavė kitiems tai, ką buvo matęs ir išmokęs Kaune. Jis ėmėsi režisuoti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dramą „Aušros sūnūs“. Spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Pravertė senos pažintys su tikrais laikinojoje sostinėje gyvenusiais aktoriais, kurie, gastroliuodami po Lietuvą, užsukdavo ir į Biržus. „Įgimtas muzikalumas, profesionalus rengimasis vaidybai ir soliniam dainavimui, vis ryškiau pasireiškiantys literato sugebėjimai, sumanaus organizatoriaus savybės padarė notarą Lembertą viena pačių iškiliausių asmenybių, tikru kultūrinio gyvenimo perpetuum mobile Biržų padangėje“, – daro išvadą V. Michalauskas.

Ne tik kultūriniame, bet ir sportiniame gyvenime aktyviai reiškėsi Biržų notaras. Jis įstojo į Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Biržų klubą, įsteigė tenisininkų klubą, mielai žaidė lauko tenisą; žiemą žaisdavo stalo tenisą, čiuoždavo, slidinėdavo, mokė šokių ant ledo.

Monika Lembertienė taip pat žaidė lauko tenisą, buvo puiki vyro partnerė čiuožykloje. Senieji bičiuliai ją prisimena, kaip veiklią labdaros organizatorę: ji rūpinosi beglobiais vaikais, kartu su kitais įsteigė beglobių vaikų namus. Notaras buvo pats dosniausias aukotojas.

P. Lembertas savo gyvenimą susiejo su Šaulių sąjunga. Jis daug metų atlikinėjo solo partijas Biržų šaulių būrio chore, buvo veiklus Lietuvai pagražinti draugijos narys, kartu su kitais sutvarkė Biržų piliakalnį, organizavo Jonušo Radvilos biusto (skulptorius Juozas Zikaras) pastatymą ant Pilies kalno. Buvo veiklus Lietuvos skautų narys, vadovavo Biržų skautų vyčiams. Jis įkūrė Lietuvių – latvių vienybės draugiją.

Visuomeninį darbą Lembertai dirbo tyliai, ramiai, nesigarsindami ir nesididžiuodami. Jų pavyzdys patraukė kitus, atsirado daugiau žmonių, norinčių prisidėti prie bendruomeninio gėrio, gražesnės aplinkos, prasmingesnio laisvalaikio leidimo.

1933 metais Lembertams gimė sūnus Vitalis. Su augančiu vaiku tėvai vargo neturėjo. Jis gerai mokėsi, buvo pavyzdingo elgesio, mielai padėdavo tėvui darbuojantis sode.

1940 metų vasarą bolševikinė valdžia notarą Lembertą atleido iš darbo. Biržuose likti buvo pavojinga. Lembertų šeima pasitraukė į saugesnę vietą. Vokiečių okupacijos metais vėl sugrįžo į Biržus. Artėjant frontui, palikę namus, sąžiningu darbu įgytą turtą, traukėsi į Vakarus, tikėdamiesi, kad greitai sugrįš. Tačiau tas išvykimas „trumpam“ tapo tėvynės palikimu iki mirties. Vokietijoje P. Lembertas pirmininkavo Lietuvių sąjungos skyriams Segeberge ir Oldenburge, vadovavo kultūros švietimo fondui, šelpusiam vietos lietuvių gimnazijas ir studentus.

1949 metais Lembertų šeima persikėlė į JAV. Pasak Vitalio Lemberto, „mamai labai skaudėjo širdį, kai 1949 metais, vos iš laivo koją įkėlus rytinėje Amerikos pakrantėje, užuot ėjus į universiteto auditoriją, teko važiuoti už keliasdešimties kilometrų nuo New Britain miesto pas fermerį skinti tabako lapų. Tačiau suprato, kad būtina taikytis su padėtimi, nes pinigai ant medžių neauga ir reikia juos uždirbti“. Tokia buvo gyvenimo Amerikoje pradžia. Vėliau Vitalis studijavo universitete, tapo aeronautikos inžinieriumi. Pranas įkūrė nekilnojamojo turto agentūrą, Monika dirbo kosmetikos salone. Ir gyvendamas Amerikoje P. Lembertas laisvalaikio valandėlėmis kūrė eilėraščius, atsidėjo visuomeniniam darbui: darbavosi BALF’e, buvo Lietuvių teisininkų draugijos pirmininkas, rinko medžiagą muzikos archyvui, įstojo į Dailiųjų menų klubą, buvo išrinktas į Lietuvių rašytojų draugiją, dosniai aukojo lietuvių kultūrinio gyvenimo palaikymui. P. Lembertas mirė Santa Monikoje, sulaukęs septyniasdešimties metų. Tačiau ir po keturiasdešimties metų žmonės jo nepamiršo.

Minint P. Lemberto 100-ąsias gimimo metines, jo palaikai urnoje buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtosios Paežerėlių parapijos kapinėse, o minint 110-ąsias gimimo metines renginiai vyko Vilniuje ir Biržuose.

Ir pabaigai jo sūnaus Vitalio žodžiai: „Ačiū Tėvams, kad jie manyje įskiepijo gilų religinį jausmą ir iš kartos į kartą einančią gimtosios Tėvynės meilę. Tikėjimas Dievu, Jo valia padėjo pakelti daug sunkių išgyvenimų… Dievo Apvaizda saugojo mane tarnaujant Amerikos kariuomenėje, kai vyko baisus Korėjos karas“.

P. S. Naudotasi V. Michalausko sudaryta ir redaguota knyga „Gėrio šviesa“, išleista 2003 metais Kaune.

© 2008 „XXI amžius“