Atnaujintas 2008 vasario 6 d.
Nr.10
(1603)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ištikimas Sūduvos krašto sūnus

Edmundas Simanaitis

Jurgis Vaičiūnas

Kiekvieno rezistento, tremtinio, kario-savanorio, Gulago belaisvio mirtis neretai pažadina skaudų sąžinės priekaištą, kad su juo nespėta pasimatyti, pasikalbėti apie reikalus, pačius svarbiausius velioniui, o gal ir tebelaukiantiems savo eilės gyviesiems likimo draugams, bendrapiliečiams. Žmogus, išeidamas į Amžinybę, išsineša su savimi sukauptą patirtį, kuri iš tiesų yra Tėvynės istorijos dalelė. Velionio nuveikti darbai, patirtis, siekiai, pasiekimai verti atidaus dėmesio. Patirtis piliečių, dalyvavusių valstybės atkūrimo veikloje, laisvės kovose, vargusių Sibiro tremtyje, kentusių Gulago vergovę ir pažeminimus, yra neįkainojamos vertės tautos istorijos šaltinis.

Jurgio Vaičiūno seneliai Anastazija ir Jurgis Žukauskai susilaukė trijų sūnų ir tiek pat dukrų. Jauniausioji dukra Magdalena ištekėjo už Andriaus Vaičiūno, atėjusio į žentus iš Pamargių kaimo. Gyveno Liudvinavo valsčiaus Tarasiškių kaime, turėjo 43 ha ūkį. Šeima susilaukė 9 vaikų, iš kurių šeši mirė Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje, kai suirutė ir karas nubloškė juos į Rytus. Grįžo į Lietuvą 1918 metais, sodybą rado visiškai sunaikintą, sudegintą. Apsigyveno žeminėje ir iš naujo pradėti kurtis.

Jauniausias sūnus Jurgis gimė 1926 metais. Be jo, šeimoje augo sesuo Marija ir brolis Antanas.

Jurgio užrašuose yra toks pasakojimas apie vaikystę: „Buvau jauniausias vaikas, lepinamas ir visų globojamas, be rūpesčio bėgiojau po tėviškės kiemą. Pasiekiau metus, kai reikėjo imti pieštuką ir knygą ir pradėti semtis proto. Pradžios mokyklą Kūlokų kaime pradėjau lankyti 1933 m. rudenį. Vienam kambary mokėsi virš 30 vaikų iš aplinkinių kaimų – visi keturi skyriai. Stengėmės mokytis ir būti drausmingi. Taip aš ketvertą metų myniau per kaimynų laukus apie kilometrą. Ypač sunku būdavo ir žiemą, kai vėjai ir lietus, šalčiai ir sniegas... Keturių skyrių egzaminus išlaikiau gerai ir 1937 m. rudenį pradėjau lankyti Liudvinavo mokyklos 5-ąjį skyrių“.

1939 metais Jurgis tapo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniu. Ramiai ir laimingai bėgančius paauglystės metus sudrumstė lemtingi įvykiai. Lenkija 1938 m. kovo 17 dieną paskelbė Lietuvai ultimatumą. Lietuva nusileido ir ultimatumą priėmė. Nuo tos dienos šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ mokyklose jau nebuvo kartojamas. Kitų metų kovo 23 dieną Vokietijos reichas atplėšė Klaipėdos kraštą. Šie praradimai skaudžiai žeidė lietuvių tautinę ir pilietinę savigarbą. Tą jautė ir moksleiviai.

Abu įvykiai paliko skaudų pėdsaką tautos sąmonėje. Vyresnių klasių gimnazistai šiuos iššūkius priėmė kaip žeminančius. Savo ruožtu agresijos faktai brandino pasipriešinimo dvasią. Jurgis, kaip ir kiti bendraamžiai, palaipsniui suvokė įvykių tragizmą ir kylančią grėsmę Nepriklausomybei.

Sklido gandai apie galimo karo pavojų. Marijampolėje buvo paskelbta ribota mobilizacija. Tuomet paprasti kaimiečiai negalėjo žinoti Stalino ir Hitlerio slaptojo suokalbio pasidalinti Rytų Europos valstybių teritorijas. Tačiau įvykių raida rodė, kad artinasi katastrofa, o, pasak Jurgio, „žmonės suprato, kad slysta žemė iš po kojų, nors mokiniai šito dar nesuprato“.

Nacionalsocialistinė Vokietija ir socializmą „statanti“ Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir pasidalijo jos žemes tiksliai pagal suokalbio protokolą. Lietuva, nors ir raginama, nesiryžo pasiųsti kariuomenės atsiimti savo užgrobtos sostinės ir Vilniaus krašto. Didvyriškas suomių tautos pasipriešinimas neribotos karinės galios sovietų agresoriui visam pasauliui parodė, kad net nedidelė, bet susitelkusi tauta gali apsiginti nuo užpuoliko. Šie įvykiai buvo gyvai aptarinėjami gyventojų tiek mieste, tiek ir kaime. Visa tai skatino patriotiškai nusiteikusį jaunimą priešintis agresoriui.

Nors jau visi metai, kai Raudonosios armijos įgulos buvo Lietuvoje, bet ryškios permainos prasidėjo, kai 1940 m. birželio 15 dieną į Marijampolę džeržgėdami įvažiavo rusų tankai. Lietuva buvo okupuota. Jurgis rašo: „Keičiasi santvarka, keičiasi požiūris į vertybes. Gimnazijoje vyksta reforma, keičiama vadovybė, skirstomi mokytojai, kurie vis mums primindavo, kad reikia „mokytis ne mokyklai, bet sau“. Šie mokslo metai jau skiriasi nuo praėjusių. Mokytojai daugiausia tie patys, tačiau švietimo direktyvos reikalauja keisti orientaciją, nes tikėjimas yra opiumas žmogui“.

Dar viena citata iš Jurgio užrašų: „Mūsų rajonas skelbiamas pasienio zona, nors valstybinė siena už 30-50 km. Pasienio zonoje buvo statomi gynybos punktai – bunkeriai, prie kurių dirbo ir civiliai žmonės. Laikraščiai rašė apie vokiečių ir sovietų susitarimus ir draugystę, bet žmonės tuo netikėjo ir laukė kažko negero. Nuogąstavimai greit pasitvirtino.

1941 m. birželio 14 d., šeštadienio apsiniaukusį rytą, pro mūsų sodybą pravažiavo bortinis sunkvežimis. Jame ant ryšulių sėdėjo žmonės. Tai buvo kaimyno ūkininko Senkaus šeima. Buvo neseniai vedę, jau turėjo pusantro mėnesio sūnelį. Senkus buvo jaunas, apsišvietęs, mylėjo arklius, buvo Liudvinavo valsčiaus šaulių būrio vadas. Žmones apėmė nerimas. Niekas nebuvo tikras, kad rytoj neatvažiuos pas jį. Sujaudinti žmonės nakvodavo krūmuose, laukdami stebuklo. Taip išgyveno iki birželio 22 dienos. Po vidurnakčio iš sodo pusės pasigirdo beldimas į langą ir prašymas įsileisti. Svečias įėjęs pasisveikino: „Dabar parskrido vienas karvelis, o už kelių dienų jų bus daug“. Tai buvo Viktoras Karvelis.“

Netikėtas svečias ir Jurgis Vaičiūnas buvo Ugnės Karvelis, vėliau tapusios iškilia literatūros kritike, vertėja, valstybės ir visuomenės veikėja, pusbroliai. Viktoras perėjęs sieną skubėjo su slapta užduotimi į Kauną. Tada jis pailsėti nespėjo – šūvių papliūpos ir sprogimai rodė, kad karas jau prasidėjo. Jurgis rašė, kad pusbrolis Kauną pasiekė tos pačios dienos vakare, tačiau kur ir kokiomis aplinkybėmis, žuvo nėra aišku.

„Karas nešė mirtį ir sunaikinimą, bet daugeliui buvo išsigelbėjimas nuo Sibiro ar kalėjimo“, – byloja kitas Jurgio įrašas. Dar viena įdomi detalė – Vaičiūnai gerai sutarė su kaimynais Borutomis. O lietuvių poeto ir rašytojo Kazio Borutos motina buvo Jurgio krikštamotė. Kurį laiką Vaičiūnai gyveno pas ją.

„Artėjant Rytų frontui, vieni ryžtasi trauktis į Vakarus, kiti mano esą neprasikaltę, lieka laukti sovietų, o aš nuėjau pas kaimyną Kazį Borutą pasitarti. Jis – daug matęs, pasakojo apie pasikeitimus rusų armijoj, kad leidžiama išpažinti pravoslavų tikėjimą, kad karininkams uždėti antpečiai, kad atidaromos cerkvės, kad (okupantų – E.S.) keitimosi momentą reikia praleisti ramiai, nedarant priešpriešos, nors vokiečiai ragino evakuotis.“

Okupantams pasikeitus 1944 m. rudenį sovietai gaudė vyrus į kariuomenę. Jurgis su broliu Antanu nutarė slapstytis. „Gyvenimas darėsi pavojingas ir mudu su broliu „lindom į šiaudus“ namuose. Trobesiai buvo dideli, po šienu daržinėje išsikasėm gana erdvias duobes, padarėm slaptus įėjimus. Kurį laiką atrodė pakankamai saugu. Bet toliau darėsi pavojinga, nes stribai pradėjo nuodugniai ieškoti ir iš namiškių reikalauti pasakyti, kur esam. Tai kainavo visiems labai daug nervų“, – rašo Jurgis. Brolį Antaną vis dėlto enkavedistai sučiupo, o Jurgis kurį laiką jau buvo pasitraukęs pas partizanus į Buktos mišką.

„Daugiausia buvau stovykloje prie virtuvės ir vado. Turėjau gražią aiškią rašyseną, todėl dažnai gaudavau rašyti raštus, raportus, sudarinėti sąrašus, kurie daugiau pasitarnavo saugumui. Idėjos buvo tikrai geros, niekas tuomet nesitikėjo, kad ta laisvė bus taip toli ir reikės tiek daug sudėti aukų ir išlieti kraujo, o šiandien tas vargas nevertinamas“, – teigia buvęs laisvės kovotojas Jurgis.

Karui Europoje pasibaigus buvo paskelbta amnestija. „Taip aš rugpjūčio 18 dieną su seserim nuvažiavau į Marijampolės miliciją, kur apklausa ir kitos legalizavimosi procedūros nebuvo malonios, bet tą pačią dieną gavau pažymėjimą su nuotrauka. Kitą dieną jau drąsiai važiavau tvarkyti mokslo reikalų“, – aprašo savo sugrįžimą į Rygiškių Jono gimnaziją. Mudu abu mokėmės vienoje klasėje.

Gavęs brandos atestatą, Jurgis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Mechanikos skyrių. Dauguma 1947 metų Rygiškių Jono gimnazijos laidos abiturientų buvo aktyvūs antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Jaunuolių ryžtas veikti nenusilpo ir tarpusavio ryšiai išliko ir studijuojant aukštosiose mokyklose.

Jurgis sužinojo, kad kažkoks tipas iš Marijampolės jo ieško. „Tai buvo signalas, kad jau atėjo mano eilė. Vaidinau, kad esu ramus, tačiau galvoje sukosi šimtai minčių – už ką, ką jie žino? Nors buvau pakeitęs butą, bet 1948 m. vasario 21 naktį mane suėmė ir iki ryto pralaikė saugume. Rytui prašvitus mane ir dar vieną, silpnai apsirengusį, lyg tai „Beržą“ (slapyvardis – E.S.) pasodino ant sunkvežimio grindų man į tarpkojį. Kareiviai įsakė nejudėti ir nekalbėti. Nuo ilgo nepatogaus sėdėjimo ir nuo šalčio saugumo kieme nepajėgiau atsikelti – kareiviai paėmę išmetė per bortą, vos pajėgiau įeiti į rūsį“, – prisimena Jurgis kelionę į Marijampolę. „Pirmosios tardymo dienos buvo labai sunkios: reikėjo paneigti ar visai atmesti kaltinimus. Po poros mėnesių saugume tardymas buvo baigtas ir mane pervežė į kalėjimo vienutes. Tuoj gavau kameros šnipą. Jis prisistatė kaip studentas, suimtas praeitais metais. Pasakojo, kiek gero padaręs pogrindžiui, koks aktyvus veikėjas ir kaip dabar kenčia nuo tardytojų, rodė sumuštas vietas. Matyt, jam buvo liepta mane gąsdinti ir veikti psichologiškai.“

Jurgis jau turėjo pogrindžio veiklos patirties ir išsiskyrė iš kitų bendrabylių įžvalgumu ir santūrumu. NKVD kalėjimo operįgaliotinis Litvinenko 1948 m. balandžio 7 d. išklausinėjęs kameros „perekšlę“ – agentą „Tarakevičių“ (KGB duotas slapyvardis – E.S.) padarė išvadą: „Jurgis Vaičiūnas užsisklendęs. Per 16 dienų būdamas kartu su šaltiniu (agentu – E.S.) apie antisovietinę veiklą ir pogrindį nieko nepasakojo“.

Po kurio laiko Jurgiui buvo perskaitytas Ypatingojo pasitarimo nuosprendis – 10 metų lagerio ir dar penkeriems apribojamos pilietinės teisės. Iš pradžių pateko į Rasų lagerį prie Vilniaus. Ten sutiko kaimyną Kazį Borutą, kuris daug papasakojo apie patirtas skriaudas ir paaiškino čia esamą tvarką ir gyvenimą. Su šiuo rašytoju, kritikavusiu visas valdžias ir visų valdžių baustu, teko ir man Lukiškių kalėjimo 428 kameroje kartu pabuvoti.

Sovietmečio pinklios istorijos vertos daugiau negu Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino enciklopedija „GULAG‘o archipelagas“. Jam reikėtų lietuvio plunksna sukurto epinio kūrinio ar meninio filmo. Deja, turime tik meninės savispjaudos šedevrą: sovietinį kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Memuarinės literatūros kaugė tolydžio didėja, bet Trečiosios Respublikos metais pasirodė tik vienas sovietų neapykanta tvoskiantis paskvilis „Žali“.

O štai Jurgis Vaičiūnas Jenisiejaus „peresilkoj“, būdamas daugiatautėje grupėje, drauge su kitais gentainiais susikovė su urkomis (lagerio žargonu – vagys), mėginusiais apiplėšti politinius kalinius. Žūtbūtiniame mūšyje, naudojantis natūraliu ginklu – iš kameros gultų išlaužtomis lentomis, buvo mirtinai patiesti septyni. Kaip žinoma, kriminaliniai nusikaltėliai buvo čekistų neetatiniai pagalbininkai Gulage vykdant „komunizmo statybas“. Jiems būdavo leidžiama terorizuoti politinius kalinius. Žinoma, tos grumtynės – tai ne Kengyro lagerio sukilimas, kurio metu beginkliai sukilėliai buvo šaudomi iš automatų ir traiškomi tankų vikšrais. Bet pasipriešinimo smurtui dvasia, žmogiškojo orumo ir tautinės savigarbos gynimas buvo tokie patys kaip ir laisvės kovose su okupanto baudėjais ir stribais.

Jurgis patyrė ir badmiriavimo skonį, ir politinių kalinių solidarumo mokyklos kursą išėjo, bet niekada neprarado vilties sugrįžti į Tėvynę. Jis yra prirašęs penkis atsiminimų sąsiuvinius.

„Visi šie prisiminimai, parašyti po 50-ies metų, yra tik maža dalis iš mano gyvenimo. O būta daug gerų ir blogų dalykų. Noriu pasakyti ateinantiems, kaip man sekėsi, kaip aš supratau vieną ar kitą įvykį, kaip aš „nerūpestingai“ leidau savo „jaunas dienas“, gal ką įžvelgs ir kritiškai įvertins ne visai protingus poelgius. Buvo toks bjaurus laikas, laužė žmonių protus, nuostatas, įsitikinimus. Tai buvo išdavysčių, veidmainiavimo, melavimo, žudymo amžius, tai buvo politinių sąskaitų suvedinėjimai ... „ – užbaigė savo pasakojimą J. Vaičiūnas.

Jurgis sutiko savo gyvenimo draugę Genovaitę Krasnojarske. 1956 metais ten ir susituokė. Jurgio žmona rašo: „Gyvenimas nebuvo lengvas. Beveik šešerius metus neturėjome galimybės gyventi kartu. Tik niekad neturėjau rūpesčio, kad ką nors netinkamai padarys ar pasielgs. Buvo paslaugus. Jis daug skaitė. Sūnus Algimantas gimė Krasnojarske. Baigė Žemės ūkio akademiją Lietuvoje. Miškininkas. Dukra Margarita baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirba mokytoja dviejose mokyklose.

Buvo laikas, kai visi vienodai jautėme maisto trūkumą, apsirengimo, butų, o vėliau ir gyvenimo ramybės stoką. Nuo mažens buvome mokomi gerbti savo tėvus, savo Tėvynę, papročius, kalbą, ginti žemę. To laikėmės ir dėl to tapome aršiais priešais naujos santvarkos valdžiai. Už tai mes brangiai ir skaudžiai mokėjome, o to dabartinė karta nesupranta ir nevertina“.

Šis rašinys apie mano bendramokslį, bendražygį ir bendro likimo draugą Jurgį Vaičiūną atsirado Jo našlės Genovaitės rūpesčiu ir pastangomis. Jurgis mirė 2007 m. gruodžio 2 dieną Palaidotas senosiose Marijampolės kapinėse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija